Mokslo ir verslo integracijos, tyrimų rezultatų komercinio pritaikymo, verslo subjektų paramos mokslo ir studijų institucijoms temos – dažnai aptarinėjamos akademinės visuomenės diskusijose. Čia neišvengiamai išryškėja labai skirtingi taikomųjų ir fundamentinių tyrimų ryšio, gamtos, technologinių ir socialinių mokslų vaidmens vertinimai. Gana dažnai oponentai išsiskirsto, neradę ne tik bendrų sprendimų, bet ir abejoms pusėms suprantamos kalbos. Diskusijose neretai remiamasi ne tik skirtingais vertinimo kriterijais, bet ir skirtingų rodiklių bei sąvokų sistemomis. Tokių diskusijų turinio analizė rodo, kad jų dalyviai supainioja priežastis ir pasekmes arba nebesusigaudo, koks yra tikrasis mokslo ar verslo tikslas, kokią įtaką jų pažanga daro žmonijos gyvenimo kokybei. Labai skirtingai suvokiama ir pati gyvenimo kokybės sąvoka bei žmogaus gyvenimo prasmė. Kai pelno, darbo našumo, veiklos sąnaudų ar bendrojo vidaus produkto (BVP) kriterijai iškeliami kaip svarbiausi ir savitiksliai, tada diskusija pasiekia aklavietę ir tampa beprasmiška.
Gana dažnai teigiama, kad nesusikalbėjimą tarp skirtingų socialinių grupių lemia strateginio mąstymo stoka. Kiti aiškina, kad jau turime daugybę neblogai apgalvotų ilgalaikių strategijų, tačiau jomis nesivadovaujame. Ne vienos savivaldybės meras arba ministras yra pareiškęs, kad negali vykdyti strateginės plėtros planų dėl labai greitai besikeičiančios situacijos, finansinio nestabilumo, anksčiau nenumatytų ekonominių ir net politinių iššūkių. Anot vieno žymiausių šiuolaikinių sociologų Zygmunto Baumano, gyvename nuolatinio netikrumo, stresų ir konfliktų epochoje. Išsigandusius, besiblaškančius, esminius veiklos orientyrus praradusius žmones labai lengva valdyti ir iš jų triūso pasipelnyti.
Vis dažniau girdime, kad gyventi reikia tik „čia ir dabar“. Absurdas paverčiamas pagrindiniu elgsenos modeliu, eilinė nesąmonė – originalia naujove, o bejausmis abejingumas – šiuolaikiška tolerancija. Vis kartojama, kad draugų gali turėti tik tas, kuriam sekasi, altruizmas esąs beprasmiškas, o pagalba kitam esanti tik rinkodaros priemone. Pavyzdžiui, aukoti kažkur badaujantiems vaikams ar stichinės nelaimės ištikto regiono gyventojams verta tik tada, kai aukotoją filmuoja televizija, transliuojanti tiesioginio eterio laidas. Cinizmas ir chamizmas esą jau seniai tapo svarbiausiais šiuolaikinių lyderių bruožais. Tada beprasmiška klausti, kiek niekuo dėtų žmonių dar turi žūti, kad pasaulio galingieji pagaliau imtųsi stabdyti seniai sveiką protą praradusio agresoriaus arba primityviausių banditų siautėjimą. Seniai aišku, kad nebaudžiamais pasijutusių nusikaltėlių orgijas bus daug sunkiau sustabdyti.
Mokslo ir verslo koordinacijos problemos primena daugelio matytus bandymus sutelkti visuomenininkus, kuriant kokį nors jungtinį darinį. Tarp į tokios paskirties renginį susirinkusių pamatome visuomenei gerai žinomas ir gerbiamas asmenybes. Tačiau netrukus net jas gerai pažįstantieji su išgąsčiu pastebi, kad visuomenės vedliai nesusikalba arba net nepajėgia kalbėtis tarpusavyje. Neretai jie vienas kito negali pakęsti. Jie niekaip nepajėgia išsiaiškinti, kuris iš jų yra žymesnis ar įtakingesnis. Suvešėjusios ambicijos neleidžia išklausyti vienas kito argumentų. Taip atsiranda daugybė „komitetų“ ir „draugijų“, nesutelkiančių „santalkų“ ir nesuburiančių „sambūrių“. Atskirų junginių vedliai niekaip nepajėgia susitarti, kuris iš jų turi tapti pagrindiniu, arba kaip pasiskirstyti funkcijas ir suderinti pastangas, žengiant viena kryptimi. O kol jie niekaip nesusitaria imtis bendrų veiksmų, tarsi iš niekur atsiranda niekieno nerinktos biurokratinės struktūros, labai greitai sukurpiančios ir visiems primetančios savas taisykles, kriterijus ir reglamentus. Besiginčijančios „įžymybės“ lieka užribyje ir kiekviena atskirai bando ieškoti, prie kurios naujosios valdymo struktūros dar galėtų prisišlieti, tačiau dažnai išgirsta, kad jų laikas jau praėjo, kad jos buvo perdaug susireikšminusios ir dabar jų paprasčiausiai jau nebereikia. Diskusijų kultūros stoka sužlugdo daugybę puikių idėjų ir projektų.
Neseniai vykusioje nacionalinėje sociologų konferencijoje prof. Zenonas Norkus priminė, kad daugelio valstybių svarbiausias siekis yra priartėti prie Jungtinių Amerikos valstijų gyvenimo kokybės standartų. Amerikietiškąsias taisykles ir veiklos metodus bando kopijuoti net tie, kurie viešumoje nuolat akcentuoja tikrus ar tariamus jų trūkumus, kuria ir platina mitus apie amerikietiškąjį visuomenės susvetimėjimą, materialiųjų kriterijų fetišizavimą ir pan. Tačiau daugelis šių bandymų būna nesėkmingi vien todėl, kad kopijuojantieji nepajėgia suvokti tos visuomenės pažangą lemiančių giluminių veiksnių visumos. Jiems labai sunku suprasti, kad kuris nors vienas veiklos metodas negali būti efektyvus, nes sėkmę sąlygoja bendra strategija ir aiškios, dalykiškos bendruomeniškumo nuostatos. Bene įdomiausia tai, kad amerikietiškąjį strateginį valdymą labiausiai kritikuoja tie, kurie jo veikimo praktiškai nepatyrė ir sprendžia tik iš antrinių, neretai atsitiktinių, visumos neapimančių šaltinių.
Pieš daugiau kaip dešimtmetį teko dalyvauti Kento universiteto, esančio Ohajo (angl. – Ohio) valstijoje, už apytiksliai 50 mylių nuo Klyvlendo (Cleveland, OH), metinės ataskaitos aptarime. Kentas – maždaug Kuršėnų dydžio miestas, kuriame gyventojų yra kone tris kartus mažiau negu universiteto studentų. Universitetas įsikūręs autonomiškame akademiniame miestelyje, turinčiame net savą policijos padalinį. Svarstant ataskaitą erdvi universiteto salė buvo pilnutėlė. Renginyje dalyvavo visų stambiausių valstijos valdžios institucijų ir verslo struktūrų atstovai, vietinių bendruomenių vadovai, svečiai iš kitų universitetų ir valstijų.
Nors ataskaita buvo atspausdinta ir išdalinta renginio dalyviams, universiteto prezidentė (mūsiškai – rektorė) išsamiai ją išnagrinėjo, aptardama daugybę lentelių ir diagramų. Po pertraukos susirinkusieji dar kelias valandas aiškinosi, ką universitetas nuveikė regiono labui: kaip prisidėjo, kuriant naujas darbo vietas, steigiant naujus verslo padalinius, tobulinant gyventojų išprusimą ir bendrą gyvenimo kokybę. Firmų atstovai teiravosi, kokios įrangos reikia universitetui, sprendžiant joms aktualias technologines problemas, aptarė, kokias naujas laboratorijas vertėtų įsteigti, aiškinosi, kiek tai kainuos ir dėstė, kaip jie galėtų prisidėti, tobulinant mokslinių tyrimų bazę, organizuojant studentų praktiką ir sudarant sąlygas jiems parengti konkrečius projektus bei juos įdiegti įmonėse. Renginio atmosferą buvo galima apibūdinti tokiais žodžiais: čia tarėsi regiono bendruomenė, kuriai universiteto reikalai yra savi.
Nors šioje valstijoje yra nemažai įvairaus dydžio valstybinių ir privačių universitetų, tačiau jų santykis su regiono valdžios ir verslo institucijomis visur panašus. Čia seniai suprasta, kad sėkminga universitetų ir kitų mokslo bei studijų institucijų veikla lemia viso regiono verslo ir kultūros pažangą bei gyventojų gerovę. Net labiau bendrojo išprusimo, nei profesinio rengimo funkciją vykdantys bendruomenių koledžai (angl.- Community College) nusipelno rimto vietos valdžios ir bendruomenės dėmesio. Mokslo ir verslo struktūrų bendradarbiavimą skatina ir palanki įstatyminė bazė bei mokesčių politika: parama mokslui suprantama kaip parama valstybei ir visuomenei. Todėl Ohajo valstijos pavyzdys nėra išskirtinis: panašiai mokslo ir verslo integracija plėtojama visame Šiaurės Amerikos žemyne.
Kas trukdo tokią pažangią patirtį įdiegti ir Lietuvoje? Jei suprantame akivaizdžią jos naudą, tuomet pasvarstykime, kaip ja galime pasinaudoti, kaip toks bendradarbiavimas padidintų visų mūsų valstybės regionų konkurencingumą, sumažintų žmogiškųjų išteklių praradimus, padarytų Lietuvą patrauklia naujoms investicijoms.