Atsinaujinusi „Mokslo Lietuvos“ redakcija, pradėdama 2015 metų darbus, pirmiausiai kreipiasi į visus skaitytojus, autorius ir rėmėjus, prašydama dalyvauti mūsų inicijuojamose diskusijose, aktyviau išsakyti savo nuomonę akademinei visuomenei labiausiai rūpimais klausimais. Praėjusių metų patirtis parodė, kad gerokai išsiplėtė mums rašančių autorių ratas, atsirado naujų temų, gavome pasiūlymų, kaip tobulinti laikraščio turinį ir kurias temas verta nagrinėti išsamiau. Atnaujinta ir laikraščio internetinė svetainė: www.mokslolietuva.lt. Ypač džiugina padidėjęs Vilniaus, Mykolo Romerio, Aleksandro Stulginskio ir Šiaulių universitetų atstovų dėmesys. Vis dažniau mus pasiekia publikacijos iš Muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos edukologijos universiteto, Fizinių ir technologinių mokslų centro, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Lietuvos medicinos bibliotekos ir kitų institucijų.
Laikraščio turinys sudomins skaitytojus, kai jame bus dažniau nagrinėjami Lietuvos akademinei visuomenei aktualūs probleminiai klausimai: studijų kokybės tobulinimas, mokslinių tyrimų tematikos aktualumas, tarptautinis mokslininkų bendradarbiavimas, dėstytojų, studentų ir tyrėjų kūrinio aktyvumo skatinimas. Sėkmingai spręsti šį uždavinį padės stiprėjanti redakcinė kolegija, į kurią turėtų įeiti visų universitetų ir mokslo centrų bei mokslinę veiklą organizuojančių ir administruojančių institucijų atstovai. Todėl redakcinės kolegijos narių skaičius artimiausiu laiku turėtų išaugti daugiau negu dvigubai. Mokslininkų laikraščio redakcija turi tapti stiprios traukos centru, telkiančiu akademinę visuomenę, skatinančiu jos iniciatyvumą, tarpinstitucinį ir tarptautinį bendradarbiavimą, žymiai didesnį dalyvavimą valstybės strategijos tobulinimo procese, pozityvias nuostatas. Visi suprantame, kad yra daugybė neišspręstų problemų, gerokai apsunkinančių mokslo raidą, tyrimų rezultatų įgyvendinimą ir studijų procesą, tačiau tik konstruktyvios diskusijos ir pozityvus vidinis nusiteikimas bendradarbiauti gali paspartinti seniai pribrendusias permainas.
Ypač džiugina Lietuvos mokslo tarybos dėmesys „Mokslo Lietuvai“. Neseniai turėjome galimybę aptarti laikraščio turinio ir jo vaidmens stiprinimo kelius su LMT pirmininku prof. D. H. Pauža. Pirmininkas išsamiai papasakojo apie naujas mokslinių tyrimų koordinavimo ir finansavimo kryptis, kurios išplėstų Lietuvos tyrėjų galimybes dalyvauti tarptautinėse programose ir projektuose. Lietuvos mokslo taryba delegavo du savo atstovus, sutinkančius tapti laikraščio redakcinės kolegijos talkininkais. Tai leis žymiai operatyviau informuoti akademinę visuomenę apie naujus kvietimus teikti paraiškas ir patikslintus reikalavimus tyrėjų grupėms, o taip pat padės greičiau išryškinti susikaupusias problemas ir galimybes mažinti administracinę naštą. Interviu su LMT pirmininku bus skelbiamas artimiausiu metu.
Atsakyti į daugelį akademinės visuomenės narius dominančių klausimų padėtų glaudus pastovus bendradarbiavimas su Lietuvos universitetų rektorių konferencija, mokslo centrų ir stiprėjančių tyrėjų kolektyvų vadovais, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslų akademija ir kitomis institucijomis. Jau ne pirmi metai keliamas klausimas, kad būtina peržiūrėti mokslininkų veiklos rezultatų vertinimo kriterijus. Gerai žinoma, kad vien publikacijų, nors ir paskelbtų įtakinguose leidiniuose, gausa neparodo konkrečios tyrėjų grupės galimybių. Naujų sprendimų paieška kartais užtrunka gana ilgai, tačiau tai anaiptol nereiškia, jog dirbama neefektyviai.
Dabartinė mokslo ir studijų vertinimo sistema turi būti iš esmės peržiūrėta, nes ji nėra nei objektyvi, nei skatinanti pažangą. Ji įvėlė universitetus, kolegijas ir mokslo centrus į gana primityvias lenktynes dėl krepšelių ir projektų, labai sumažindama tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmę. Pastarųjų metų praktika ypač ryškiai atskleidė, kokias neigiamas pasekmes sukelia būtinos kompetencijos neturinčių asmenų, „partinio atstovavimo“ dėka tapusių švietimo ir mokslo administravimo institucijų vadovais, veikla. Vadovauti šioms institucijoms neturėtų būti skiriami asmenys, neįgiję gilaus profesinio pasirengimo, mokslinės veiklos patirties ir vadybinių kompetencijų. Atgrasinti nuo pretenzijų vaizduoti tinkančius vadovauti bet kuriai sričiai turėtų nekompetentingų vadovų veiklos išsamus įvertinimas, žymiai operatyvesnis jų nušalinimas ir padidinta asmeninė atsakomybė už padarytą žalą. Nomenklatūriniu naftalinu atsiduodanti praktika, kai vienoje srityje susikompromitavęs asmuo perkeliamas į kitą sritį arba lyg niekur nieko toliau sėdi Seime ir vaizduoja įstatymų leidėją, turi būti nutraukta. Parodomieji, televizorių ekranuose eksponuojami „pozicijos-opozicijos“ žaidimai kelia didžiulę grėsmę visuomenei, ardo pasitikėjimą savo valstybe, žlugdo viltį išspręsti net gana nesudėtingas, bet metų metais kažkodėl nesprendžiamas problemas.
Didžiules galimybes atvertų mokslo ir studijų institucijų žymiai glaudesnis bendradarbiavimas su savivaldybių, regionų ir centrinėmis valdymo organizacijomis, pramonininkų ir kitų darbdavių asociacijomis. Jau keliolika metų kalbama apie tai, kad kai kurios studijų programos yra nesuderintos su realiu specialistų poreikiu, kad aukštųjų mokyklų absolventai tampa darbo biržos klientais, nes negali rasti darbo pagal įgytą specialybę. Tačiau išsamios analizės, kokių specialistų reikės valstybei jos ilgalaikės raidos perspektyvoje, iki šiol nėra. Konstatuojame dabartinę padėtį, pasvarstome, ko reikės artimiausiais metais, tačiau pamirštame, kad absolventai ruošiami ne vienam dešimtmečiui. Dabar verslininkai priekaištauja universitetams, kad absolventų kvalifikacija neatitinka praktikos keliamų reikalavimų, universitetų atstovai kaltina verslininkus nenoru bendradarbiauti arba perspektyvos nesuvokimu, fragmentiška orientacija tik į artimiausią 2-3 metų laikotarpį, tačiau dalykiška diskusija vis neįsibėgėja.
Didžiulę žalą ekonominės raidos prognozėms daro sustabarėjusi savivaldos sistema ir regioninės politikos neturėjimas. Valdantieji (nesvarbu, kuri partija dominuotų) tarsi velnias kryžiaus bijo imtis radikalių reformų, kurios sudarytų prielaidas atsirasti tikrai savivaldai ir galų gale priverstų atsisakyti biurokratinės „vienvaldos“ ir absurdo ribą seniai peržengusios „centralizacijos“. Tik sarkastišką šypseną gali sukelti įtikinėjimai, kad „tiesioginiai merų rinkimai“ padarys perversmą dabartinėje „rajonų“, pravardžiuojamų savivaldybėmis, valdymo sistemoje. Tik atsisakymas jau seniai visuomenei įgrisusios „partinių“ sąrašų sistemos paskatintų rinkėjus patikėti, kad ir pas mus galima tiesioginė, o ne imitacinė demokratija. Sukūrus efektyvią savivaldos sistemą išryškėtų ir regioninės politikos formavimo keliai. O dabar niekas negali atsakyti, kiek Lietuvoje yra „regionų“, kokiais principais remiantis jie galėtų būti formuojami ir valdomi. Principas „Vilnius ir kita Lietuva“ veda tik į dar didesnę aklavietę, žmonių išteklių praradimą ir socialinės infrastruktūros griūtį.
Įveikti didelės visuomenės dalies abejingumą mokslo raidai, paskatinti ją domėtis tyrimų institucijomis ir jų atveriamomis pažangos perspektyvomis padėtų efektyvios mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas. Fragmentiška, jokio populiarumo neturinti institucinių „sienlaikraščių“ sistema šio uždavinio išspręsti negali. Būtina atkurti jau daug kur sunykusius Lietuvos mokslininkų sąjungos skyrius, kurie imtųsi organizuoti mokslo ir studijų institucijų dialogą su verslininkais ir kitomis socialinėmis grupėmis. „Apskritieji stalai“, nuoširdžios sistemingos diskusijos padėtų informuoti ir švieti visuomenę, keltų mokslininko profesijos prestižą, skatintų jaunąją kartą siekti gilaus išsilavinimo. Būtina artimiausiu metu pradėti leisti dvikalbį (lietuvių ir anglų kalbomis) tarpdisciplininį mokslo populiarumo žurnalą, kuris supažindintų visuomenę su mokslo institucijų pasiekimais ir planais. Tokio žurnalo leidimo patirtį Lietuvoje jau turėjome Atgimimo metais. Kas trukdo ja pasinaudoti dabar?