Dr. Aldona Vasiliauskienė
Banionis, Juozas. (2014). Matematinės minties raida Lietuvoje: nuo matematikos žinijos atsiradimo iki matematikos mokslo įsitvirtinimo. Monografija. Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla, 324 p.
Praėjusių metų pabaigoje išleista ši doc. dr. Juozo Banionio monografija. Spausdinti rekomendavo Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos, matematikos ir technologijų fakulteto taryba. Knygos recenzentai – mokslo pasaulyje žinomos asmenybės: prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija), prof. habil. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis (Lietuvos kultūros tyrimų institutas), prof. habil. dr. Mifodijus Sapagovas (Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos institutas) ir prof. dr. Romualdas Šviedrys (Niujorko universitetas, JAV).
Monografiją sudaro įvadas (9-18 p.), keturios dalys, atitinkančios matematikos mokslo Lietuvoje vystymosi etapus (19–246 p.), išvados (247–259 p.), santrauka anglų kalba (260–274 p.), šaltinių ir literatūros sąrašas (275–285 p.), kuriame nurodytos 223 pozicijos, asmenvardžių rodyklė (286–296 p.) ir priedai (297–322 p.). Pirmoje dalyje apžvelgtas matematikos atsiradimas Lietuvoje dar iki valstybės atsiradimo. Antrąją dalį – „Senovės matematika Lietuvoje“ – sudaro trys poskyriai: matematikos pradmenys Lietuvos dvaruose ir mokyklose; matematika Vilniaus akademijos klestėjimo laikotarpiu; matematika karų ir maro laikotarpiu. Trečioje dalyje „Klasikinė matematika Lietuvoje“ apžvelgtos šios temos: matematika Vilniaus akademijoje persiorientavimo laikotarpiu; matematika Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje; matematika Vilniaus imperatoriškojo universiteto laikotarpiu; matematinės minties gijos, uždarius Vilniaus universitetą; matematinio švietimo lietuvių kalba atsiradimas: nuo jo užuomazgų iki pirmųjų vadovėlių spaudos draudimo metais. Ketvirtoji dalis skirta šiuolaikinės matematikos raidai Lietuvoje, pradedant nuo matematinio švietimo, atgavus lietuvišką spaudą. Analizuojama matematinė mintis iki universiteto atkūrimo idėjos įgyvendinimo, šio mokslo vystymasis Lietuvos (Vytauto Didžiojo) ir Vilniaus Stepono Batoro universitetuose. Apžvelgiamas matematinis švietimas ir šio mokslo plėtra iki mūsų dienų, atkūrus Lietuvos valstybę.
Monografijos prieduose pateiktose lentelėse bei schemose atsispindi matematikos institucijų raida, išvardinti matematikos baruose pasidarbavę mokslininkai. Daug dėmesio skirta matematikos mokslo įsitvirtinimo laikotarpiui – XX a. antrajai pusei, kuomet formavosi atskirų matematikos kūrėjų mokyklos: J. Kubiliaus, V. Statulevičiaus, B. Grigelionio ir kitų. Apie įspūdingus matematikų pasiekimus liudija ir 12-oji lentelė „Matematikai – Lietuvos mokslų akademijos akademikai“. Monografiją pagyvina ir daro prieinamą platesniam skaitytojų ratui gana įdomiai, iš įvairių šaltinių parinktos gausios iliustracijos bei žymesniųjų matematikų nuotraukos, jų rankraščių faksimilės. Kai kurios iš jų publikuojamos pirmą kartą: Viktoro Biržiškos, Jono Kubiliaus ir kt.
Pratarmėje monografijos autorius, atsižvelgdamas į kaimyninių bei kitų Europos tautų (lenkų, baltarusių, rusų, vengrų), parengusių matematikos istorijos mokslo veikalus, patirtį, atskleidžia, kad jis buvo užsibrėžęs tyrinėti matematinę mintį, kuri suprantama ne tik kaip matematikų veikla, įskaitant mokslinius tyrimus ir matematinį švietimą. Ypatingas dėmesys skiriamas kiekvienam, autoriaus išskirtam laikotarpiui, o ypač XIX a. pabaigos matematinio švietimo lietuvių kalba užuomazgoms ir tolimesniam jo formavimuisi.
Įvade J. Banionis rašo: „Viena iš kultūros sudedamųjų dalių yra mokslas, o pastarojo neįmanoma įsivaizduoti be matematikos ir suprantama, be matematinio švietimo. Todėl labai svarbu išsamiai ištirti su matematine mintimi susietus faktus ir aplinkybes, išanalizuoti ir atkurti atitinkamų įvykių grandinę, įvardinti veikėjus ir jų veiklą bei atskleisti matematinės minties Lietuvoje ištakas, matematikos mokslo įsitvirtinimą, pasiekiant apogėjų. Matematika yra neatskiriama kultūros, o drauge ir visos civilizacijos dalis“ (p. 9).
Autorius, remdamasis archeologinių tyrimų duomenimis, įrodė, kad mūsų protėviai dalyvavo matematikos pažinimo procese ir kaupė matematikos faktus šio mokslo atsiradimo laikotarpyje. Monografijoje atsiskleidžia autoriaus gebėjimas parodyti skaitytojui matematikos mokslo kūrimo ir matematinio švietimo subtilybes, Lietuvos švietėjų reikšmingo darbo rezultatus, sukūrusius pamatą modernėjančiai Lietuvos kultūrai.
Banionis, patvirtindamas savo katalikiškas pažiūras, išryškina senojo Vilniaus universiteto profesūros priklausomybę Jėzuitų ordinui. Anksčiau pasirodžiusiuose panašaus pobūdžio darbuose ši tema buvo apeinama arba nutylima. Monografija leidžia įvertinti ne tik jėzuitų nuopelnus ugdant intelektines galias, bet ir apskritai dvasininkijos indėlį į Lietuvoje švietimą.
Monografijos autorius mokslinę veiklą pradėjo 1987 metais Istorijos institute, pasirinkęs matematikos istorijos tyrimų kryptį. Ją pasirinko ne atsitiktinai, nes buvo baigęs ir matematikos (VU), ir istorijos (tuomet VPI) studijas. Jis parašė daug mokslinių straipsnių ir skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose. 1994 m. J. Banionis išleido pirmąją monografiją „Matematikos mokslo raida Lietuvoje 1920–1940“, nepraradusią aktualumo ir šiandien. Ja naudojasi mokslininkai, rašydami apie tarpukario (Pirmosios Respublikos) mokslą. Remdamasis šia monografija jis 1995 m. VDU apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Mokslininkas tęsė matematikos istorijos tyrinėjimus, vis plėsdamas jų chronologines ribas. Tyrimų rezultatus jis publikavo moksliniuose straipsniuose, skaitė pranešimus nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose Lietuvoje, Lenkijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Jis skaitė matematikos istorijos kursus mokslo istorikams magistrantams Kauno technologijos universitete bei būsimiesiems matematikams Lietuvos edukologijos universitete. Dvidešimt penkerius metus trukusius tyrimus apvainikavo 2014 m. išleista mūsų čia pristatoma monografija. Banionio darbai – itin vertingi Lietuvos kultūros istoriografijai.
Monografiją autorius dedikavo savo tėvams – Magdalenai Karpauskaitei-Banionienei (1924–1997) ir Petrui Banioniui (1930–1988) įrašydamas: „Skiriu Tėvų, praskynusių man kelią į mokslus, atminimui“.