Vytautas Žeimantas
Mano rankose nauja knyga apie Mažąją Lietuvą. Kiekvieną kartą, kai prisiliečiu prie šios temos, kažkodėl pasijuntu, tarsi būčiau jai kažką skolingas. Gal taip yra todėl, kad augdamas ir per ilgus sovietmečio dešimtmečius apie tai rimčiau niekada nesusimąstydavau, o ir vyresnieji neskatino susidomėjimo tuo kraštu. Dažniau buvo sakoma, kad tai kažkas mums svetimo, Kaliningradskaja oblast. Nors šis kraštas nuo seno buvo vadinamas ir Mažąja Lietuva, o ten gyvenę žmonės – mažlietuviais arba lietuvninkais, vadinasi, savais.
O gal šis visuotinės skolos jausmas susiformavo vėliau, kai pradėjau aktyviau domėtis istorija, kai supratau, kad mes, didlietuviai, esame daug skolingi mažlietuviams. Juk XIII amžiaus viduryje, kai Herkus Mantas pakėlė ten nuo seno gyvenusius skalvius, nadruvius, natingus ir kitus baltus į žūtbūtinę kovą prieš okupantus – vokiečių ordiną, manau, kad jis tikėjosi ir Lietuvos paramos. Tačiau tuomet lietuviams labiau rūpėjo nužudyti karalių Mindaugą, beje, anksčiau valdžiusi ir Skalvą, ir Nadruvą. Nepasinaudojo Žalgirio pergalės vaisias ir Vytautas Didysis. Palaužęs kryžiuočių galybę, apsupęs jų sostinę Marienburgą, pasitraukė, labiau domėjosi Rytų politika.
Istorikai nemėgsta vartoti sąvokos „jeigu“. Aš – ne istorikas, todėl kartais ir susimąstau: o jeigu būtų kitaip? Tačiau dabar turime Mažąją Lietuvą, gražiais pasiekimais ir skaudžiais netekimais paženklintą kraštą, kurį šiandien dalijasi net trys valstybės. Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, Nemuno dešinysis krantas – Lietuvoje, iš centrinės dalies atsirado politinis naujadaras – Rusijos Kaliningrado sritis, pietinę valdo Lenkija. Visą tai Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kartu su Šiaurės Amerikoje veikiančiu Mažosios Lietuvos fondu pabandė sujungti į vieną knygą, į Mažosios Lietuvos enciklopedinį žinyną anglų kalba – Consice Encyclopaedia of Lithuania Minor.
Reikia pasidžiaugti, kad tai jau antras rimtas bendras šių dviejų leidėjų projektas, skirtas Mažajai Lietuvai. Neseniai lietuviškai skaitančioji visuomenė gavo išsamią, didelės apimties keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopediją, kurią 2000-2009 metais Vilniuje išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (vėliau – centras). O jos atsiradimą inicijavo, didžiąją išlaidų dalį finansavo ir konkrečiais darbais bei sukaupta medžiaga rėmė Mažosios Lietuvos fondas, nuo 1985 metų veikiantis JAV ir Kanadoje. Ši enciklopedija tapo didžiausiu ir reikšmingiausiu Fondo remtu ir kartu su Lietuvoje dirbančiais Mažosios Lietuvos tyrėjais bei leidėjais įvykdytu bendru projektu, kurio iniciatorius ir pagrindinis tvarkytojas iki mirties buvo žinomas mažlietuvis, prof. dr. Vilius Pėteraitis, 1914 m. gimęs Vaidauguose, netoli Klaipėdos, o gyvenimo kelią užbaigęs 2008 m. Toronte, Kanadoje.
Prisimenu, kaip Mokslų Akademijoje per šios enciklopedijos pristatymą, daugelis kalbėjo, kad sustoti negalima, todėl būtina kažką panašaus išleisti ir kitomis kalbomis. Ir motyvacija buvo svari: Vokietijai priklausiusią Mažąją Lietuvą, kaip jau minėta, dabar valdo trys valstybės, kiekviena turėdama savų interesų. Lietuviai, rusai, lenkai, vokiečiai ir kiti žvelgia į tą kraštą per savo mąstymo prizmę. Tarptautinę reikšmę turintis objektas kelia suprantamą smalsumą, kurio viena enciklopedija, nors ir išsamia, bet išleista tik lietuvių kalba, nepatenkinsi. Būtina į skaitytoją prabilti ir tarptautinio bendravimo priemone tapusiomis kalbomis.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (direktorius – Rimantas Kareckas, pavaduotojas redakciniams darbams – Antanas Račis) ėmėsi iniciatyvos anglų kalba išleisti Mažosios Lietuvos žinyną. Šiame kelyje jie turėjo ir nuoširdžius sąjungininkus. Žodyno rengimą globojo Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjonas, o jam mirus – prof. Jurgis Arvydas Anysas. Žinyno turinį formavo redakcinė kolegija, vadovaujama pirmininko ir vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei redakcinės kolegijos prezidento akademiko Zigmo Zinkevičiaus. Redakcinėje kolegijoje sėkmingai darbavosi dr. Algirdas Matulevičius, Danutė Valentukevičienė, Vytautas Kaltenis, Vytautas Gocentas ir kt. Straipsnius rašė 107 autoriai ir mokslinių redaktorių kolektyvas, juos konsultavo prof. Domas Kaunas ir prof. dr. Manfredas Kleinas iš Vokietijos.
Galima tik pasidžiaugti, kad šio žinyno leidėjai nepretendavo aprėpti visą Rytų Prūsiją, jos istoriją bei visus su ja susijusius reiškinius ir objektus. Žinyno leitmotyvas siauresnis – tik toji Rytų Prūsijos teritorijos dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuvių ir kitų baltų – prūsų, kuršių, skalvių, nadruvių, sūduvių gentys. Nustatyti šios teritorijos ribas, ypač pietinę, yra nelengva. Leidėjų pateiktuose Mažosios Lietuvos žemėlapiuose nurodomi keli pietinės sienos variantai. Mano nuomone, tiksliausiai šią ribą dar 1989 metais pavaizdavo dr. Algirdas Matulevičius, kruopščiai ištyręs čia gyvenusių žmonių tautinę sudėtį ir šiam žinynui parašęs 23 mokslinius straipsnius, išsamiai aptariančius Mažosios Lietuvos istoriografiją nuo seniausių žinių iki XXI amžiaus pradžios.
Žinyne svarbiausias dėmesys koncentruojamas į lietuvininkų, kaip etninės grupės, savitumo, jų kultūros išskirtinumo atskleidimą. Būtent to pasigendama Rytprūsiams skirtoje literatūroje, skelbtoje kitomis kalbomis. Dabar ši lietuviško etnoso pažinimo spraga iš esmės yra užpildyta. Padaryta tai angliškai skaitančiam, Rytprūsiais besidominčiam skaitytojui neįkyriai, profesionaliai, netvirtinant, kad čia tebūta tik lietuviškojo etnoso ir kad tik jis teįspaudęs savo kultūros pėdsakus. Lietuviškasis šio krašto istorijos dėmuo atskleidžiamas atsiremiant į bendrąjį istorinį kontekstą, jame regint ir kitą, pagrindinį jame veikusį – vokiškąjį subjektą bei lietuviškojo etnoso sąveiką su juo.
prof. Jurgis Arvydas Anysas
Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas sudarytas iš trijų dalių: pirmoji skirta istorijai, ekonomikai ir kultūrai, antroje aprašomos gyvenvietės, trečioje pateikiamos biografijos. Pirmoje dalyje dėstomos istorinės žinios apie Mažąją Lietuvą. Apibrėžiama jos teritorija, vardas, apibūdinami jos gyventojai. Rašoma apie prūsų, vakarinių lietuvių ir kitas baltų gentis, vokiečių ordino užkariavimus, Prūsijos valstybės įkūrimą, jos raidą, didžiąją maro epidemiją ir jos padarinius, socialines ir politines reformas, vykusius karus ir su jais susijusius istorinius lūžius. Istoriniame fone pateikiamas lietuvininkų kaip savitos etninės grupės susiformavimas, atskleidžiami jos unikalūs bruožai. Čia ypač vaisingai padirbėjo istorikai prof. Eduardas Gudavičius ir dr. Algirdas Matulevičius, o aprašant čia gyvenusių baltų kalbas – prof. Zigmas Zinkevičius.
Daug vietos žinyne skiriama kultūriniam gyvenimui, ypač švietimui, religijai, spaudai, dailei, etninei kultūrai. Atskleidžiami lietuvininkų tapatybės ženklai ir jų kultūros išskirtinumas, parodoma Mažosios Lietuvos reikšmė visos Lietuvos kultūrai. O ji buvo tikrai nemaža. Mažojoje Lietuvoje pasaulį išvydo pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių gramatika, pirmasis lietuviškas laikraštis, pirmoji poema, pirmoji dainų šventė ir pan. Čia gyveno, dirbo ir kūrė Martynas Mažvydas, Liudvikas Gediminas Rėza, Kristijonas Donelaitis, Vydūnas, kiti garsūs žmonės, iš čia lietuvišką sąmonę žadino „Aušra“ ir „Varpas“. Apie tai rašė Domas Kaunas, Gintaras Beresnevičius, Darius Petkūnas, Ingė Lukšaitė, Albertas Juška ir kt.
Žinyne plačiai aprašoma Klaipėdos krašto istorija ir ekonomika. Klaipėdos (vokiškai – Memel) istorija sudėtinga ir įvairiai traktuojama. Yra net teigiančių, kad Klaipėdos vardas – tai lietuvių sugalvotas naujadaras. Todėl, manau, kad būtų geriau, jei į Žodyną būtų įdėtas ir Casparo Hennebergerio „Prūsijos žemėlapis“ (Prussia vetus, iš „Alt und Neus Preussen“), pasirodęs 1684 metais Frankfurte ir Leipcige, kuris įdomus tuo, kad bene pirmą kartą Klaipėdos miestą įvardija ne Memeliu, bet Cleypeda.
Antroje dalyje pateikiami lietuviškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai – 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Didžiausi šios dalies straipsniai skirti Karaliaučiui, Klaipėdai, Tilžei, Šilutei, Ragainei. Daug įdomių faktų galima rasti straipsniuose, skirtuose Įsručiui, Gumbinei, Labguvai, Juodkrantei, Nidai, Pagėgiams, Priekulei, Pyliavai, Tepliuvai, kitiems Mažosios Lietuvos miestams, miesteliams ir garsesniems kaimams.
Trečioje Žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje iki 1945 gimę, gyvenę ir dirbę svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios raštijos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių žymūs atstovai. Šioje dalyje pateikta daug lietuvių kilmės arba lietuvių kultūrai, tautinio tapatumo palaikymui nusipelniusių veikėjų biografijų.
Žinynas – solidus, 656 puslapių. Jame daugiau kaip 900 iliustracijų, gausu retų ir įdomių nuotraukų, daug žemėlapių. Pateikiama bibliografija, yra asmenvardžių, vietovardžių ir dalykų rodyklės. Visa tai padės skaitytojui geriau orientuotis.
Žinynas labiau skirtas užsienio skaitytojui. Todėl įprasti knygų platinimo keliai gali neduoti optimalaus rezultato. Padarytas didelis, valstybinės reikšmės darbas. Manau, kad populiarinant leidinį aktyvesnę poziciją galėtų užimti Lietuvos užsienio reikalų ministerija, mūsų pasiuntinybės užsienyje. Būtų puiku, jeigu ministerija išpirktų dalį žodyno tiražo ir per pasiuntinybes išplatintų jį stambiausiems mokslo centrams, nacionalinėms bibliotekoms. Šį žinyną vertėtų išversti į vokiečių, rusų, o galbūt ir į lenkų kalbas.
(Nuotraukos iš MELC archyvo)