Aldonos Vasiliauskienės mokslinės veiklos apibūdinimas: pirmoji, pirmutinė, vienintelė
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
( Pabaiga. Pradžia – 22 numeryje)
Monografijos bruožai
Tėvo V. Zinko studija šioje monografijoje pateikta plačiame istoriniame biografiniame kontekste su moksliniais komentarais ir teologinės terminologijos aiškinimais, be kurių negalimas istorinis tyrimas. Joje pateikti šios knygos komentarai, kurie tenkintų istorikų, katechetų ir kultūrologų poreikius, nušviestų sąlygas, kuriose skleidėsi studijoje aprašomos asmenybės ir jų veikla. Apžvelgtos įvairių ordinų bei kongregacijų, ypač unitų (tėvų, brolių, seserų) pastangos, ugdant to meto visuomenės dvasingumą per jų įkurtas ir išlaikomas kultūrines ir švietėjiškas organizacijas.
Istorijos mokslų daktarė A. Vasiliauskienė šiai mokslinei monografijai parašyti atidavė aštuonerius metus. Ji rėmėsi Lietuvos, Ukrainos, Brazilijos, Vatikano archyvų medžiaga, Ukrainoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Brazilijoje leistais katalogais, enciklopedijomis ir enciklopedinio pobūdžio žinynais, kalendoriais, moksliniais straipsniais, lietuvių ir ukrainiečių diasporos leidiniais, minėtų šalių publicistika ir kitais archyviniais šaltiniais. Prelatas prof. dr. (HP) Vytautas Steponas Vaičiūnas ir kun. dr. Gediminas Jankūnas (VDU) religijos mokslo žurnale „Soter“ (2014, 51, p. 141) pabrėžia, kad daugelio tų šaltinių medžiaga „pirmąkart pateikiama Lietuvos mokslo visuomenei, tad papildo šiuolaikinę istoriografiją, be to, padeda atskleisti ne tik valstybių (Ukrainos, Brazilijos ir kt.), bet ir religijos (unitų bei lotynų apeigų katalikų) istoriją, aiškina terminologiją, padeda užpildyti dalį vadinamųjų baltųjų dėmių“.
Paaiškinimai (jų monografijoje yra 259 ir jie apima 326 puslapius) skirstytini į keletą grupių. Vieni komentuoja studijoje minimus istorinius įvykius, kiti apibūdina geografines vietoves bei architektūros paminklus, treti – svarbiausias Ukrainos ir Brazilijos pasaulietines ir bažnytines organizacijas bei ukrainiečių periodiką diasporoje, ketvirti interpretuoja studijoje minimų posakių ir portugališkų žodžių reikšmes, penkti aiškina religines sąvokas. Iš viso yra 19 grupių ir dar 16 pogrupių.
Monografijos santrauka pateikta anglų, italų, portugalų ir ukrainiečių kalbomis. Autorė džiaugiasi, kad jai labai noriai talkino didelis būrys lietuvių ir ukrainiečių mokslininkų, istorikų, dvasininkų. Ji visiems be galo dėkinga už pagalbą, rengiant knygą kaip pagarbos ženklą „istorijos bendrakeleiviams – ukrainiečiams vienuoliams, per šimtmečius išlaikiusiems bendrystės su Lietuva dvasią“. Leonoros Zapereckienės žodžiais tariant, A. Vasiliauskienės monografija – solidus ir vertingas indėlis į ukrainistikos tyrimų aruodą, ne tik plėtojantis ir turtinantis žinias, bet ir ugdantis dėkingumą tiems lietuviams ir ukrainiečiams, kurie tarnavo ar tarnauja dvasiniams ir krikščioniškiems idealams („Lietuvos aidas“, 2014 07 11, p. 6–7)
Monografijos pirmosios sutiktuvės 2014 m. birželio pradžioje įvyko Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje. Iškilmėse dalyvavo iš Romos atvykęs protoarchimandritas tėvas Genezijus Viomaras OSBM. Bažnyčios klebonas tėvas Pavlo Jachimec OSBM pabrėžė istorikės A. Vasiliauskienės kruopštumą ir dėmesį net pačioms mažiausioms faktinės medžiagos detalėms ir kantrybę jas tikslinant. Pasak kalbėtojo, didelė gausa išnašų, paaiškinimų, komentarų ir papildymų leidžia monografiją vadinti enciklopedija, teikiančia išsamių žinių apie istorinius lietuvių ir ukrainiečių tautų santykius, o ypač apie Rytų (graikų) apeigų katalikus, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją, Lietuvos ir Lenkijos unitus.
Apie monografijos autorę
Panašiai pavadintas paskutinis monografijos puslapis, kuriame itin glaustai pristatoma Aldona Pajedaitė-Vasiliauskienė. Galima būtų to puslapio informacija ir apsiriboti, jei ne faktas, kad A. Vasiliauskienė kurį laiką dirbo Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Šiaurės Lietuvos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja, kol jo administracija nepradėjo svarstyti, ar fakultetui reikalinga tokia pareigybė, o ypač ar reikalinga dėstytoja, kuri mintimis ir darbais paskendusi vien teologijos ir ukrainistikos dalykuose. Pirmiausia sumažinta jos etato dalis, ir tą „geradarystę“ dabar kas mėnesį skaudžiai primena gaunama pensija. 2010 m. visai nebeskelbtas konkursas dėstytojos užimamoms pareigoms. Tuo sprendimu buvo pasakyta viskas: mums tavęs nereikia.
Monografijos sutiktuvių Lvove proga į akis krito tai, jog kolegę Aldoną tiek Lvovo Ivano Franko universitete, tiek Ukrainos katalikų universitete, liaudiškai sakant, vos ne ant rankų nešiojo, džiaugdamiesi jos idėjomis ir atliktais moksliniais darbais, indėliu į ukrainistiką. Retas kuris ištvertų tokias veiklos apimtis ir darbo tempus. Svarstydama žmogaus reikalingumo, jo atlikto darbo vertinimo klausimą, pridursiu: nerašyta tiesa, kad vadovai – vidutinybės liguistai nepakenčia šalia savęs Asmenybių. Matyt, anuomet kažką išgąsdino Aldonos Vasiliauskienės pelnytai gauti labai solidūs apdovanojimai, laimėtos premijos, Ukrainos mokslo institucijų, visuomeninių organizacijų, vienuolių bazilijonų ir kt. padėkos.
Dr. A. Vasiliauskienės darbuose išskiriamos trys veiklos kryptys – mokslinė, organizacinė ir šviečiamoji. Išryškėja ir trys mokslinių interesų sritys:
- Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų tyrimai. Antrasis Lietuvos statutas (1566) – tai pagrindinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įstatymas (dabar vadintume Konstitucija), kurio originalas neišlikęs. A. Vasiliauskienės tyrimų duomenimis, 2004 m. pasaulyje buvo žinoma 40 rankraštinių nuorašų. Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas išvertė ir išleido ukrainiečių kalba A. Vasiliauskienės monografiją – pirmąją mokslinę knygą, skirtą Antrajam Lietuvos Statutui. Be to, ši monografija buvo ir pirmoji humanitarinio profilio mokslinė lietuvės autorės knyga ukrainiečių kalba.
- Lietuvių katalikiškasis intelektinis sąjūdis bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos (istorija, asmenybės) veikla. 2001 m. išleista monografija apie Praną Dovydaitį „Akmenuotas patrioto kelias“, 2004 m. monografija – „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“, o 2011 m. – „Monsinjoras Petras Baltuška“. Jos rūpesčiu Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui Skapiškyje pastatytas pirmasis Lietuvoje koplytstulpis, Vyskupo atminimas įamžintas ir jo kankinystės bei mirties mieste Vladimire (180 km nuo Maskvos). A. Vasiliauskienė – pirmoji lietuvė, kuri tarpininkaujant tuometiniam Lietuvos Respublikos ambasadoriui Rusijos Federacijoje Antanui Vinkui, gavo leidimą susipažinti ir tyrinėti Vladimiro centralo trijų kalinių – arkivyskupo Mečislovo Reinio, kun. Vlado Mirono ir graikų apeigų katalikų archimandrito Palaimintojo Klementijaus Šeptyckio – bylomis. Remdamasi sukaupta medžiaga 2011 m. ji paskelbė keletą straipsnių lietuvių ir rusų kalbomis.
- Lietuvių-ukrainiečių istoriniai, kultūriniai ryšiai; Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijos tyrinėjimai. 1990 m. A. Vasiliauskienė dalyvavo pirmame tarptautiniame ukrainistų asociacijų kongrese Kijeve, o nuo 2001 m. aktyviai ėmėsi mokslinių tyrimų.
- Vasiliauskienės mokslinių tyrimų aktualumą bei jos produktyvumą, organizacinės ir šviečiamosios veiklos reikšmingumą liudija ir apdovanojimų gausa. Ji apdovanota dviem Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštais (2005) ir Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo medaliu (2001). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas ją apdovanojo Taraso Ševčenkos ir Ivano Franko jubiliejiniais medaliais (2001); organizacija „Ukraina – pasaulis“ – Garbės diplomu (2003), o po trejų metų (2006) įteikė pirmajai ne ukrainietei aukščiausiąjį apdovanojimą – Aukso žvaigždės ordiną. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės jos veiklą įvertino sidabro Garbės ženklu „Už nuopelnus“ (2005), o Ukrainos užsienio reikalų ministerija – Padėkos raštu už diplomatinę veiklą (2006). Už krikščioniškų idealų sklaidą mokslininkė apdovanota „Giedros“ korporacijos (JAV) premija (2000); Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio premija (2001); Stanislovo Rapolionio premija (2014). Ji išrinkta Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto garbės nare-bendradarbe (2012) ir t. t. A. Vasiliauskienė – pirmoji lietuvė, apdovanota aukščiausiu įvertinimu, kurį gauna Ukrainoje itin nusipelniusios moterys, būtent, Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu, kurį jai 2006 m. įteikė Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka.
Monografijos pristatymas Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitete. Iš kairės: kalba prorektorius doc. Marijanas Lozynskis; sėdi renginio vedėjas doc. dr. Vasylis Kmet, dr. Aldona Vasiliauskienė, užsienio reikalų prorektorė prof. Marija Zubricka, tėvas Pavlo Jachimec OSBM, doc. dr. Irena Ramaneckienė ir tevas Viktoras Batych OSBM. Nuotraukos autorė – Olena Lukačuk.
2013 metų pabaigoje Bazilionų (Šiaulių r.) vidurinė mokykla, įvertindama A. Vasiliauskienės, kaip istorikės mokslininkės, dvylikos metų darbą, skirtą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ir ukrainistikos plėtrai, atidarė jos vardu pavadintą klasę. Simbolinę juostelę nukirpęs Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko tada pabrėžė, kad A. Vasiliauskienė yra tarp Ukrainoje pripažintų asmenybių, o Bazilionuose atidaryta klasė – tai Lietuvos ir Ukrainos artumo simbolis. Apie šį nepaprastą mokslininkės įvertinimą „Lietuvos aide“ (2014-01-08) rašyta: „Tai svarbi diena ne tik Bazilionų vidurinei mokyklai, miesteliui, Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai: dar neįprasta, kad taip būtų pagerbiamas šalia mūsų esantis žmogus – paprastai liaupsių negailima, kai jo netenkame…“