1946 m. sausio 24 d.–2015 m. sausio 30 d.
Rūta Gajauskaitė gimė 1946 m. sausio 24 d. Kaune. 1968 m. baigusi studijas Vilniaus valstybinio universiteto Teisės fakultete, dirbo teisininkės darbą valstybinėse įstaigose, socialinio aprūpinimo ir vietinės pramonės ministerijose, 1976–1979 m. mokėsi TSRS prokuratūros instituto aspirantūroje ir apgynė teisės mokslų kandidato (socialinių mokslų daktaro) disertaciją gamtosauginės teisės tema. Jos mokslinis darbas, prasidėjęs 1976 metais, tęsėsi Teisės ekspertizės mokslinio tyrimo institute, nuo 1982 metų – Liaudies ūkio specialistų kvalifikacijos kėlimo institute, kuriame įkūrė pirmąją Lietuvoje ekologijos katedrą, jai vadovavo. Atgimimo metu buvo aktyvi „Žinijos“ draugijos lektorė, Lietuvos žaliųjų judėjimo koordinacinės tarybos narė ir Lietuvos žaliosios partijos viena iniciatorių ir vadovų. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus skyriaus atsakingoji sekretorė.
1990 metų balandžio 21 dieną Lazdijų rajono žmonės Rūtą Gajauskaitę išrinko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputate. Rinkėjų pasitikėjimas, gyvenimas Lietuvos ir jų rūpesčiais mūsų deputatei buvo jos sudėtingo ir išbandymų kupino gyvenimo tarpsnis, suteikęs jai galimybę tęsti ir įgyvendinti tai, ką ji darė visą savo gyvenimą. Ji negailėjo savęs ir dėl Lietuvos, ir dėl tų, kuriems, visų pirma, reikėjo paramos. Ji tęsė šį darbą iki paskutiniosios savo dienos, negailėdama savęs.
Sutikdama 2015 metus Rūta Gajauskaitė, lyg nujausdama savo išėjimą, kolegoms, Aukščiausiosios Tarybos deputatams ir signatarams, palinkėjo meilės: „Gyvenimas be meilės… neturi jokios prasmės…“ Įvairiapusiška profesinė Rūtos Gajauskaitės patirtis, jos visuomeniškumas ir žmogiškumas, rūpestis žmogumi ir Lietuva mūsų Aukščiausioje Taryboje 1990–1992 metais padėjo pamatus valstybės politikai ekologijos ir gamtosaugos srityje. Straipsnių rinkiniai „Kodėl vargsta Lietuva?“, „Ekologija virtuvėje“, „Žūti ar būti? Hirošima-Černobylis-Fukušima“ ir kiti – ne tik žinomi, bet ir mes nuoširdžiai dėkingi autorei už juos.
Rūta Gajauskaitė suvokė savo atsakomybę dėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio priesakų Tautai vykdymo Aukščiausiojoje Taryboje, atkūrusioje ir drauge su Tauta apgynusioje Lietuvos Nepriklausomybę. Jos nuoseklus ir kryptingas, pasiaukojantis kasdienis darbas buvo ir bus pavyzdžiu tiems, kurie dirba ir aukojasi vardan Lietuvos. Deputato, Tautos atstovo, darbą ji vykdė kaip retas – sąžiningai ir pasiaukojančiai. Velionė palaidota Antakalnio kapinėse, Vilniuje. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo pranešimas