Apie knygą pasakoja autorė
Prof. Ona Voverienė
„ Aš visą laiką ieškojau savo gyvenimo prasmės tautinio gyvenimo gelmėse. Ir iki šiol man atrodo, kad tautinio nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajėgumas, galia – tai niekieno nepralenkta vertybė. Aš įsitikinęs, kad šiandien vėl visu aktualumu kyla būtinybė saugoti ir ginti tą vertybę, savo kalbą, etninius dalykus, be kurių mes – beveidžiai ir niekam nereikalingi. Nereikalingi nei Europoje, nei pasaulyje“. Justinas Marcinkevičius
„TAUTOTYROS ETIUDAI“ – edukacinio pobūdžio studija, kurioje populiariai pateikti tautotyros mokslo pradmenys: jos istorija, teorija, šiek tiek žinių iš tyrimų metodologijos ir pamąstymai apie šios mokslo krypties žinių įtraukimą į vidurinių mokyklų mokymo procesą. Tautotyros teoriniai pagrindai – jos sąvokos, vidiniai ryšiai tarp jų, tautos ir valstybės sąsajos, tautinės vertybės, tautinio tapatumo charakteristikos ir t. t. Lietuvos moksle jos dar nėra nusistovėjusios, todėl ir pasirinkome etiudų žanrą.
Didžiąją knygos dalį sudaro lietuvių tautotyros istorija, pateikiama per didžiąsias mūsų tautos asmenybes, savo darbais kūrusias mūsų tautos savimonę bei aukščiausią politinį tautos idealą – jos valstybę. Beveik 400 metų lietuvių tauta blaškėsi prie savo tautotyros formavimosi ištakų, pradedant ryškiausiu lietuvių kalbos gynėju Mikalojumi Daukša, istoriku Simonu Daukantu, poetu vyskupu Antanu Baranausku ir daugeliu kitų. Tik Lietuvos valstybės atkūrimo aušroje – lietuvių romantikų – vyskupo Motiejaus Valančiaus, dr. Jono Basanavičiaus, dr. Vinco Kudirkos – ir danų etnologo Age Meyerio Benedictseno kūryboje jau galima atrasti lietuvių tautotyros mokslo užuomazgų, kurias į darnią visumą bandė jungti rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, laikytinas tautotyros pradininku Lietuvoje.
Nepriklausomoje (Pirmosios Respublikos) Lietuvoje tautotyra įgijo spartų pagreitį rašytojų neoromantikų –Vydūno, Vinco Krėvės Mickevičiaus, Vinco Mykolaičio–Putino, Balio Sruogos – ir filosofų – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos bei tautinės ideologijos kūrėjų – Antano Smetonos ir Vlado Putvinskio-Pūtvio darbuose. Jų tautotyrinės idėjos tęsiamos jų amžininkų – Vytauto Alanto (Jakševičiaus), dr. Juozo Girniaus, Bernardo Brazdžionio, Adolfo ir Jadvygos Damušių kūryboje ir veikloje, po Antrojo pasaulinio karo jiems įsikūrus Vokietijoje ir JAV.
Sovietinės aneksijos metais, kai okupanto programa šiame žemės lopinėlyje buvo „Lietuva – be lietuvių“, kalbėti ir net mąstyti apie tautotyrą, juolab apie jos teorinių ir metodologijos pagrindų kūrimą buvo nusikaltimas, vadinamas nacionalizmu ar net fašizmu. Tai buvo vertinama kaip ėjimas prieš internacionalizacijos, t.y. bolševikinės imperijos kūrimo srovę. Tautotyros terminas buvo ištrintas iš mokslinės apyvartos, žodynuose jį teikiant kaip etnografijos sinonimą. Rašytojas Bronius Krivickas, Lietuvos partizanas, tęsė savo amžininkų tautotyrines tradicijas ir į idealistinę dangaus mėlynę iškėlė vienos iš svarbiausių tautotyros sąvokų – tautiškumo idėją, dėl kurios negaila lietuviui ir savo gyvybę paaukoti. Jis žuvo nuo enkavedisto kulkos 1952 metais.
Iki pat septintojo dešimtmečio pradžios tautotyrinė mintis ruseno tik lietuvių mokslininkų ir rašytojų širdyse ir gulėjo jų rašomųjų stalų stalčiuose. Pirmoji tautotyrinė monografija – prof. Pranės Dundulienės „Žemdirbystė Lietuvoje: nuo seniausių laikų iki 1917 m.“ po ilgų ilgiausių svarstymų ir derinimų su „Glavlitu“ (sovietinės cenzūros įstaiga – red. pastaba) bei komunistų partijos organizacijomis pasirodė tik 1963 metais. Budriai prižiūrint „Glavlito“ prievaizdams, kad nebūtų peržengtos lietuvių, kaip Sovietų Sąjungos vienos nereikšmingos etninės grupės ribos, su didelėmis išlygomis Kremlius leido toleruoti tik etnografiją – lietuvių materialinės kultūros aprašymą. Apie tai išsamiai jau 1991 metais rašoma Pranės Dundulienės knygoje „Lietuvių etnologija“. Ji ir buvo pirmoji, pralaužusi geležinę užtvarą lietuvių tautotyrai. Prof. Vosylius Sezemanas, poetas Justinas Marcinkevičius, dailininkas ir skulptorius Antanas Kmieliauskas, gindami ir puoselėdami savo darbuose tautiškumą, tautinę kultūrą ir tautos istoriją, atėjo jau vėliau, kai etnografai – prof. Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Vida Kulikauskienė, Irena Čepienė ir ypač mitologas prof. Norbertas Vėlius ir kiti jau buvo išpurenę dirvą tautotyros raidai ir plėtrai.
Į Pažadėtąją Žemę – Lietuvos nepriklausomybę – vedė Sąjūdis su prof. Vytautu Landsbergiu priešakyje ir poetas šauklys Kęstutis Genys (1928-1996). Paskelbus valstybės nepriklausomybę netrukus atradome, kad Lietuvoje yra dvi Lietuvos: viena apsisprendusi orientuotis į europietiškąsias vertybes, o kita su nostalgija žvelgianti į Rytus. Tarp tų Lietuvų iškastas gilus griovys, sklidinas garuojančio „pilstuko“, iki šiol tebenuodijančio žmonių sąmonę. Prezidentas Valdas Adamkus manė pajėgsiąs sutaikyti tautą, pasitelkęs Tautos idėją. Jam nepavyko. Kodėl? Visa tai puikiai paaiškino genialusis mąstytojas antikomunistas ir antiglobalistas, politologas ir publicistas Vilius Bražėnas, kaip politikas susiformavęs ir išaugęs demokratinėje valstybėje – JAV. Jis solidžiai ir aukštai iškėlė tautiškumo vėliavą, nepaisant nepalankaus jai politinio klimato. Jam skirtas visas knygos skyriaus „Tautotyra Lietuvai atgavus nepriklausomybę“ poskyris.
Tačiau mokslas, nepaisydamas jokių išorės veiksnių, kurie gali tik pagreitinti arba sulėtinti jo raidą, veikia pagal savo vidinius dėsnius. Kai ateina laikas jame formuotis naujai paradigmai, ji ir pradeda formuotis. Didžiulis Lietuvos etnografų ir mitologų bei folkloristų įdirbis nepriklausomoje Lietuvoje jau pradeda brandinti lietuviškosios tautotyros vaisius. Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius.Lietuvoje susiformavo keletas tautotyros krypčių, vedamų akademiko Romualdo Grigo, politologo Romualdo Ozolo ir jauno mokslininko istoriko Mariaus Kundroto. Ar pavyks jiems sukurti mokslines mokyklas ir tautotyros mokslą „įpilietinti“ Lietuvos mokslų sistemoje, parodys laikas ir pats gyvenimas. Ši knyga – tai pirmasis aukštokas laiptelis į tautotyros mokslo kūrybą ir parengiamasis etapas – mokomajam kursui, jo programai ir „Tautotyros“ vadovėliui.
Skyriuje „Tautotyros teorijos pradmenys“ analizuojama tautotyros vieta etnologijos krypčių sistemoje, apibūdinamos pagrindinės tautotyros sąvokos: tautos idėja, tautinė savimonė, tautinis mentalitetas, nutautėjimas, tautinė valstybė, tautinė ideologija, tautos valia, tautos garbė ir tradicinės tautos vertybės: tautinė kultūra, šeima, tautos dvasinis paveldas. Aptariamos bendražmogiškosios ir tautinės vertybės: teisingumas, darbas, sąžiningumas ir t. t.
Paskutiniajame knygos skyriuje „Tautiškumo sklaida dabarties Lietuvoje“ supažindinama su visuomeninėmis organizacijomis ir mokyklomis, puoselėjančiomis lietuvybę, tarp jų: Tėvynės pažinimo draugija, Lietuvai pagražinti draugija, „Versmės“ leidykla, Lietuvių tautinis centras, Lietuvos moterų lyga ir kt. bei šiai temai pasišventusiais kūrėjais – poete Birute Lengveniene, aktoriumi Tomu Vaisieta, dailininku grafiku Antanu Rimantu Šakaliu, fotomenininku Vytautu Ylevičiumi.
Vietoje apibendrinančių išvadų pabaigoje pateikiamas autorės neramus žvilgsnis į dabartinės Lietuvos politinę, ekonominę ir socialinę tautiečių būklę Europos kontekste – „Lietuva tarp Scilės ir Charibdės.“
Knyga skirta plačiajai visuomenei, mokytojams ir moksleiviams, dėstytojams ir studentams, etnografijos, tautotyros ir etnologijos mokslininkams. Tikimės, kad ji atras takelį į kiekvieno lietuvio širdį. Knygos, kaip ir žmonės, turi savo likimus. Tik žmonės juos kuria patys, o knygų likimus kuria jų skaitytojai.