Ankstyvą rytą skubate į darbą. Ach, tas nelemtas nerangumas. Juk galėjote išvažiuoti pusvalandžiu anksčiau ir tikriausiai į tokią grūstį nebūtumėte pakliuvę. O dabar, ką padarysi. Ramiai slenkate nesibaigiančioje automobilių voroje. Nelendate perdaug arti priekyje važiuojančių, nes negalite žinoti, kada jiems teks staigiai stabdyti. Nesiblaškote iš vienos eismo juostos į kitą, nes greičio skirtumai tokie menki, kad dėl jų neverta rizikuoti. Vis tiek prie eilinio šviesoforo sustosite kartu.
Bet štai vienas iš greta važiuojančių pabando aplenkti, paskui kitas. Iš to, aišku, jokios naudos, bet avarinės situacijos – garantuotos. Spiegia stabdžiai, aidi garso signalai, prasiveria ne vieno automobilio langas ir pasigirsta anaiptol ne komplimentai. Mėgėjas kitus aplenkti iš pradžių bando nekreipti dėmesio, nes priekyje lyg ir vėl pamatė tarpelį, į kurį norėtų įsisprausti, bet greta važiuojantieji dabar jau tvirčiau susiglaudžia ir planuoto tarpelio nebelieka. Užgautos ambicijos, įsitempusios rankos spaudžia vairus lyg šautuvus ar durklus. Keliolikai žmonių ilgam sugadinta nuotaika. Ir kam to reikėjo? Ar tikrai vertėjo bandyti pasirodyti gudresniu už kitus?
… Radijas praneša, kad vienas procentas žmonių netrukus valdys daugiau turto, negu visi likusieji. Netrukus kitas pranešėjas abejingu monotonišku balsu patikslina, kad tarp turtingiausių yra tik 80-ies šeimų atstovai. Sužinome, kad mirus vienos valstybės karaliui, naujasis jos valdovas uždraudė karališkosios šeimos nariams naudotis… valstybės iždu. O tų šeimos narių, pasirodo, esama per tris tūkstančius. Nejučia topteli klausimėliai: Ir kur juos visus susodina per šeimos šventę? Kur rasti tokio dydžio salę? Ar tikrai jie vienas kitą pažįsta ir žino savo giminystės ryšius? Ar visi jie – vienodai turtingi? Gal ir prie iždo nevienodai prieiti galėjo…
Bet kaip ten begalvotum, vis dėlto neįsivaizduojamą finansinę įtaką sukaupusių asmenų yra tik saujelė, lyginant su daugiau kaip septyniais milijardais likusių už turtingųjų rato. Kartą auditorijoje spontaniškai kilo diskusija: jei asmuo jau sukaupė milijardą dolerių, ar jam dar reikia siekti kito milijardo? Studentai greitai pasidalijo į dvi viena kitai prieštaraujančias stovyklas. Vieni, kurių buvo gerokai mažiau, ramiai aiškino, kad ir to vieno milijardo net dabartinių svyravimų epochoje joks asmuo suvartoti negali, todėl antrojo milijardo siekis yra tiesiog beprasmiškas. Kiti apie galutinį rezultatą jau nebegalvodami taip įsijautė, lyg patys tuo milijardu disponuotų ir šaukė, kad būtinai reikia siekti ne tik antro, bet ir trečio… dešimto ir t. t. Tada pirmosios stovyklos atstovai užklausė: „O kada sustotumėte?“ Kas sustabdytų? Tik mirtis? Juk nepriklausomai nuo to, kiek turto bevaldytum, antro gyvenimo niekur nenusipirksi. Tai vardan ko tos beprotiškos lenktynės?
Kada žmogui bus gana? Kada jam nesinorės tapti visos žemės valdovu? Juk jau buvo ne vienas, panašus į tą nelabai sėkmingą akvarelių gamintoją, kuriam tikriausiai taip pat ne itin protingas mokytojas kategoriškai pasiūlė palikti dailės mokyklą, net nenumanydamas, kokias pasekmes sukels jo reikalavimas. Ir košmariškame sapne nesusapnavo, kad jo nemėgiamas mokinys tada įsiutęs užsimanys tapti pasaulio viešpačiu. Panašus buvo ir kitas žemaūgis veikėjas, jaunystėje už vagystę išgrūstas iš seminarijos ir supratęs, kad į šeimoje iš kartos į kartą perduodamą šventikų luomą nebepateks. Pastarasis netrukus iš eilinio bandito tapo pasaulinės raudonosios revoliucijos planuotoju.
Kuo baigė tiek abi minėtieji liūdnosios košmariškos istorijos personažai, gerai žinoma. Kaip žinoma ir tai, kad tiek jiedu, tiek ir jų pasekėjai niekada nebuvo laimingi. Jiems buvo vis negana ir negana… Dabar vėl ne už jūrų marių, o šių dienų mastais matuojant, turime visai netoliese atsiradusį veikėją, svajojantį, kad ateis toks laikas, kai kerziniai jo kariaunos batai kaukšės ne tik Kijeve, bet ir Manhetene, Otavoje ar Rio de Žaneire. Ir jo pabaiga bus tokia pat šlykšti, bet kol kas dėl pamišėliškų „didžiosios imperijos“ atkūrimo kliedesių tiek vienoje, tiek ir kitoje pusėje žūsta tūkstančiai žmonių.
Tie, kurie galėtų ir privalėtų jį kuo greičiau sustabdyti, yra perdaug užsiėmę savo vietinių kromelių reikalais ir net nesivargina suvokti, į kokį naują košmarą gali būti įstumtas visas pasaulis. Jiems vis dar atrodo, kad čia nieko baisaus, kad dabartinės žudynės jų nepalies. Jie perdaug užimti tarnavimu tam vienam procentui turtingiausiųjų ir pasirengę daug ką paaukoti, kad tik anie būtų patenkinti jų tarnyste.
Kas stumia įvairaus plauko veikėjus, pradedant nuo vairuojančio chuligano ir baigiant didelių valstybių ar jų sąjungų vadovais į „vieno žingsnio strategiją“? Iš kur jie atsiranda, kaip susiformuoja jų siekiai, kaip atsiranda galvelėse šūkis: „Tikslas pateisina priemones“? Kas sutrinka jų savęs reguliavimo sistemose, kad beprasmiškos iliuzijos ir vizijos tmpa vieninteliu stimulu?
Tiek įsitraukusieji į avantiūras, tiek ir galintieji juos iš pat pradžių sustabdyti, tačiau to nedarantieji savo vidiniu pasauliu yra labai panašūs. Tiek besišvaistantieji pavojingiausiais ginklais, tiek įtikėję labai didelių pinigų galia yra panašūs savo pretenzijomis valdyti ir savų, ir kitų valstybių žmonės. Juos daro panašiais visiškai sutrikusi vertybių sistema, nebesuvokimas to, koks apkritai yra žmogaus vaidmuo. Atsidūrę valdžios viršūnėse jie pasijunta viršžmogiais. Norint kitus valdyti reikia, kad pavaldiniai kuo greičiau būtų įskaudinti, paniekinti, sugniuždyti. Lengviausia valdyti nelaimingus. Atimk iš jų savigarbą, priversk netikėti teisingumu ir turėsi idealius pavaldinius. Tada prasidės grandininė reakcija: pavaldiniai greitai susisluoksniuos į savotiškus luomus ir kastas. Bent kiek pakilusieji tyčiosis iš bent truputį žemiau esančių, tie – iš dar labiau prislėgtų, o pastarieji – iš visai sugniuždytų.
Atimk iš žmogaus per amžius patikrintas vertybes, paskelbk, kad dorybė, tarpusavio pagalba ir pasitikėjimas yra atgyvenos. Paskelbk, kad tėviškės, gimtinės, gimtosios kalbos sąvokos neva jau yra praradusios prasmę ir turėsi beviltišką, bet visada kitam gerklę perkąsti pasirengusį kosmopolitą, visur bliaunantį, kad jis yra „pasaulio pilietis“ ir todėl esą jam visai nerūpi jo tėvynė ir valstybė. O jei dar jį įtikinsi, kad šiandien nereikia ne tik taisyklingos gimtosios kalbos, bet ir šeimos, kad nėra ir būti negali nei draugų, nei artimųjų, tai netrukus toks personažas jau savarankiškai įnirtingai ims skleisti, kad šeima šiandien yra nieko nebereiškianti, atgyvenusi bendravimo forma. Tik kažkodėl pačios šeimos sąvokos niekaip nenorės atsisakyti, vis bandydamas ją sau pasilaikyti, bandydamas įrodinėti, esą šiuo vardu galima vadinti bet kokį kitą darinį: sumetusius (kaip taisyklė, trumpam) į krūvą du krepšius arba lagaminus, „drauges“, „draugus“ ir t. t. Tokie ieškos pavyzdžių net iš istorijos ir jais remdamiesi kurs savo pseudo simbolius, lakstys mosuodami purvinais skudurais, vadindami juos vėliavomis, vis rėkaudami, esą juos skriaudžia, diskriminuoja, kaž[ko neleidžia ar neduoda.
Kuo skiriasi diktatoriai, savo košmariškose vizijose kuriantieji pasaulio užvaldymo planus, nuo prisiekusiais demokratais save tituluojančių menkystų, užimančių įtakingus postus, bet nesiryžtančių stoti laisvės, dorovės ir teisingumo principais tvirtai tikinčiųjų pusėn? Beveik niekuo. Ir kartais jau net sunku pasakyti, kurie iš jų yra pavojingesni žmonijai: ar pavydo ir įniršio apakinti diktatoriai, pasiryžę sulaužyti bet kokias sutartis ir pasikėsinti į jau daug dešimtmečių taikos salygomis gyvenančios Europos tautų ramybę, ar jiems nuolat nuolaidžiaujantieji, vis žongliruojantieji tarp vadinamųjų „kompromisų“ ir vadinamųjų „sankcijų“ pseudo demokratai. Būtent šie pirmieji spruktų viską metę, pajutę artėjantį pavojų, tikėdamiesi, kad tie, kurie valdo milijardus, jais visada pasirūpins. Jiems visai nerūpėtų (o ir dabar nerūpi), kad kilus plataus masto kariniam konfliktui dar daugiau milijonų žmonių būtų sunaikinti, kad būtų suniokotas žmonijos kultūros paveldasir iškiltų grėsmė visam žmonijos egzistavimui. O kol jie tik trypčioja, nesugebėdami nieko nuspręsti, pasaulyje kyla naujos grėsmės. Kova dėl pamatinių žmonijos vertybių įgauna visiškai iškreiptas formas. Paskutinieji įvykiai Prancūzijoje tai labai ryškiai atskleidė.