Minint prof. habil. dr. akademiko Zigmo Zinkevičiaus 90-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Amžina yra tai, kas išlieka ateinančioms kartoms ir būna jų pripažinta. Brandžiai tautai amžina yra jos kalba, šimtus ir tūkstančius metų perduodama iš kartos į kartą. Tauta, netekusi savo kalbos, netenka savo gyvybės ir garbės. Rusų mokslininkas V. Svytičius savo laiku rašė: „Kalba – tai brasta per laiko upę, ji mus veda į protėvių būstą, bet tenai patekti negali tas, kuriam baugūs gilūs vandenys“.
Akademikui Zigmui Zinkevičiui gilūs vandenys nebuvo baugūs. Apie tai liudija 2013 metais išleista jo knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“. Joje akademikas atskleidžia mūsų Tautos ir Valstybės nueitą kelią nuo seniausių mūsų protėvių laikų iki šiol. Kadaise buvusioje daugiatautėje ir daugiakalbėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją su joje gyvenančiais įvairių tautų žmonėmis ir būti teisinga visiems gyventojams. Monografijoje mokslininkas tai įrodo remdamasis kalbos mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis, kurie yra žymiai patikimesni, negu rašytiniai istorijos šaltiniai. Daug dėmesio skiriama lietuvių tautos sunykimo proceso ir jo priežasčių paaiškinimui. Mokslininko nuomone, lietuvių tautai ir jos valstybei Lietuvai buvo pragaištingas Jogailos sandėris su lenkais bei lenkų, rusų, vokiečių ir vėl rusų okupacijos. Per šimtmečius šios negandos tapo pagrindinėmis lietuvių nutautėjimo, jų išsivaikščiojimo po pasaulį ir orientacijos į materializmą priežastimis.
Nelengvas buvo mokslininko kelias į tuos gilius vandenis, bet jis pasiekė jų giliausią dugną, išstudijavęs ne tik kalbos mokslui artimus mokslus – archeologiją, etnologiją, antropologiją ir paėmęs iš jų duomenis, pagrindžiančius jo atrastas tiesas kalbos moksle, bet ir mūsų dienų politikos mokslus ir Lietuvos, atgavusios Nepriklausomybę, kelius ir kryžkeles. Neteko skaityti objektyvesnės mūsų dienų nuo nepriklausomybės iki šiol analizės nei mūsų dabartinių politologų, nei istorikų darbuose, kokia ji yra pateikta minėtoje Z. Zinkevičiaus monografijoje. Ateities istorikui ši knyga bus objektyviausių žinių šaltinis apie pereinamojo mūsų valstybės laikotarpio, kuris gerokai užsitęsė, peripetijas, sėkmes ir negandas.
Monografijos pabaigoje akademikas pateikia savo įžvalgas apie Lietuvos ateitį, siekiant ją sukurti teisingesnę. Jo nuomone, „Reikia siekti to, kas ją stiprintų, ir vengti – kas silpnina. Nereikia žavėtis tokiomis neva „moderniomis“ pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėkime didžiojo lietuvių tautos mąstytojo Vydūno žodžius, kad tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą. Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą ir tautinį orumą bei savęs nuvertinimą.
Lietuva – tai lietuvių tautos valstybė… Reikia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai – tautos vėžys. Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. „Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis!“ (Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas, p. 460). Kitas didysis mūsų tautos sūnus Algirdas Julius Greimas, išeidamas į Amžinybę, mums paliko priesaką „Būkime mažiau maži!”, kuris harmonizuojasi su akademiko Zigmo Zinkevičiaus pasakytu: „Gana žemintis!“.
Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 d. Ukmergės rajone, Juodausių kaime. 1933–1939 metais jis mokėsi tuometinėje 6-metėje mokykloje, 1939–1945 m. – Ukmergės gimnazijoje. 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1946–1950 m. dirbo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje vyr. laborantu. Baigęs studijas 1950–1956 m. dirbo dėstytoju, vyr. dėstytoju. 1956–1967 m. – docentas, 1956–1968 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1962–1964 – vyriausiasis mokslinis bendradarbis, 1967–1973 m. – Lietuvių kalbos katedros profesorius, 1973–1989 m. – tos pačios katedros vedėjas, 1989–1995 m. – VU Baltų filologijos katedros ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. 1995–1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996–1998 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 1998-1999 m. – valstybės konsultantas švietimo ir mokslo klausimais. 2001-2011 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pirmininkas.
Jau studijų metais susiformavo būsimojo mokslininko pagrindinės domėjimosi ir tyrimų kryptys – lietuvių kalbos dialektologija ir istorinė gramatika. Domėjimasis pastarąja tuo laiku buvo gana rizikingas dalykas, nes ši disciplina dėl primestos N. Maro koncepcijos, remiamos paties Stalino, nebuvo dėstoma Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose. Tik po 1950 m. vykusios aštrios kalbininkų diskusijos „Pravdoje“ lyginamoji istorinė kalbotyra ir istorinė gramatika buvo grąžintos į aukštųjų mokyklų mokymo planus. Tais pačiais metais baigusiam Vilniaus universitetą jaunam ir gabiam lituanistui Zigmui Zinkevičiui buvo patikėtas dėstyti lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursas, kurį jam teko ir parengti.
Lietuvių kalbos istorinės gramatikos paskaitų kursą išklausęs tada dar buvęs trečiakursis lituanistas A. Sabaliauskas vėliau tvirtino, kad nuo pirmosios šios disciplinos dėstytojo Z. Zinkevičiaus paskaitos “prasidėjo pirmoji pokario lietuvių kalbotyros pakilimo banga“. Prof. A. Sabaliausko nuomone, VU kalbininko Z. Zinkevičiaus nuopelnai lietuvių kalbotyrai yra patys didžiausi.
Vėliau, jau paruošęs lietuvių kalbos istorinės gramatikos paskaitų konspektą, Z. Zinkevičius, pradėjęs vadovauti studentų kursiniams ir diplominiams darbams, skatino juos tyrinėti savo gimtųjų vietų tarmes. Jis tvirtino studentams, kad tarmės – tai kalbos siela. Be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas. Paprasto nemokyto valstiečio lūpose kartais išlieka žodis, galūnė ar sintaksinė konstrukcija, kurių veltui ieškotume šimtmečių senumo knygose, gramatikose ir žodynuose.
Savo paskaitose būsimasis akademikas su didele meile kalbėjo apie Danieliaus Kleino, Augusto Šleicherio, Filipo Fortunatovo tyrinėjimus, pabrėždamas pastarojo ypatingą žavėjimąsi lietuvių kalba. Ne vienam Z. Zinkevičiaus studentui visam gyvenimui išliko dėstytojo cituojami F. Fortunatovo žodžiai apie lietuvių kalbą: „Kažin ar yra kita tokia indoeuropiečių kalba, kuri turi tiek daug tarminių atspalvių, kaip lietuvių kalba… Kas kiekviena dešimtis, dvidešimtis varstų jau galima pastebėti tam tikrų ypatybių, įdomių morfologiniu, fonetiniu ir leksiniu atžvilgiu. Neretai vienoje vietoje yra išlikęs koks nors žilos senovės bruožas, o kitose šnektose jau išnykęs“ (žr. Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – V., 2013, p. 569-580).
1955 metais Zigmas Zinkevičius apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“. Disertacija sulaukė aukščiausio mokslininkų įvertinimo ir buvo pasiūlyta ją išleisti atskira knyga. Oponentai teigė, kad ši disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis. 1957 metais ši knyga buvo išleista. Tarsi atsipalaidavimui nuo įtempto mokslinio darbo jis parengė ir 1958 m. išleido mokslo populiarinimo knygą „Kaip žmonės išmoko rašyti“.
1966 m. pasirodė Z. Zinkevičiaus monografija „Lietuvių dialektologija“, kurioje apibendrintas visas jo ir jo mokinių nueitas tyrimų kelias nuo pat šios mokslinės krypties formavimosi pradžios. Literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, buvusi Z. Zinkevičiaus studentė, rašiusi kursinius darbus jam vadovaujant, viename iš susitikimų kalbėjo apie jo nepaprastą mokslinį dosnumą savo studentams, paminint visų, prisidėjusių prie faktų apie tarmes rinkimo, pavardes šioje monografijoje.
1967 m. gegužės 4 d. Z. Zinkevičius apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija“. Disertacijos oponentai – Tartu universiteto prof. P. Aristė, Minsko universiteto prof. dr. M. Židovič, VU prof. J. Lebedys ir Z. Zinkevičiaus mokytojas prof. J. Balčikonis – šią disertaciją lygino su geriausiais pasaulio ir lietuvių dialektologijos darbais. Jie sakė, kad ši disertacija yra reikšminga ne tik lietuvių kalbos tyrinėjimams, bet ir visos indoeuropiečių kalbų grupės tyrinėjimams, nes padeda suprasti ne tik baltų kalbų praeitį, bet ir kloja labai rimtus pamatus visai lyginamajai kalbotyrai. Prof. J. Balčikonis, šiaip jau visada santūrus ir šykštus pagyrimams, tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus! Gerai, kad mokinys pralenkia savo mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvosios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia“ (Cituojama iš: Voverienė O, ten pat, p. 572). 1968 m. už lietuvių dialektologijos tyrinėjimus dr. Zigmui Zinkevičiui įteikta valstybinė premija.
Akademikas Z. Zinkevičius paskelbė nemažai savo tyrimų rezultatų iš senųjų mūsų raštų istorijos. 1975 m. pasirodė jo knyga „Iš lietuvių istorinės akcentologijos“, kurioje nagrinėjamas 1605 m. išleisto „Katekizmo“ kirčiavimas. Jis paskelbė straipsnių apie M. Mažvydo raštų kalbą. Po dviejų metų išleista jo knyga „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje“. 1979 metais jis išleido knygą „Kazimieras Būga“.
Išskirtiniu mokslininko žygdarbiu tenka pripažinti jo šešiatomę „Lietuvių kalbos istoriją“, išleistą 1984–1994. Apie šį veikalą prof. Z. Zinkevičius pradėjo mąstyti dar 1975 metais, paakintas Vašingtone gyvenusio lietuvių kalbininko prof. J. Skardžiaus. Tada šis darbas atrodė, kaip žmogui neįveikiamas aukštas ir status kalnas. Tačiau, kaip patarlė sako, žmogus kelią įveikia eidamas. Taip ir prof. Z. Zinkevičius „Lietuvių kalbos istoriją“ pradėjo rašyti dar 1980 metais. Pirmasis tomas, pavadintas „Lietuvių kalbos kilmė“, pasirodė 1984 m. Jame supažindinama su lietuvių kalbos ištakomis, jos priešistore, pateikiama daug žinių apie indoeuropiečių prokalbę ir dialektus, analizuojama baltų kilmė ir t. t. Šiame tome Z. Zinkevičius teigia: “Skaitytojas turėjo pats įsitikinti, jog lietuvių kalba anaiptol nėra prastesnė už kitas, tik istorinių sąlygų labai nuskurdinta, nustumta į istorijos „užpečkį“.
Antrajame tome aprašyta lietuvių kalbos raida priešrašytiniu laikotarpiu, t. y. VI–VII a. iki XV amžiaus pabaigos. Jame išsamiai aptartas to meto Lietuvos valstybės ir lietuvių kalbos santykis, kitų kalbų vaidmuo Lietuvoje. Daugiausia dėmesio skirta lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos raidai. Trečiasis tomas „Senųjų raštų kalba“ skirtas rašomosios lietuvių kalbos atsiradimui, kūrimui bei tobulinimui. Knygoje profesorius akcentuoja du rašomosios kalbos raidos variantus: vidurinįjį (žemaičių kalba) ir rytinį (lietuvių kalba).
Ketvirtajame tome „Lietuvių kalba XVIII–XIX a.“ nušviesta mūsų rašomosios kalbos būklė ir raida minimu laikotarpiu. Penktasis tomas „Bendrinės kalbos iškilimas“ skirtas lietuvių kalbos raidai nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki XX a.ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. Kaip prisipažįsta pats profesorius, „tautai atgimstant ir kaip kalbos istorikas privalėjau įdėti savo indėlį šalinant melą“. Tokia yra pagrindinė šio tomo paskirtis. O šeštajame tome supažindinama su lietuvių kalbos raida nuo 1940 metų iki šių dienų.
Z. Zinkevičius parašė vadovėlius – „Lietuvių kalbos dialektologija“ (1978) ir dviejų dalių „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (1980–1981). Jis parengė mokymo priemones: „Lietuvių kalbos tarmės“ (1968); „Kalbotyros pradmenys“ (1969, antrasis leidimas – 1980), „Kalbininkas K.Būga“ (1981), paskelbė darbų iš lietuvių kalbos dialektologijos, istorinės gramatikos bei bendrosios kalbotyros. Jis taip pat buvo „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (3 tomai, 2000–2006) vyr. redaktorius, parengė Kazimiero Būgos „Rinktinius raštus“ (1958–1962, 3 tomai ir rodyklė), „Kalbos praktikos patarimus“ (1976; antrasis leidimas – 1985).
Akad. Zigmas Zinkevičius visą gyvenimą išliko praktikuojančiu kataliku, tuo tarsi patvirtindamas F. Bekono teiginį, kad „truputis mokslo tolina žmogų nuo Dievo, bet esminis mokslas priartina prie tikėjimo“. Jubiliato moto: „Tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui“. Kai nepriklausomai Lietuvai po 1992 m. spalio mėnesio Seimo rinkimų vėl iškilo pavojus būti sugrąžintai į Rusijos komunistinės imperijos glėbį, akademikas pačiu produktyviausiu jo amžiaus tarpsniu atsitraukė nuo rašomojo stalo, jausdamas pareigą Tėvynei, ir įsijungė į politinę veiklą, kaip ir pokario Lietuvos partizanai, siekdamas stabdyti tautos piktavalius nuo Lietuvos valstybės griovimo. Jis, kaip ir nedaugelis kitų Lietuvos inteligentų, išgirdo to laiko šauksmą: „Kai Tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas“.
Savo pilietinę pareigą Tėvynei ir Lietuvos mokslui akademikas riteriškai ir pasiaukojančiai atliko. Kai tarp mūsų mokslininkų prasidėjo Lietuvos istorijos pardavinėjimas tai rusams, tai baltarusiams, tai lenkams, net Izraeliui, jis parašė knygas, gindamas istorinę mūsų tautos tiesą ir teisingumą: „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993), „Lietuvių kalbos istorija“ (1996, lietuvių ir anglų kalbomis), „Tautos kilmė“ (kartu su bendraautoriais, lietuvių, anglų, ir vokiečių kalbomis – 2005, rusų kalba – 2006), „Lietuvių poteriai“ (2000), „Krikščionybės ištakos Lietuvoje“ (2005), „Lietuvių tautos kilmė“ (2005), „Lietuvių tarmių istorija“ (2002), „Lietuvių tarmių kilmė“ (2006), „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“ (2007), „Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“ (2007), „Rašto kilmė“ (2007), „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“ (2008), „Lietuvių asmenvardžiai“ (2009), „Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba“ (2010), „Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą“ (2010), „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: polonizacijos apybraiža“ (2010), „Šventasis Brunonas ir Lietuva“ (2010), „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Baltstogės vaivadijos Lenkijoje pavardėse: slavizacijos apybraiža“ (2011), „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ (2011), „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011), „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (2012).
Akademikas Z. Zinkevičius parašė studijas apie M. Mažvydo, K. Sirvydo, S. M. Slavočinskio ir K. Donelaičio raštus. Jis paskelbė per 500 mokslinių straipsnių, kurie dabar sugulė į knygas. Parengė ir išleido atsiminimų knygas: „Prie lituanistikos židinio“ (1999), „Kaip aš buvau ministras“ (1998), „Po aštuonerių metų“ (2006), publicistikos rinktinę „Istorijos iškraipymai“ (2004), keturių tomų publicistikos rinkinį „Rinktiniai raštai“ (2002–2004) ir kt.
Z. Zinkevičius – LR Mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990), nuo 2011 m. Akademijos narys emeritas. Lietuvių katalikiškosios Mokslų akademijos akademikas nuo 1991. Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos Mokslų akademijos (1992), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995). Latvijos universiteto (1991) ir Vytauto Didžiojo Universiteto (1994) garbės daktaras. 1994 m. jam suteiktas Tarptautinės Herderio premijos laureato vardas. 1995 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinu.
Savo knygoje „Žymieji XX a. Lietuvos mokslininkai“ rašiau ir dabar tik galiu pakartoti, kad labai sunku rašyti ir kalbėti apie didį, garsų ir labai daug nuveikusį savo tėvynės ir pasaulio mokslui mokslininką. Tai tarsi žiūrėjimas iš apačios į labai aukštą uolą, stovint jos papėdėje. Pamatai tik tai, kas arčiau tavęs ir kas tau labai svarbu… Tarsi tolimą žvaigždžių šviesą danguje, kuri sklaido tamsą, nušviečia visą matomą horizontą, įkvepia žodžiui ir veiksmui, suteikia tavo gyvenimui prasmę. Supranti, kad gyvenai kaip tik tuo metu ir dažnai buvai šalia to žmogaus, stengeisi nors ir maža dalelyte, pagal savo jėgas, būti panašus į Jį, semtis įkvėpimo ir jėgų iš Jo pavyzdžio.
Nors esu daug rašiusi apie Lietuvos ir užsienio mokslininkus, nežinau kito, tiek daug nusipelniusio gimtajai kalbai, lietuviškam žodžiui ir Tėvynei. Mokslininko, savo darbštumu, kryptingumu ir rezultatyvumu taip aukštai iškėlusio reiklumo sau ir mokslui kartelę. Geležinė valia, asketiškas gyvenimo būdas, „vyturėlio“ įpročiai: miegas iki 5-tos valandos ryto, o vėliau darbas, darbas, darbas, deginantis kūrybingumu. Tai sąlygos, kurios vedė akademiką Z. Zinkevičių per aspera ad astra moksle, o vėliau – tautiškumo ir pilietiškumo, tarnavimo savo tautai ir valstybei pareigos suvokime. Tokį Jį pažįstu ir tuo didžiuojuosi. Orientyrus ateičiai teikia Jo žodžiai: „Į ateitį žiūriu optimistiškai. Pasitikiu savąja tauta. Kritiškais momentais ji prabunda lyg iš letargo miego. Nušluoja nuo kelio svetimąsias apnašas, kad ir storiausių dulkių ir purvo sluoksnį. Prisiminkime pokario didvyrius partizanus, nenugalimą dainuojantį atgimimą“ (Zigmas Zinkevičius. Prie lituanistikos židinio. 1999, p. 518).
Gražaus jubiliejaus proga linkime akademikui prof. Zigmui Zinkevičiui ilgiausių metų ir šimtų jo pasekėjų iš jaunųjų kartų, kad Lietuva gyvuotų ir klestėtų per amžius.