Algimantas GRAŽULIS
(Tęsinys. Pradžia – 2-534 numeryje)
Patronato teisė
LDK epochoje bažnyčia buvo tiesiogiai susieta su dvaru, o dažnai net ne su vienu. Antazavės bažnyčios statyba bei išlaikymas taip pat buvo grindžiama ne tik vienkartinėmis, bet ir nuolatinėmis fundacijomis iš dvaro. Taigi, bažnyčia ir parapija fundatorei Kunigundai Valavičiūtei-Pliaterienei reiškė ne tik garbę (neužmirškime XVII a. Andriaus Valavičiaus ir šios giminės istorijos bei tradicijų, inicijuojant ir funduojant Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios statybą) ir teises, bet ir dideles, ne tik vienkartines išlaidas: klebonijos, špitolės pastatų statybai ar klebonijos palivarko įsteigimui bei jo reikmių tenkinimui, o taip pat nuolatines pakankamai solidžias išlaidas bažnyčios išlaikymui, nuolatinį rūpestį bažnyčios ir kitų pastatų tinkamos būklės palaikymu ir kt.
Nuolat bažnyčia besirūpinantis didikas, magnatas, didysis kunigaikštis ar vyskupas fundatorius buvo įvardijamas patronu. Patronato teisė Lietuvoje paplito vykstant masinei bažnyčių statybai. LDK patronato teisė funkcionavo nuo jos krikšto iki valstybingumo panaikinimo. 1768 m. Seimas patvirtino patronato teises (žr.: M. Jučas. Lietuvių parapijų fundacijos XV–XVIII a. Vilniaus vyskupija). Būti bažnyčios patronu reiškė ne tik atitinkamas teises, garbę ir privilegijas, bet ir nuolatines pareigas bei ilgalaikių įsipareigojimų vykdymą. Patronas, praradęs beneficiją, nevykdantis savo pareigų (apleidęs bažnyčią) ir įsipareigojimų, galėjo netekti ir savo teisių. Tiesa, šių teisių buvo galima atsisakyti arba jas perleisti, tačiau patronato teises panaikinti galėjo tik Popiežius.
Jau anksčiau minėtoje „Kultūros paminklų enciklopedijoje“ vėlgi fragmentiškai ir netiksliai nurodyta, kad Stelmužės bažnyčia ir varpinė yra į šiaurę nuo Stelmužės dvaro sodybos, aukštoje, medžiais apaugusioje kalvoje. Be to, nurodoma, kad kultūros paminklas „Vergų bokštas“ ir Stelmužės dvaro pastatas stovi kaimo vidurinėje dalyje, tačiau apie Stelmužės dvaro sodybą, kaip apie reikšmingą kraštovaizdžio, architektūros ir istorinės vertės kompleksą net neužsimenama. Tačiau jame (žr. „Kultūros vertybių registrą“ ir kitus kultūros paveldo apskaitos dokumentus) yra ir XVII a. pradžioje (kitais duomenimis, apie 1650 m.) pastatyta seniausia Lietuvoje išlikusi medinė Stelmužės Viešpaties Jėzaus kryžiaus bažnyčia. Juk be Stelmužės dvaro vienkartinės fundacijos bažnyčiai statyti ir dvarininkų iniciatyvos, o vėliau ne vieną šimtmetį ir nuolatinės fundacijos jos išlaikymui šiandien neturėtume ir pačios Stelmužės bažnyčios.
Dvarų paveldo reikšmė
Yra pakankamai moksliškai pagrįstų duomenų, jog dabartinio Zarasų rajono teritorijoje, kuri, kaip jau minėta, nuo 1950 m. iki šių dienų kelis kartus keitėsi, būta daug dvarų. Įspūdinga, moksliškai pagrįsta XIX a. ir net XX a. pradžios (tiesa, ne Zarasų rajono, bet apskrities) dvarų statistika pateikta jau minėtame dr. Leono Mulevičiaus veikale. Šių dvarų kultūros istorija – itin turtinga bei reikšminga. Kaip jau išsiaiškinome, Zarasų žemės priklausė centrinei LDK vaivadijai su sostine Vilniumi, kuris ilgus šimtmečius darė įtaką net visos Vidurio Europos kultūriniam, dvasiniam ir politiniam gyvenimui bei mokslui.
Pirmą kartą žemėlapyje 1613 m. pažymėti Zarasai ir jų kraštas buvo nors ir atokesnė, tačiau metropolijos vaivadijos dalis, Lietuvos etninė žemė. Beveik vieningai sutariama, kad XIII–XVI a. „didysis kunigaikštis buvo tapęs stambiausiu žemvaldžiu. Jo ūkis tvarkytas per daugybę valstybėje išsibarsčiusių kiemų (dvarų), steigtų kiekvienoje tirščiau apgyventoje vietovėje, ypač etninėse teritorijose (būsimosiose Vilniaus ir Trakų vaivadijose). Ten plušėjo begalė tarnybinių valdovo žmonių” (žr. 785–786 psl., ,,LDK Kultūra, Žemėvalda“, Aidai, 2001). Beje, labai sustambintos pirmosios – Vilniaus ir Trakų – vaivadijos įsteigtos Vytauto dar 1413 m.
Tuoj po Lietuvos (Aukštaitijos) krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 m. Vilniaus vyskupui dovanojo Verkius (dabar – Vilniaus miesto dalis), Tauragnus (su Kuktiškėmis, Salaku, Zarasais), Labanorą, Molėtus, Dambravą (į šiaurę nuo Lydos), Bokštą (prie Ašmenos), Vilniaus miesto dalį (tai buvo vyskupo ir kapitulos jurisdikų Vilniuje užuomazga) ir kitas vietoves. Taigi valdovo dvarų šioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje jau būta. Ar tai buvo Tauragnų centras, o Salakas ir Zarasai, Kuktiškės – mažesni to centro dvarai (kiemai), reikėtų ištirti. Tačiau šis faktas tik dar labiau sutvirtina ir konkretizuoja ankstesnį apibendrintą teiginį apie gausius valdovo dvarus, ypač etninėse teritorijose.
Zarasų krašto muziejaus inicijuotame leidinyje „Zarasų krašto dvarai“ (2011) pateikti konkretūs duomenys apie gausius šio krašto palivarkus ir jų raidą bei priklausomybę (priskyrimą) vieniems ar kitiems dvarams, taip pat ir apie jų atidalijimus. Tai rodo, kad Zarasų krašte dvarų klestėjimo laikais būta daug didelių palivarkinių dvarų, taigi buvo išplėtota palivarkinių dvarų sistema. Informacija apie išlikusį 1731 m. Salako ,,rakto“ inventorių dar akivaizdžiau byloja, kokie dideli ir reikšmingi buvo šio krašto dvarai LDK laikais. Dvarus šiame krašte turėjo ne tik Lietuvos didysis kunigaikštis ir Vilniaus vyskupas, bet ir ypač garsios, turtingos istorijos LDK giminės: Radvilos, Giedraičiai, Narbutai, Pliateriai, Valavičiai, Tiškevičiai, Siesickiai, Ropai, Strutinskiai, Rudaminos ir kt.
Siekiant susidaryti konkretesnį vaizdą apie dvarus ir palivarkus, jų skaičių bei to skaičiaus pokyčius, nustatyti ,,rakto“ ar ,,raktų“ apimtis, būtina atlikti Zarasų subregiono dvarų žemėvaldos raidos fundamentinius mokslinius tyrimus, tyrinėti dvarų valdų planus, inventorius ir kt. Šiame subregione įvairiu laiku būta bent kelių ,,raktų“. Dar 1553 m. Vyskupo valdų inventoriuje Zarasai įrašyti ,,Antakalnio rakte“, 1731 m. – jau ,,Salako rakte“. Reikia atsižvelgti į sudėtingą istorinę ir geopolitinę šio subregiono raidą ir bent jau į žymiausių bajorų giminių genealogiją, neužmirštant ir Vilniaus vyskupų bei LDK giminių bei sąsajų su šiuo subregionu, o tiriant neapsiriboti vien tik Lietuvos Respublikos archyvais.
1506 m. oficialiai laikomi Zarasų miesto įkūrimo metais. Pati vietovė nuo XIV a. iki XVIII a. buvo viena iš Vilniaus vyskupijos valdų. Rašytiniuose XV a. pab. šaltiniuose minimas Zarasų dvaras. Patys Zarasai 1509 m. raštiškai buvo paminėti kaip Vilniaus vyskupo dvaras. Dvaro žemėje, Zaraso ežero Didžiojoje saloje buvo įkurtas ir vienuolynas, pastatyta bažnyčia. Tai buvo kultūros centras, įkurtas išties nuostabioje, dvasingoje gamtinėje aplinkoje.
Tuo metu Vilniaus vyskupo dvaro centras su bažnyčia ir vienuolynu bei Zarasų miesto užuomazga beveik išsiteko vienoje didelėje, apytiksliai 40 ha užimančioje ežero saloje. O dabar miestą supa keturi ežerai: Zaraso, Zarasaičio, Balto ir Griežtos. Jo administracinės ribos remiasi net į septynis ežerus. Tiesa, kai kurie tyrėjai yra nusiteikę kiek skeptiškiau. Antai A. Miškinis teigia, kad tikėtina, jog dvaro būta dabartinės Šiaulių gatvės vietoje. Tačiau A. Baliulis ir kiti autoriai nurodo, kad XVIII a. pirmojoje pusėje, 1721 m., o gal 1731 m. dvaro vieta minima kaip tik saloje. Ji yra „gerokai apleista, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai supuvę, vadinasi, statyti bent jau po 1655–1661 m. karo su Maskva.“ Jos dalis galėjo išlikti ir iš anksčiau, nes dvarviečių vietos dažniausiai nebuvo keičiamos (žr. Algirdas Baliulis. Zarasai iki XVIII a. pabaigos, 2005 m., mokslinė konferencija „Zarasams – 500“).
(Tęsinys – kitame numeryje)