Valentinas Aleksa
Istorinis kontekstas
Šiame straipsnyje apžvelgiama Žemės ūkio rūmų įkūrimo ir jų raidos istorija Pirmojoje Respublikoje (1918-1940).
Daugiau kaip 120 metų truko Lietuvos okupacija, kurią nuo 1795 m. vykdė carinė Rusijos imperija, o nuo 1915-ųjų – kaizerinė Vokietija. Apie carinę priespaudą paskelbta nemaža mokslo darbų, o kaizerinės okupacijos laikotarpis dar laukia atidesnio tyrėjų dėmesio. Paskutiniaisiais šios okupacijos metais Lietuvos valstiečiams buvo nustatytos didelės maisto produktų pristatymo prievolės. Įvestas pagalvės mokestis 15-60 metų amžiaus gyventojams, žemės mokestis valstiečiams, taip pat degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų ir kiti mokesčiai. Netiesioginiai mokesčiai net keturis kartus viršijo tiesioginius. Lietuvos ūkio veiklos vaisiais buvo remiama Vokietijos ekonomika, išlaikoma jos Rytų fronto kariuomenė.
Šios okupacijos laikotarpiu padaugėjo infekcinių susirgimų, padidėjo gyventojų mirtingumas. Nemažai Lietuvos vyrų buvo suvaryta į priverčiamųjų darbų batalionus, dalis jų išvežta į Vokietiją. Masiškai buvo kertami miškai, o pramonė tenkino tik Vokietijos poreikius. Pradėtas gyventojų vokietinimas. Už pasipriešinimą okupantams ir jų įsakymų nevykdymą Lietuvos gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu ir piniginėmis baudomis.
1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas išreiškė lietuvių tautos to laikotarpio valią ir dvasią, tačiau jis negalėjo iš karto sukurti valstybės. Tai puikiai suprato tiek esantys Lietuvoje, tiek ir dėl įvairių priežasčių už jos ribų atsidūrę lietuvių inteligentai. Politinė situacija mūsų krašte kito labai lėtai. Po Bresto taikos sutarties pasirašymo (1918 metų kovo 3 d.) ėmė grįžti pirmieji lietuviai, pasitraukę arba evakuoti į Rusijos gilumą. Buvo akivaizdu, kad Vokietija su savo sąjungininkais karą pralaimėjo. Tada pasikeitė ir jos karinių bei administracinių sluoksnių požiūris į okupuotus kraštus. Okupantai suprato, jog užgrobtose teritorijose tiesioginės įtakos nepavyks išlaikyti, todėl kintant tarptautinei situacijai, Vokietijos centrinė valdžia ėmė palankiau žiūrėti į Lietuvos Valstybės Tarybą.
1918 m. lapkričio 2 d. priimta laikinoji Lietuvos konstitucija – „Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai“. Panaikintos luomų privilegijos, todėl visi piliečiai įgijo vienodas teises. Šiame dokumente garantuota asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė, įstatymams neprieštaraujanti draugijų veikla. Lapkričio 5 d. Lietuvos Tarybos Prezidiumas pirmuoju ministru pirmininku paskyrė profesorių Augustiną Voldemarą, o lapkričio 11 d. patvirtino pirmąją Lietuvos valstybės vyriausybę. Tarp įsteigtų septynių ministerijų buvo ir Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija, o ministru paskirtas agronomas Juozas Tūbelis.
Lietuvoje tuo metu vyravo nusivylimo ir nepasitikėjimo nuotaikos. Net ir patys lietuvių inteligentai pranašavo, kad valstybė išgyvens 6-8 mėnesius. Žmonės buvo labai pavargę po žiaurių okupacijų, o krašte akiplėšiškai tebešeimininkavo atėjūnai. Net išsamiai susipažinę su to meto dokumentais sunkiai gali įsivaizduoti, kaip atrodė Lietuva valstybės kūrimosi metais. Dvarų sodybos ir ūkininkų ūkiai, jei liko nesudeginti, tai okupantų buvo apiplėšti kone iki paskutinio šiaudo. Iš Lietuvos išvežta tūkstančiai arklių, karvių, kiaulių ir avių. Trūko maisto produktų ir pašarų, drabužių ir avalynės. Iškirsta ir išvežta tūkstančiai hektarų geriausio miško medienos.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo sugriauti Šiauliai, Kalvarija, Kybartai, Šakiai, Tauragė ir kiti miestai bei miesteliai, juose sudegė apie 70 tūkst. namų. Sudeginta 1,2 tūkst. kaimų, kuriuose buvo per 15 tūkst. ūkių, daugiau nei 2 tūkst. vienkiemių, beveik 300 dvarų. Karo metais bijodami naujų okupantų arba rusų valdžios verčiami į Rusiją pasitraukė apie 700 tūkst. Lietuvos gyventojų. Į Rusijos carinę kariuomenę buvo paimta apie 75 tūkst. mūsų krašto vyrų. Iš jų žuvo daugiau nei 11 tūkst., sužeistų buvo apie 19 tūkst. Kaip jau minėta, daug gyventojų prievarta išgabenta į Vokietiją. Lietuvoje buvo tūkstančiai badaujančių, bežemių, benamių ir našlaičių. Siautė epidemijos. Dvarai daugiausiai buvo svetimtaučių rankose. Pirmosios Respublikos spaudoje vėliau paskelbta, kad mūsų kraštui karo metais padaryti nuostoliai, neskaitant žmonių bei unikalių vertybių praradimo, sudarė milžinišką – 4,5 milijardų litų sumą, o piniginio kapitalo nuostoliai – dar apie 1,5 milijardų litų. Valstybės biudžeto pajamos 1925 m. sudarė tik 258 625 tūkstančius litų.
Atsikuriančiai Lietuvos Respublikai per pirmuosius trejus jos gyvavimo metus teko grumtis su naujais priešais: Sovietų Rusijos armija, Lenkijos kariuomene ir bermontininkų (oficialiai Rusijos vakarų) armija, turėjusia per 50 tūkst. karių. Vyriausybė puikiai suprato, kad norint apginti tėvynę, reikia armiją aprūpinti ginklais, o krašto gyventojus – maistu.
P. Aleksos pasiryžimas įkurti Žemės ūkio rūmus
Tuo metu trūko visko, o pirmiausia žinių, kaip per trumpiausią laiką atgaivinti Lietuvos kaimą. Tautos šviesuoliai suprato, kad norint išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos valstybę, reikia nedelsiant pradėti reformuoti ir modernizuoti mūsų krašto žemės ūkį. 1918 m. pavasarį agronomas Jonas Pranas Aleksa su kitais lietuvių inteligentais iš Rusijos sugrįžo į Lietuvą. Jis tvirtai tikėjo gražia valstybės ateitimi, nors mūsų Tėvynėje tuo metu taip mąstė tik saujelė žmonių. Nedelsdamas jis ėmėsi pildyti spragą žemės ūkio švietime, rašė „Mūsų ūkyje“ bei kituose šios tematikos laikraščiuose.
P. Aleksa jau buvo užsibrėžęs gyvenimo tikslą – žadinti lietuvių tautos savimonę ir gimtajame krašte pavyzdingai bei moderniai sutvarkyti žemės ūkį, nes tik toks ūkis tuo metu galėjo tapti atsikūrusios valstybės visų turtų pamatu. Jis suformulavo penkis pagrindinius uždavinius: 1) visomis pastangomis šviesti kaimo visuomenę, 2) įvykdyti žemės ūkio reformą, 3) sparčiai plėtoti žemės ūkio kooperaciją, 4) sukurti visuomeninę tautinę organizaciją ,,Ūkininkų vienybė“ (šiandieninėmis sąvokomis kalbant, stiprią lietuvių pilietinę visuomenę), 5) įsteigti Žemės ūkio rūmus. Visus šiuos uždavinius jis laikė labai reikalingais ir vienodai svarbiais ir stengėsi nuosekliai vykdyti per visą Pirmosios Respublikos laikotarpį. Šiame straipsnyje apžvelgiame vieną iš minėtų uždavinių – Žemės ūkio rūmų įkūrimą ir jų veiklą Pirmojoje Respublikoje.
P. Aleksos darbštumas, atsidavimas ir ryžtas Lietuvai neliko nepastebėti. Žymiems Lietuvos inteligentams – Petrui Klimui, Mykolui Biržiškai ir Juozui Tūbeliui pasiūlius, 1918 m. lapkričio 12 d. jis buvo paskirtas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Žemės ūkio skyriaus vedėju. Vėliau šis skyrius perorganizuotas į Žemės ūkio ir valstybės turtų departamentą. Tai buvo vienas pirmųjų Žemės ūkio ministerijos padalinių. J. P. Aleksa tapo pirmuoju jo direktoriumi. Jis buvo vienas iš Lietuvos žemės ūkio reformos iniciatorių, rengė įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, rašė straipsnius spaudai, rengė pirmąjį mokslo vadovėlį apie gyvulininkystę. 1920 m. birželio 19 d. ministro pirmininko Kazio Griniaus teikimu, J. P. Aleksa patvirtintas VI ministrų kabineto Žemės ūkio ir valstybės turtų ministru.
(Tęsinys kitame numeryje)