Dr. Valė Macijauskienė
Praėjo gruodžio 6 – oji – nuo seno mūsų vadinta Arklių diena. Baigėsi kinietiški Arklio metai. O ką iš tikrųjų lietuviams reiškė arklys, žirgas? Žinoti tai tampa aktualu, nes gyvename naujos „viduramžių versijos“ akivaizdoje: susitraukusiai Lietuvai grasina alkana agresija iš Rytų, sėlina klasta iš Vakarų, o horizonte – šmėkščioja terorizmo šmėkla. Trauktis nebėra kur, susitraukėme iki širdies lopinėlio. Širdis atsisako gyventi vien ekonominėmis sąvokomis, jai reikia meilės ir džiaugsmo, jai reikia drąsos gyventi ir apginti savo laisvę. Kur yra mūsų džiaugsmo ir tvirtybės šaltinis?
Marijos Gimbutienės (1996) nuomone, arkliai buvo prijaukinti tarp Rytų Ukrainos ir Šiaurės Kazachstano apytiksliai prieš 5 tūkst. metų iki Kristaus gimimo ar net anksčiau prie miškų ir miškais apaugusių upių. Ankstyviausių arklio kulto ir jo aukojimo radinių aptikta Volgos vidurupio regione. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalt ant uolų. Tuose vaizduose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
Prisijaukinusios žirgą indoeuropietiškos kilmės tautos lengvai pasklido po Euroazijos platybes. Senosios Europos simboliuose arklio nebuvo, o indoeuropiečiams arklys – šventas dievų gyvulys. Kumelė – Aušros Deivė. Baltas arba pilkas arklys – Dangaus Dievas. Indoeuropiečių mitologijoje dievai vaizduojami raiti arba važiuoti. Arklio, kaip dieviško ir aukojamo gyvulio, kulto pėdsakų aptinkama nuo V tūkstantmečio prieš Kristų pradžios. Jau nuo tada arkliai naudojami karuose. Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Simonas Daukantas pažymi: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būtų drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi“. Šią žinią S. Daukantas buvo paėmęs iš vokiečių Kalavijuočių ordino kronikų. Galima ja tikėti, nes etimologiškai žodis „Dievas“ siejamas su diena, taigi šviesa [L.Klimka, 2008]. Žirgai dvyniai buvo siejami su Saule, kaip jos simboliai. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių, dailėje žirgų dvynių motyvas, gyvavęs ilgus šimtmečius, išliko iki šių dienų. Žirgų dvynių galvos ar visi žirgai drauge su saule, Pasaulio medžiu ar stulpu mūsų krašte būdavo išpjaustomi ant trobų kraigų, avilių, darbo įrankių, pakinktų, rankšluostinių, kraitinių skrynių, sutuoktuvių lovų ir kt. [P.Dundulienė, 1977]. Lietuvių ir latvių sakmėse bei dainose balti žirgai buvo vadinami dievų sūneliais.
Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. S. Baltramaitis (1905 m.) rašo, jog „seniausių laikų padavimuose atrandami liudijimai, kad pas senovės lietuvius arkliai ašviniai buvo ypatingoje pagarboje laikomi: kadangi jie buvo naudingi ne tik žemdirbystėje ir kareivystėje, bet ir ašvos (kumelės) buvo naudingos savo pienu ūkyje. Todėl ašvinis buvo laikomas palaimintas, Dievams meilus gyvulys“.
Kalbos duomenys patvirtina žirgo kulto senumą. Lietuvių kalboje arklio spalvų pavadinimai saviti: arkliai įvairaus plauko – bėri, sarti, bulani, pelėki, širmi, dereši, obuolmušiai, šyvi, kerši, juodi… Istoriografiniai šaltiniai pabrėžia balto žirgo išskirtinumą. Tikėjimas balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų. Baltas žirgas visų pirma yra dangiškas, dieviškas žirgas, o baltas raitelis ant balto žirgo paprastai yra kokia nors dievybė ar net patsai Dievas .
Iš etiologinių sakmių žinome, kad gyvačių karaliūnas panorėjęs virsta žirgu. Tai – įprastinė jo metamorfozė. Tad Kumeliuko krikštynos, Krikštai ir Kirmių diena yra vienos ir tos pačios šventės paminėjimai – tai mėnulio kalendoriaus Naujieji metai, pirmoji neomenija po žiemos saulėgrįžos [L.Klimka, 2008]. Lietuvių kalendoriuje yra keletas dienų, išlikusių iki šių dienų, skirtų apeigoms su arkliais. Pirmoji pavasarį – tai Jurginės, balandžio 23–oji, ganiavos pradžia. Tądien arkliai maudomi, šukuojami, jais nedirbama. Pirmąją vagą praariant, artojas arklių neniukina, botagu nesišvaisto, kad paklusnūs būtų per visą darbų metą. Grįžtantį tądien po darbo namo artoją moterys perliedavo vandeniu – kad arkliai per darbymetį sveiki išbūtų. Gruodžio 6–oji – šv. Mikalojaus vardadienis, nuo seno mūsuose vadinta Arklių diena. Reikia pamaloninti arklelius už sunkų visų metų triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad pavasario sulauktų stiprūs. Kūčių naktį besikalbantys arkliai pasako likimo ištarmę. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams ilgai lauktąsias Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį tarpukalėdžiu. Žemaičių Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Ir visur Lietuvoje tądien smagiai važinėjamasi. Žirgų lenktynės ant ledo Dusetose – šimtametė tautos tradicija.
Lietuvių tautos padavimuose, baladėse dažnai minimi žirgai, apdovanoti antgamtiniu protu, turį ateities numatymo galią. Su žirgu šnekamasi, tariamasi, jam guodžiamasi. Tautos poezijoje žirgas apgaubtas žavesiu ir meile.
Iš sakmių ir stebuklinių pasakų taip pat matyti, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti bičiulyste su žirgu. Ten mitologiškai aiškinamos nepaprastos jo savybės – veržlumas, greitis, ištvermė, žmogaus supratimas ir ištikima tarnystė jam. Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Tautosakoje arklys yra žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojas.
Daukantas „Būde lietuvių“ taip rašo: „Senovės kalnėnai ir žemaičiai, traukdami į karę, du tarnu lygiai turėjo, beje, šunį ir žirgą, nesgi, ko kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo šuo, įkinkytas į mažas rogeles, po jo vilko, beje, įkaištį (įsidedamą kelionei valgį) ir karės padargą, grįžtant iš karės, pydė (sunkiai traukė, tempė) grobį, nuo neprietelių sugrietą (sugriebtą, užgriebtą, paimtą). Jo žirgas buvo dar artimesniu draugu jo laimės ir nelaimės, nesgi jis nešė patį kareivį ir lygiai su juo mirė. Todėl jaunuomenė kaip kalnėnų, taip ir žemaičių senovėj nieku kitu nesirūpino, tiktai žirgų gražybe, kurių veislė visame pasauly buvo garsi ir gedaujama ne vien nuo grekonų ir rymionų dėl savo dailumo, seklumo (gražaus sudėjimo), greitumo ir stiprumo, bet dar ir paskesniuose laikuose yra garbinama ir nuo senųjų minima. Nuo to gali manyti kiekvienas, dėl ko iki šiai dienai nėra tos dainos žemaičių ir kalnėnų, kurioje nebūtų garbinamas jo bėras žirgelis. Nesgi senovėj tas tebuvo garsus jaunikaitis, kurs gražesnį žirgą turėjo, todėl kožnas pirmiau būt viso savo lobio išsižadėjęs, nekaip savo žirgą ligi gyvas kitam atdavęs. Nesgi šiandien dar yra sakoma į rūpestingą žmogų: „Ko nuliūdai, ar ne žirgą pardavęs“ arba: „Benuliūdo, it žirgo nustojęs“, arba: „Džiaugias, ar ne žirgą gavęs“; kaipgi senovėj kalnėnai ir žemaičiai taip didžiai mylėjo savo žirgus, jog, pačiam mirus, lygiai degino ant rogo (laužo) su pačiu jo žirgą, paskiau krikščionimis jau tapę, garsūs kareiviai sirgdami liepė savo karės žirgą pas save atvesti ir taip, veizėdami į jį, kaipo į savo draugą laimės ir nelaimės, numirė“.
Lietuvių tradicijoje raitelis turi pranašumą ir eidamas pro paties rojaus vartus. „Žmogus į pragarą, – G. Beresnevičiaus žodžiais, – niekada nejoja raitas, ant žirgo“. Jei velionis yra raitelis, jis joja į aukštutinį, dangiškąjį mirusiųjų pasaulį, į rojų; jei ne, eina į žemutinį, požeminį mirusiųjų pasaulį, į pragarą [G.Beresnevičius, 2004].
Kad priešistoriniais laikais žirgas buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus, apie tai byloja įkapės, ritualinis palaidojimų pobūdis. O tokių kapinynų gausa rodo lietuvius išties buvus raitelių tauta. Žirgų kapai – šis terminas, pasak archeologės R. Volkaitės–Kulikauskienės [1971], vartojamas sąlygiškai, nes vienais atvejais kariai ir žirgai laidoti vienoje duobėje, o kitais atvejais – skyrium. Dažnai žirgams būdavo skiriama net atskira kapinyno dalis. J. Antanavičius [1976] aprašo masinius žirgų kapus, kur atskirame kapinyne palaidota 100 ir daugiau žirgų. Tokių masinių žirgų kapinynų daugiausia aptikta Vidurio Lietuvoje.
Paprotys laidoti žirgą kartu su šeimininku Lietuvoje ypač paplito IX a. pabaigoje ir X a. pradžioje. šis paprotys ypač suklestėjo vėlyvajame geležies amžiuje, t.y. IX–XII a. Būtent šiuo laikotarpiu kūrėsi feodalinė Lietuvos valstybė [ P. Kulikauskas ir kt.,1961; R. Volkaitė – Kulikauskienė, 1970, 1971].
Kapai, kuriuose su kariu drauge palaidotas ir jo žirgas, žinomi ir kitų tautų archeologiniuose paminkluose. Jau skitų vadams supiltuose pilkapiuose tarp gausių ir brangių įkapių kartais randami net kelių žirgų griaučiai su išlikusia apranga. Tokių kapų pasitaiko Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, kur buvo manoma, kad žirgas liks ištikimas kunigaikščio ar žymaus karo vado palydovas ir jo pomirtiniame gyvenime. Bet tai daugiau pavieniai atvejai. Niekur šis reiškinys netapo toks masiškas, kaip Lietuvoje. Žirgų kapai labai reti Latvijoje ir visai jų nerandama Estijoje [R. Volkaitė – Kulikauskienė,1971]. Todėl neatsitiktinai gausūs žirgų kapai kai kurių tyrinėtojų laikomi vienu iš charakteringiausių reiškinių, atspindinčių sudėtingą lietuvių tautybės formavimosi procesą. Ištirti arklių kaulai parodė, kad daugiausia tai būta nedidelių žirgų. Iš Kapitoniškių pilkapiuose rastų griaučių kai kurie buvo 132 cm aukščio ties gogu, aukščiausi – 142 cm. Panašaus dydžio žirgai rasti Veršvų, Graužų ir kituose kapinynuose.
„Būtent žirgas, pasak Jungo, daugelyje mitologinių tradicijų simbolizuoja žmogaus pasąmonę, taigi nesąmoningąjį pradą žmoguje“ [D. Razauskas, 2008]. Iš čia, beje, ir seksualinė žirgo simbolika, gerai žinoma ir lietuvių tradicijoje: užteks priminti žirgelio kanopų ištryptą rūtų darželį lietuvių liaudies dainose. Žirgas tautosakoje persipina su bernelio dvasia bei stiprybe. Be savo ištikimo draugo – žirgo, bernelis negali siekti ir vesti mergelės [ D.Šeškauskaitė, 2011]. Tautosakoje berneliui žirgas ir tikrovėje, ir simboliniame plane – jo palydovas visose situacijose. Jie tartum susitapatina. Dainoje „ Keleliu ajau „ bernelis klausia savo žirgo ar jis bus jam laimingas. Žirgas atsako, jei bernelis rasiąs sau lygią, sau tinkančią merginą, jis auksu sužibės, jei neras tokios – surūdys.[D. Šeškauskaitė,2011].
Ypač gražiai bernelis ir žirgas apdainuojami lietuvių karinėse – istorinėse dainose. Visur bernelis raitas, joja „šimtus mylelių“ ant „mažo žirgelio“. Dainose randame kalbant: „aš turėjau žirgužėlį, kad ir mažą, ale gražų“. Tokius mažus žirgus bernelis „šeria grynu abrakėliu“, „tymeliu balnoja, auksu kamanoja, žaliaisiais šilkeliais žirgelį žaboja“ [J.Basanavičius,1885].
Sesė, žuvus broliui, iš nevilties pašers žirgelį žaliosiomis rūtelėmis, močiutė pagirdys jį gailiomis ašarėlėmis. Dainoje „Per tiltą jojau“ – jos užrašyti 804 variantai – prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius … [Klimka, 2008].
Apskritai lietuviškose karo dainose neraginama pulti priešą, griauti pilis, plėšti miestus. Nėra net ryškesnio priešo įvaizdžio, nežadinama jam nei neapykanta, nei panieka. Ir tų dainų istoriškumas – ne tiek konkrečių įvykių vaizduose, kiek meninėje gyvenimų raiškoje. Tokia istorinio konteksto folklorinė perspektyva laikoma neabejotinu lietuvių karo dainų kūrybiniu savitumu. „Europos istorijos“ (1996 m. leid.) autorius N. Davies lietuvius vadina folklorinės kultūros tauta. [Klimka, 2008].
Lietuvoje žirgas nuo seniausių laikų buvo apgaubtas ypatinga aureole. Žirgui, ypač jo galvai, senovės lietuvių tikėjimuose bei dvasinėje kūryboje priskiriama nepaprasta galia: ji saugodavo sodybą, namus nuo visų blogybių. Netgi siluetinės iš medžio išdrožtos žirgų galvos, pritvirtintos stogo čiukuro galuose, pasak padavimų, apgindavo žmonių pastoges nuo ligų, skurdo, gaisrų ir kitų negandų [L.Vaitkunskienė,1981].
Kalendorines šventes, susijusias su arklių globos papročiais ir žirgininkyste, liudija unikalusis Arklio muziejus Niūronyse, Anykščių rajone. Visų laukiama žirginio sporto bei folkloro šventė „Bėk bėk, žirgeli“ rengiama čia turistinio sezono pradžioje.
Taigi, pasitvirtinta J. Basanavičiaus žodžiai [ 1885 ], kad lietuviai myli žirgą taip, kaip nė viena kita tauta. Ir, turbūt, svarbiausia tai, kad ši meilė tebesitęsia iš kartos į kartą. O tai reiškia, kad būtent šis, tautos simbolikoje besipuikuojantis žirgas gali įkvėpti, suvienyti ir pakelti tautą laisvės žygiui, kasdien, žingsnelis po žingsnelio, o kartais įspūdingais šuoliais pakylėtos kūrybos link.
Žydrūno Budzinausko nuotraukos
- „Draugystė“
- Žemaitukų pasirodymas Baltų dienos renginyje