Doc. dr. Antanas J. Bražiūnas
Minime mūsų atkurtos Valstybės 25-metį. Ketvirtį amžiaus gyvename laisvoje šalyje. Daugelis praeities įvykių ir faktų, kurie šiandien atrodytų gana keistai, vyresniosios kartos atmintyje blėsta, o jaunoji karta apie juos visai negirdėjo. Pabandykime prisiminti vieną iš tokių jau pamirštų dalykų – aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų darbuotojų sovietinį politinį švietimą ir gana savotišką jo pabaigą.
Sovietinėje santvarkoje komunistinis visuomenės auklėjimas buvo viena svarbiausių komunistų partijos veiklos sričių. Buvo sukurta vadinamoji politinio švietimo sistema, kurią sudarė skirtingo lygio mokymo institucijos: vienos skirtos žemesnio, kitos – aukštesnio išsilavinimo asmenims, o trečios – marksizmo–leninizmo universitetai – buvo laikomos aukštojo mokslo įstaigomis. Dirbantiesiems buvo privaloma kelti savo politinį išsilavinimą – lankyti atitinkamą politinio švietimo instituciją. Asmuo, norėdamas eiti aukštesnes pareigas, išvykti į užsienį ir daugeliu kitų atvejų, turėdavo gauti charakteristiką, kurią pasirašydavo darbovietės vadovas, partinės organizacijos sekretorius ir profsąjungos pirmininkas. Charakteristikoje būdavo įrašoma frazė „političeski gramotnyj“ (politiškai raštingas). Tai reiškė, kad apibūdinamas asmuo politiškai šviečiasi, lanko politinio švietimo būrelį ir nėra pasižymėjęs priešiškais santvarkai poelgiais ar kalbomis.
Nuo mokymosi institucijos lygio priklausė skleidžiamos propagandos lygis. Teko matyti knygelę, skirtą žemiausio lygio politinio švietimo būrelio klausytojams, kurioje buvo teigiama, kad Kaliningrado sritis (Karaliaučiaus kraštas) yra „tikra rusų žemė“. Aukštesnio lygio ratelių klausytojams tokių teiginių skelbti nebuvo drįstama, tikriausiai vengiant sukelti nepageidaujamų diskusijų.
Siekiantieji mokslinio laipsnio bet kurioje srityje, be vadinamųjų kandidatinio minimumo egzaminų iš savo specialybės srities, dar turėjo laikyti ir politinių mokslų egzaminus. Nebuvo paliekami ramybėje ir politinių mokslų kandidatinio minimumo egzaminus išlaikę ar marksizmo–leninizmo universitetus baigę asmenys. Jie taip pat turėjo ir toliau politiškai šviestis. Tačiau jiems ideologiškai apdoroti komunistų partija iš pradžių neturėjo bendro plano. Kai kuriems aukšto lygio komunistų partijos nariams užtekdavo susidaryti individualų švietimo planą, o kiti dirbantieji privalėjo lankyti kokį nors būrelį. Po truputį atsileidžiant ideologiniams varžtams, aukštosiose mokyklose ir mokslinio tyrimo institutuose pradėjo rastis būrelių, kurie politinio švietimo priedanga nagrinėjo technikos istoriją, terminologiją ir panašius dalykus. Kad tokie būreliai per daug nesiplėstų, ideologiniai vadovai ribojo norinčių juos lankyti skaičių.
Devintajame XX a. dešimtmetyje buvo nuspręsta aukštųjų mokyklų dėstytojams ir mokslinių tyrimų institutų darbuotojams sudaryti politinio švietimo grupes, pavadintas filosofiniais–metodologiniais seminarais. Tokie seminarai mokslo klausimus turėjo nagrinėti „marksistinės–lenininės filosofijos šviesoje“, kitaip sakant, prie įvairiausių mokslų buvo „prikabinta“ komunistinė doktrina.
Tuometinio Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultete buvo įsteigti du filosofiniai–metodologiniai seminarai. Atrodo, kad ideologiniai vadovai tikslių instrukcijų, kaip tokie seminarai turėtų būti organizuojami, neturėjo, o gal paprasčiausiai nebuvo akcentuota, kuri pusė – mokslinė ar politinė – turi besąlygiškai vyrauti. Gal tik taip galima paaiškinti, kad abiem seminarams vadovauti buvo paskirti nepartiniai vadovai: vienam – prof. Jeronimas Baušys, kitam – šių eilučių autorius. Prof. J. Baušys buvo linksmas žmogus. Jis, mudviem bendraujant ir negirdint nereikalingoms ausims, dažnai šaipydavosi, kad mes, nepartiniai, turime politiškai šviesti fakulteto komunistus. Po kurio laiko partinė valdžia vis dėlto susigaudė, kad tokia padėtis yra nenormali, ir mums, panašiai kaip Raudonojoje armijoje, priskyrė po „komisarą“ – partijos narį, turėjusį užtikrinti partinį vadovavimą. Tačiau tas priskyrimas jau nieko nepakeitė: Sovietų sąjungos ekonominė padėtis nuolat blogėjo, Gorbačiovas pradėjo vadinamąją „pertvarką“, po truputėlį leidžiančią vis laisvesnę mintį, kol, pagaliau, atsirado Sąjūdis, o ir patys „komisarai“ jau nesistengė plėsti įtaką.
Metodologiniais seminarais rūpinosi aukščiausia Lietuvos partinė valdžia – LKP CK. Vilniuje periodiškai buvo rengiami seminarai visų aukštųjų mokyklų ir mokslinių įstaigų metodologinių seminarų vadovams. Juose pranešimus skaitydavo Mokslų akademijos nariai, ministrai, komunistų partijos CK darbuotojai. Mokslininkų pranešimai kuo toliau, tuo labiau tapo drąsesni, juose atsirado tokių žinių, kurių tuometinė spauda, radijas ir TV neskelbė. Marksistinė–lenininė filosofija užleido vietą aktualiems klausimams.
Pavyzdžiui, 1988 m. rugsėjo 26 d. seminare LKP CK mokslo ir mokymo skyriaus vedėjas S. Imbrasas gana nuosaikiame pranešime tik paminėjo, kad šiems metams būdingos naujos problemos, kad suteikiama daugiau informacijos, todėl metodologinių seminarų vaidmuo didėja. Kiti pranešėjai kalbėjo drąsiau. MA narys korespondentas B. Styra nagrinėjo atominės energetikos sukeliamą taršą, kalbėjo apie radioaktyvius izotopus, jų keliamą pavojų, Černobylio avarijos pasekmes, tai yra palietė tokias temas, apie kurias žiniasklaida tylėjo. Prof. K Antanavičius kritikavo biurokratiją, ekonominę politiką, aprūpinimo sistemą. Teisingumo ministras P. Kūris nagrinėjo teisinės valstybės sąvoką, pridurdamas, kad stalinizme teisė buvo prievartos įrankis.
Kandus buvo prof. J Minkevičiaus pranešimas. Naudodamasis įvairiomis citatomis jis pasišaipė iš sovietinio ateizmo bei sąvokų „tarybinis žmogus“ ir „tarybinė liaudis“. Vienas iš dalyvių prof. J. Minkevičiaus paklausė: „Mes jus prisimename kaip stalinistą. Dabar jūs kalbate kitaip. Ar Sąjūdyje kalbate, kaip sakoma, iš širdies? Atleiskite.”
Į tai pranešėjas atsakė: „Neatleidžiu, nes neįsižeidžiau. Prisimenu, kadangi taip kalbėjau… Į žmogų negalime žiūrėti, kaip į nekintantį. Tai įveikimas savyje. Įveikti savyje stalinizmą – svarbu.”
Vilniaus seminarai tapo, galima sakyti, Atgimimo aušros idėjas atspindinčiu forumu, kurios daugiausia sklido iš Mokslų akademijos. Grįžę iš Vilniaus, mes, metodologinių seminarų vadovai, girdėtas žinias smulkiai perpasakodavome savo seminarų klausytojams. Tie perpasakojimai sulaukdavo didžiulio klausytojų susidomėjimo, seminarų lankomumas padidėjo, o kai kurie partiniai vadovai sutriko ir nustebo, išgirdę iki šiol negirdėtas kalbas. Vieno KPI metodologinio būrelio vadovė pasakojo, kaip padalinio komunistų partijos sekretorius po užsiėmimo ją pasivedė į šalį ir paklausė, ar tikrai Vilniuje taip buvo kalbama.
Taip sovietinė politinio švietimo sistema neteko savo paskirties, o suvokusieji jos absurdiškumą ėmė tarnauti Valstybės atgimimui.