Prof. dr. Jonas Jasaitis
Pasitikome 25-ąją nepriklausomybės atkūrimo sukaktį. Kadangi Lietuvos nepriklausomybė XX a. buvo atkurta du kartus – 1918 ir 1990 m., valstybę, kurioje dabar gyvename, istoriografiškai vadiname Antrąja Respublika. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – ypatingos reikšmės datos.
Be Pirmosios nebūtų ir Antrosios. Pirmajai Respublikai istorijos buvo lemta taikoje gyventi tik dvidešimtmetį, tačiau padaryta nepaprastai daug. Atstatyti valstybingumo pagrindai, sukurtas gyvybingas, labai sparčiai augantis valstybės ūkis, sukurta bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo sistema. Suformuota universitetinio ugdymo sistema: 1922 m. įkurtas Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetas, Žemės ūkio (1924 m.) ir Veterinarijos (1936 m.) akademijos, 1933 m. įkurta aukštoji muzikos mokykla – Konservatorija, 1934 m. – Prekybos, 1935 m. – Pedagoginis institutas ir Kauno meno mokykla, 1936 m. – Veterinarijos akademija. Pirmojoje Respublikoje veikė Aukštieji kūno kultūros ir Aukštųjų karininkų kursai, buvo kuriama viduriniosios grandies specialistų rengimo sistema. Įsteigtos mokslinių tyrimų laboratorijos, organizuotos mokslinės ekspedicijos, išleisti pirmieji universitetiniai gamtos mokslų vadovėliai.
Ne kartą teko su studentais ir kolegomis dėstytojais diskutuoti, kokiais ištekliais naudojosi Lietuvos Tarybos nariai tuo metu, kai pasirašė Vasario 16-osios aktą. Gal jie turėjo nuosavus bankus, kariuomenę, viešojo administravimo tarnautojų korpusą, importo ir eksporto sistemą, galinčią aprūpinti įmones žaliavomis ir realizuoti produkciją, gal kontroliavo valstybės sienas ar bent vidaus susisiekimo kelius? Bet jeigu viso to jie neturėjo, tai kaip ryžosi tokiam žingsniui? Juo labiau tokiu momentu, kai Lietuvos vardas daugiau kaip šimtmetį buvo ištrintas iš pasaulio žemėlapių, kai net buvo neaišku, kurioje teritorijoje atkuriama valstybė, kur eis jos sienos. Buvo galima nesunkiai numatyti, kad bandančią atsikurti valstybę apsups net trys gerai ginkluotų grupuočių frontai: Pilsudskio–Želigovskio, bolševikinės Rusijos ir įvairiausius ketinimus puoselėjusių „bermontininkų“.
Diskutuojame ir apie tai, kodėl tik vidutinio dydžio ūkius valdžiusiose šeimose augo po 6–8 ar dar daugiau vaikų, kaip toks gausus brolių ir seserų pulkas įgydavo gana aukštą išsilavinimą, kaip šių ūkininkų vaikai tapdavo mokytojais, gydytojais, inžinieriais. Kodėl dabar, kai pragyvenimo lygis tikrai neginčytinai aukštesnis, šeimoje auga 1–2, o ir tie patys, vos gavę diplomus, išlekia į užsienius? Kodėl tada tarnauti Lietuvos armijoje buvo didžiulė garbė, o save gerbiančios merginos tikrai nesižavėdavo jaunikiais, neatlikusiais karinės tarnybos?
Tuo tarpu dabartinėje studentiškoje auditorijoje nedaug ką įtikintum, kad net vis augančio pavojaus akivaizdoje verta susipažinti, kaip valdyti ginklą ir apsiginti nuo kokio nors sovietinės imperijos kvaitulio apimto diktatoriaus pasiųstų „žaliažmogių“. Ir tarp stojančiųjų į universitetus tėra vos vienas kitas, atlikęs karinę tarnybą. Net konstitucinė valstybės gynimo prievolė tokiose diskusijose apveliama visokiausiais išvedžiojimais ir išlygomis, kurios turėtų pateisinti mėginimus šios prievolės išvengti. Galų gale išmetamas toks, neva neatremiamas, argumentas: esą, jei net tokia didžiulė Ukraina nepajėgia apsiginti, tai ko verti būtų mūsų mėginimai priešintis. Klausimą: „O kaip siūlote išsaugoti nepriklausomybę?“ palydi slogi tyla ir į auditorijos grindis nukreiptas abejingas žvilgsnis.
Neveltui sakoma, kad išbandymas laisve yra vienas iš sudėtingiausių. Tiek atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tiek ir ją atkūrus, viešojoje erdvėje ėmė šmėkščioti toks keistas svetimžodis – „euforija“. Žodynai liudija, kad tai senosios graikų kalbos žodis, reiškiantis nenatūraliai (mūsų išryškinta – J. J.) pakilią nuotaiką bei „savijautą, kuriai būdingas padidėjęs aktyvumas ir sumažėjęs kritiškumas“. Net ir mūsų dienomis šią labai abejotinai traktuojamą sąvoką pasigauna jaunesnės kartos sociologai, patys neturėję galimybės stebėti Sąjūdžio veiklos arba tuo metu buvę per maži, kad suprastų, kas iš tikrųjų vyksta. Net ir tų dienų pašaliniam liudininkui, nesuvokusiam XX a. Lietuvos situacijos pokyčių, gal ir galėjo pasirodyti keista, kodėl didelė visuomenės dalis rinkosi į didžiulius mitingus (ir ne tik Vilniaus Vingio parke ar Katedros aikštėje), stojo į Baltijos kelią, dalyvavo „Europos kelyje“ ir pasinaudojo galimybe pereiti tuo metu dar sovietų kareivių saugomą sieną, pamatyti nuo Lietuvos atplėštose dzūkų žemėse gyvenančius lietuvius.
Iš tikrųjų jokios (nei tikros, nei tariamos) „euforijos“ čia nebuvo. Tai buvo pati natūraliausia laisvės ištroškusių ir jos dvelksmą pajutusių žmonių elgsena. Sąjūdžio dvasia leido atsikratyti sielą ilgai kausčiusios baimės, pajusti tautos troškimus ir formuoti kūrybiškus sprendimus, sukurti vientisą Atgimimo strategiją, atrasti teisiškai ir doroviškai pagrįstą išeitį net tokiose situacijose, kurios pašaliečiui galėjo atrodyti beviltiškomis.
Kiekvienas iš mūsų galime sulaukti klausimo, kada savo gyvenime jautėmės laimingi, kada mūsų dienos buvo prasmingiausios. Neabejoju, kad dauguma Sąjūdžio kartos žmonių kaip laimingiausią ir prasmingiausią, be mažiausio svyravimo, įvardintų Atgimimo laikotarpį – 1988–1991 m. Kas gali būti svarbiau ir gražiau už galimybę pačiam dalyvauti, sprendžiant valstybės ateities uždavinius, už galimybę prisiimti visą atsakomybę, veikti ryžtingai, jaučiant šalia esančiųjų supratimą ir palaikymą? Ten, prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, mūsų niekas nevadino „žmonėmis iš gatvės“, t. y. nežinia kodėl, gal net visai be reikalo, čia atsidūrusiais. Tada buvome labai reikalingi ir reikšmingi.
1990 m. vasario ir kovo mėnesiais situacija daugeliu bruožų nesiskyrė nuo 1918-ųjų vasario. Mes taip pat nekontroliavome savo valstybės sienų, nevaldėme nei pramonės, nei bankų. Daugelyje Lietuvos vietovių buvo įkurdintos Lietuvos nepriklausomybei absoliučiai priešingos karinės pajėgos, o svarbiausiose valdymo institucijose atsakingus postus užėmė klusnūs Kremliaus tarnai, kurie, ten sėdėjusiems imperijos vadams pareikalavus, būtų vėl panaudoję tuometinių teismų ir kitų valdžios bei jėgos struktūrų galią prieš nepriklausomybės kovotojus. Būtų nesvyruodami kišę juos į kalėjimus ir grūdę į Sibirą ar Vidurinės Azijos dykumas.
Anuometiniai valdantieji atvirai šaipėsi iš panorusių priminti apie XX a. ketvirtajame dešimtmetyje išryškėjusias diktatorių užmačias perdalinti pasaulį ir jų „slaptuosius“ protokolus, apie kelis šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, naktimis išplėštų iš gimtųjų namų ir išvežtų, kur net žolė neauga, arba nužudytų. Vėliau jie bandė įpiršti vadinamąjį „suverenitetą“ imperijos sudėtyje, siūlė veikti kuo lėčiau ir kuo mažesniais žingsneliais, atšaukti Kovo 11-osios aktą, palaukti, kol gerasis caras baigs „perestroiką“ ir sukurs „socializmą su žmogišku veidu“ (tai koks jo veidas buvo iki tol?). „Planinės ekonomikos“ veikėjai klausinėjo: „Kur jūsų fondai? Kas tieks Lietuvai žaliavas, detales ir mazgus?“ Jie tyčiojosi, sakydami, kad lietuviškos naftos nepakaks net žibalinėms lempoms, aiškino, kad būsime priversti grįžti į „balanos gadynę“. Tačiau nepriklausoma Lietuva buvo atkurta.
Iš štai, likus tik kiek daugiau nei savaitei iki Antrosios Respublikos 25-ojo gimtadienio, neblogai žinomas žurnalistas „Sąmokslo teorijos“ laidoje klausinėjo televizijos žiūrovų, ar jie nenusivylė… nepriklausomybe. Ekrano apačioje vis mirgėjo skaičiai, rodantys, kad „nusivylusių“ yra jau gerokai per tūkstantį, o ją tebevertinančių – tik šiek tiek daugiau kaip šimtelis. Ar nepakraupote, išvydę tokią proporciją? Ar nepajutote, kaip subtiliai esame kurstomi įsitraukti į sąmokslą prieš savo valstybę? Norėtųsi paklausti tų „nusivylusiųjų“, ar tikrai jie taip labai pasiilgo bilieto, pavyzdžiui, į 1985-uosius? Į tą laiką, kai aplink žirgliojo kerziniais apauti kareiviai, kai net maisto produktų buvo galima įsigyti, tik atstovėjus ilgose eilėse…
Norėjosi, kad nepriklausomybė duotų daugiau? Suprantama, visada norisi daugiau. Liko ir aiškios neteisybės, liko sukčiavimų ir t. t. Tačiau ar patys prisidėjome, kad to nebūtų? Ar tikrai įvertiname tai, ką turime dabar? Tai klausimai ir mūsų akademinei visuomenei.