Prof. habil. dr. Alfonsas Ramonas
Nuo 2010 m. Lietuvoje prasidėjusių meno doktorantūros studijų rezultatas – pirmieji lietuviški meno daktarai pasirodys jau netrukus. Kol kas meno daktaro diplomus turi tik keletas užsienio universitetuose juos įgijusių menininkų. Vieni iš jų yra vargonininkai – Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė ir Vidas Pinkevičius. Abu jie 2006 m. baigė Nebraskos-Linkolno universiteto (JAV) doktorantūrą, apgynė disertacijas. Įgiję muzikos meno daktaro laipsnį, jie grįžo į Lietuvą. Aušra dėsto teorines disciplinas nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ji yra viena iš Nacionalinės vargonininkų asociacijos įkūrėjų ir jos generalinė sekretorė. Vidas – Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas ir Universiteto vargonų studijos „Unda maris“ vadovas, Nacionalinės vargonininkų asociacijos prezidentas. Dėsto tokius dalykus, kaip „Vargonai“ ir „Bendras fortepijonas“ bei muzikos teorijos disciplinas M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Apie meno doktorantūrą, vargonus ir vargonininkus kalbamės su minėtais meno daktarais.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. patvirtintus nuostatus, vietoj trečiosios studijų pakopos – meno aspirantūros – atsirado meno doktorantūra, kurios paskirtis – rengti tyrėjus menininkus, kurie turėtų tiriamojo darbo įgūdžių ir „visuminių kompetencijų“. Kadangi Lietuvoje meno daktarų labai nedaug, Meno doktorantūros nuostatai numato, kad tiek doktorantūros komiteto nariu, tiek doktorantūros vadovu gali būti ne tik meno daktarai, bet ir pripažinti tarptautinio lygio menininkai, taip pat aukšto lygio mokslinius tyrimus vykdantys mokslininkai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų specialybės doktorantūroje studijuoja keli vargonininkai. Kaip jums sekasi įsitraukti į vargonų meno daktarų rengimą?
Aušra ir Vidas. Daug kartų (ir kai Akademijai vadovavo ankstesnis rektorius, ir kai buvo išrinktas dabartinis) bandėme siūlyti savo patirtį LMTA, bet mūsų Alma Mater durys mums liko uždarytos. Laimei, šiandieniniame pasaulyje tai jau nėra vienintelis kelias bet kuriam muzikui perteikti savo patirtį ir gebėjimus ateities kartoms. Taip pat esame dėkingi nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai ir Vilniaus universitetui už jos vadovų toliaregiškumą ir pasitikėjimą mumis.
Jūsų įkurta Nacionalinė vargonininkų asociacija vykdo projektą „Vargonai Lietuvos ateičiai“. Prašome plačiau papasakoti apie šį projektą.
Aušra ir Vidas. Apvažiavome labai daug miestų, miestelių ir bažnytkaimių įvairiuose Lietuvos regionuose, siekdami perteikti įvairaus amžiaus žmonėms daugiau kaip 2 tūkst. metų siekiančias vargonų paslaptis. Tai būdavo vargonų demonstracijos „Pažinkite instrumentų karalių“, kurių metu ir grodavome, ir pasakodavome apie šį didingą instrumentą, netgi leisdavome įvairaus amžiaus žmonėms (ypač vaikams) patiems jais pagroti ir papūsti medinius vamzdelius. Būdavo nuostabu, kai žmonės su ašaromis akyse sakydavo, netikėję, kad jų vargonai gali taip skambėti, ir prašydavo jų neužmiršti, atvažiuoti dar kartą. Deja, dėl mokestinės reformos pasikeitus projektų rėmimo nuostatoms, šį projektą teko sustabdyti dėl didžiulės biurokratijos ir popierizmo naštos, kuri mums, keliems entuziastams, tapo per sunki (prisiminkime ataskaitas ir viešuosius pirkimus). Šiuo metu darome tai, kas priklauso tik nuo mūsų pačių.
Malonu pastebėti, kad Nacionalinės vargonininkų asociacijos tinklalapyje vargonininkai.lt yra skelbiamas nemokamas straipsnis „Kaip veikia vargonai: pažinkite instrumentų Karalių“. Mano nuomone, tai labai įdomus, informatyvus, profesionaliai ir su meile vargonams parengtas straipsnis, kurį naudinga perskaityti visiems. Ar domitės, kiek žmonių skaito šį ir kitus straipsnius asociacijos tinklalapyje ir asmeniniame Vido tinklaraštyje apie vargonus ir jų meną?
Aušra ir Vidas. Lietuviškai rašomas tinklaraštis yra tik maža dalis mūsų švietėjiškos veiklos. Anglų kalba skelbiami straipsniai pritraukia vargonų mylėtojus ir vargonininkus iš viso pasaulio. Yra du skaitytojai net iš Madagaskaro. Vien Niujorke – apie 300 žmonių. Populiarios ir kitos šalys: Didžioji Britanija, Nyderlandai, Australija, Pietų Afrika, Nigerija, įvairios Europos valstybės, Pietų Amerika. Vyriausiam skaitytojui turbūt netoli 90 metų, o jis vis groja ir stengiasi tobulėti. Yra nemažai vargonininkų, kurie pagal įvairius stereotipus iš viso neturėtų groti ir kažko siekti, bet, laimei, jie to nepaiso. Nedarome nieko ypatingo, tik tai, apie ką kiti svajoja, bet nedrįsta įgyvendinti. Žinoma, šie tinklaraščiai yra skirti ne visiems. Kalbant apie skaičius, niekada nepranoksime pramoginių televizijos laidų ar skandalų ištroškusių naujienų portalų auditorijos. Bet to ir nesiekiame – įtikti visiems, vadinasi, nerūpėti niekam.
Teko klausytis kelių Vido koncertų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Virtuoziškai skambėjo pernai vargonų improvizacijų koncertas pagal visų keturių Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ dalių motyvus. Kitas įspūdingas koncertas vyko šių metų vasario 21 d. Šiame vakare pirmą kartą Lietuvoje skambėjo visi Šiaurės Vokietijos baroko kompozitorių Nicolaus Bruhnso (1665–1697) ir Johanno Nicolaus Hanffo (1665–1711) kūriniai vargonams. „Visas vargonų pasaulis šiais metais švenčia šių dviejų vargonininkų 350 metų jubiliejų“ – buvo skelbiama koncerto programoje. Kodėl, jūsų manymu, tokiuose koncertuose, į kuriuos bilietai nėra brangūs, susirenka palyginus ne tiek daug klausytojų?
Aušra ir Vidas. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia nėra „madinga“ vieta vargonų koncertams, į juos dažniausiai renkasi neatsitiktiniai žmonės, o tie, kuriems vargonų muzika giliai rūpi, kurie jos pasigestų, jeigu jos nebūtų. Kasdieninis tinklaraštis – neapsakomai puiki priemonė su jais bendrauti. Gali būti, kad nemokami koncertai pritrauktų šiek tiek daugiau žmonių, bet tokia yra Universiteto tvarka. Be to, nėra abejonės, kad dalykus, už kuriuos tenka kažkiek sumokėti, visada tausojame ir vertiname labiau nei nemokamus, tarsi „savaime suprantamus“.
Tinklaraštyje vargonininkai.lt yra paskelbtas Nicolaus Bruhnso Preliudo e-moll rankraščio fragmentas:
Ar pagal tokį rankraštį galima atkurti ir sugroti šį Preliudą? Kaip apskritai yra atkuriamas senųjų vargonų kompozitorių palikimas?
Aušra ir Vidas. Ši notacijos rūšis – vokiečių vargonų tabulatūra – neturi penklinių, natos žymimos raidėmis C, D, E ir t. t. Ritmas – sutrumpintais ritminiais ženklais. Toks raštas labai taupo vietą popieriuje, todėl net ir J. S. Bachas savo choralų rinkinyje „Vargonų knygelė“, kai pritrūkdavo vietos, puslapio apačioje prirašydavo pabaigą tabulatūros notacija. XVI–XVII a. vargonininkams Vokietijoje ji buvo patogesnė nei italų partitūra – keliose penklinėse rašomi atskiri balsai, todėl praktiniais sumetimais jie net ir persirašydavo tokius kūrinius į savo tabulatūras.
Man labai patiko Vido tinklaraštyje parašyti žodžiai: „O jeigu mes į darbą žiūrėtume, kaip į atostogas: smagų, įkvepiantį ir prasmingą laiką, kurį būtų per brangu švaistyti? O jeigu mūsų akyse matytųsi tos pačios nuotykių dvasia degančios švieselės, kaip ir tada, kai važiuojame su šeima į kelionę? Štai dar geresnis klausimas: o jeigu mes įkvėptume šios aistros ir savo bendradarbiams, ir kolegoms? Tuomet laikas darbe lėks per greitai. Ir tai jau nebesijaus kaip darbas. Tai bus visus vienijanti misija. Tam nereikia būti viršininku. Iš tikrųjų, aš atsiimu šiuos žodžius – tam reikia būti viršininku. Bet kitokios rūšies viršininku. Savęs viršininku.“ Gal jums iš tikrųjų gyvenime pavyksta būti tokios rūšies viršininkais? Prašome pasidalinti patyrimu ir su mokslininkais.
Aušra ir Vidas. Jeigu gyvenime tik vykdysi kažkieno nustatytas (ir nebūtinai prasmingas) taisykles, niekada nepavyks išlipti iš to „krabų kibiro“, kuriame daugelis žmonių jaučiasi esą pagauti. Pažiūrėkite, kaip elgiasi kiti krabai, kai vienas nori išlipti iš kibiro – jie ne stumia jį į viršų, bet savo žnyplėmis stengiasi jį nutraukti žemyn. Taip daro ir daugelis žmonių – nepadeda vieni kitiems, bet savanaudiškai ir trumparegiškai žiūri savo naudos. Tačiau šiais laikais labiausiai vertinami yra tokie žmonės, kurie dosniai dalijasi viskuo, ką moka, su kitais, kurie, nepaisydami juos kamuojančių baimių, vis dėlto ima ir surizikuoja, kurie nelaukia, kol ateis jų eilė, atsiras daugiau laiko ar viršininkas suteiks jiems leidimą, kurie prisiima atsakomybę už klaidas, o nuopelnus atiduoda kitiems. Tokie žmonės tampa nepakeičiamais – be jų mūsų pasaulis būtų tuštesnis. Kai apie tai kalbi kitiems, jiems tarsi palengvėja, tarsi didžiulis akmuo nukrinta nuo pečių. Juk jie visada to paslapčia troško.
Meno doktorantūra pas mus buvo sukurta tam, kad atsirastų tokių kaip jūs, „visuminių kompetencijų“ turinčių menininkų. Kokias matytumėte Lietuvos vargonininkų perspektyvas?
Aušra ir Vidas. Jeigu vertinsime problemų aspektu, tai, legendinio šveicarų vargonininko Guy Bovet žodžiais tariant, pati nelaimingiausia santuoka yra tarp vargonų ir Bažnyčios. Turime omenyje tuštėjančias ir senėjančias bažnyčias, dvasininkų kultūrinio išprusimo stoką, populiariosios muzikos skverbimąsi į liturgiją, dėl rūpesčio stokos dūlėjančius šimtamečius istorinius vargonus ir kitus iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos vargonininkai. Tačiau kiekvienas iššūkis visada savyje slepia ir galimybę. Iš šitos pusės žiūrint, dar niekada nebuvo geresnis laikas būti vargonininkais. Dar niekada „visuminių kompetencijų“ turintis muzikas neturėjo tiek galimybių pasiekti žmones, kurie trokštų jo meno. Dar niekada paprastas žmogus neturėjo tiek galimybių daryti įtaką pokyčiams visuomenėje. Prieš 15 metų tai būtų buvę neįmanoma. Dabar tai akivaizdu tik nedaugeliui, bet po 5 metų apie tai kalbės visi. Laimingi bus tie, kurie nelauks tų kelerių metų. Jau laikas. Galima pradėti dabar.
Kiekvieno žmogaus profesinę veiklą lemia daug veiksnių, bet vienas iš svarbesnių, mano manymu, yra šeimos tradicijos. Kas turėjo įtakos jūsų kelio krypčiai iki vargonininkų – meno daktarų?
Aušra. Nuo vaikystės mačiau tik vieną kelią – muziką. Pirmasis išgirstas vargonų inauguracinis koncertas Nidoje, kuriame vargonavo Bernardas Vasiliauskas, paliko neišdildomą įspūdį. Nuo tada visą laiką svajojau prisiliesti prie šio didingo instrumento. Esu dėkinga tėveliams, kurie, patys nebūdami muzikais, suprato mano troškimą mokytis muzikos ir nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kurią baigiau ir kurioje dabar bandau skiepyti meilę muzikai jaunajai kartai.
Vidas. Dailininkų šeimoje, kurioje augau, mano tėveliai savo pavyzdžiu rodė, kad privalau būti kūrėju. Jeigu esi tik atlikėjas – esi tik pusėtinas muzikas. Be to, mokė, kad, nepaisant įvairių baimių, reikia siekti savo tikslo, o klaidos, pasitaikančios gyvenime, yra būtinos, norint sukurti kažką prasminga. Mokslai Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje, į kurią mokytis atvedė tėveliai, buvo sutelkti į tai, kad muzikos menas kaip įmanoma tauriau formuotų žmogaus asmenybę.
Abu. Taip pat labai svarbu rasti sau giminingą sielą, tave visapusiškai suprantantį ir palaikantį žmogų. Šiuo atžvilgiu mums labai pasisekė. Gera gyventi namuose, kuriuose skamba harmoninga vargonų muzika.