Sibiro Alma Mater
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
„Nuo tų šiurpių, širdį draskančių įvykių, kai į Rytus pajudėjo pirmieji raudų, aimanų, išsiskyrimo skausmo kupini gyvuliniai vagonai, prabėgo beveik trys ketvirčiai amžiaus. Tačiau ir šiandien tebepersekioja praeities išgyvenimai. Tų įvykių užmiršti neįmanoma. Ir nevalia!“ – rašo Kristina Danutė Anužytė-Sadauskienė straipsnyje „Tėvynė – mano namai“, skirtame šeštajam „Sibiro Alma Mater“ tomui. Ir tęsia toliau: „Mes privalome palikti neiškraipytą mūsų tautos istoriją. < … > Mes privalome kalbėti ištremtųjų, nukankintųjų vardu. Taip nemigo naktimis gimė knyga „Nuo Nevėžio ir Vadakties iki Minos ir Manos“ (2005). Knygos autorė motyvuotai pagrindžia atsiminimų tremties ir lagerinių kančių temomis rašymo prasmę: „Mes, išeinančioji karta, paliekame įvairia forma užfiksuotus savo išgyvenimus ir prisiminimus ateinančioms kartoms, linkėdami mylėti Lietuvą ir gyventi taip, kad jos niekada daugiau neprarastume.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė tarsi konstruoja menamą dialogą, antrindama čia cituotoms mintims: „< … > turime žinoti ir pasistengti suprasti visą tragedijos gelmę bei mastą. Ir čia ypatingą reikšmę įgauna atsiminimai, kuriuose per žmogaus patirtis galime suvokti tautos ir valstybės likimą.“ („Sibiro Alma Mater. Dimicandum!“, 2007, p. 10)
Gal esame pakeliui į užmarštį?
Poskyrio pavadinime suformuluota problema ryškėja daugelio Lietuvos žymiųjų žmonių pasisakymuose. Antai skaudžių patirčių užrašymo ir išsaugojimo reikšmės akcentų, labai aiškiai konkretizuotų dar 2005 m., randame arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pratarmėje pirmajam „Sibiro Alma Mater“ tomui (p. 8): „Šimto aštuoniolikos žmonių (Pastaba: Tiek tremtinių atsiuntė prisiminimus pirmajam tomui) likimai yra labai svarbi mūsų istorijos dalis, pasakojanti ne tik apie lietuvio meilę Tėvynei, jo ištikimybę krikščioniškam tautos paveldui, bet ir apie taurų lietuvio žmogiškumą, kuris ypač sužibėdavo sunkiausių išbandymų valandomis. Kodėl mes dabar, kai turime laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kai turime garantijas, kad jos žeme jau nevaikščios okupantų kojos, kad geriausi vaikai nebus tremiami į Sibirą, kodėl mes dabar kartais nemokame džiaugtis mėlynu Lietuvos dangumi, kodėl dabar ne visiems virpa širdys, kai keliame trispalvę ir giedame: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme…“ < … > Visiems iki paskutinio atodūsio žemėje reikia augti dvasia – mokytis nesavanaudiškai mylėti, būti stipriems nugalėti iškilusias negandas, visada būti pasiruošusiems atsiremti į Viešpatį ir tikėti jo žodžiais: „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.“ (Lk, 11, 9– 13)
Apibendrindama „Sibiro Alma Mater“ pirmojo tomo (Šiauliai, 2005) prisiminimus, Dalia Kuodytė rašė: „Tai knyga apie viltį – begalinę, šviesią, tokią, kuri negali palikti abejingų. Atplėšti nuo Tėvynės, nuo visko, kas buvo gyvenimo pagrindas, nuo galimybių rinktis savo ateities kelią, šie žmonės tikėjo mokslo, kultūros galia ir bet kokiomis išgalėmis siekė bent kiek šviesesnio gyvenimo. Ši knyga ir apie tai, kokių pastangų bei valios įtampos tai pareikalavo. < … > Štai tie žmonės, ledjūrius išbraidę, sibiruose šalę ir alkę, dantis sukandę prieš smurtą, prievartą, neteisybę, žinojo – tu privalai… kad ir kas būtų. Nes tik tu gali įveikti tą laiptelį, kuris reiškia tavo ir visos tautos mažutę pergalę. < …> Nebuvo ten sentimentų, net kai aplinkui siautė mirtis nuo bado, ligų… <…> Gyvi pasakojimai apie stiprius žmones – ne tik mūsų tautos istorijos dalis. Ši knyga gali tapti ramentu tiems amžiniems bambekliams, vis reikalaujantiems ir laukiantiems, kad kas nors aukotųsi ir dirbtų už juos.“ (p. 9)
„Palaiminti alkstantieji ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti.“ (Mt 5, 6). Šių daugiaprasmių Kristaus žodžių aidą išgirstame skaitydami tremtinių – didžių kankinių – prisiminimus ir pamąstymus“, – tvirtina Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis įvadiniame straipsnyje „Mintys žvelgiant į naująjį, jau šeštąjį „Sibiro Alma Mater“ tomą. Jo Ekscelencija pabrėžia: „Nuolatinis alkis ir vargas nenugalėjo pagrindinio jų siekio – išsaugoti vieną svarbiausių visų laikų laisvių – sąžinės laisvę. < … > Gyvenimas be apgaulės, be klastos, gyvenimas su gražiausiu tikslu ir aiškia prasme – didelė Dievo dovana. Svarbu visa tai jausti, įvertinti, suvokti protu ir širdimi. Sutelkime dėmesį į šios knygos autorių keliamą mintį: nereikia verkšlenti, beprasmiškai dejuoti dėl rytojaus, nes „kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 34).
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) valdybos pirmininkas Vytas Miliauskas „Sibiro Alma Mater. Post scriptum“ (Šiauliai, 2009), apibūdindamas tada dar trilogija vadinto leidinio galimybes prisidėti prie šių dienų jaunimo – moksleivių, studentų – istorinio akiračio plėtimo, patriotinio ugdymo ir dvasingumo puoselėjimo, pabrėžia kelias šiuo metu itin aktualias problemas. Pirmoji apima moksleivijos santykį su tautos istorija: „Labai neramu, kad jau 18 metų Lietuvoje veikianti švietimo sistema neskiria pakankamai dėmesio moksleivių tautiniam ir patriotiniam ugdymui, žmogiškųjų vertybinių nuostatų formavimui, fundamentaliųjų žinių ir pasaulėžiūros santykių suvokimui.“
Antrąją problemą straipsnio autorius sieja su Lietuvos, kaip valstybės, skaudžių patyrimų praeityje vertinimu Europos istorijos kontekste: „Sibiro Alma Mater“ primena pasauliui apie komunistinės ideologijos nešėjų žmonijai ir žmogiškumui padarytus nusikaltimus, kurie dar neįvertinti istoriniu bei teisiniu aspektais. Vakarų pasaulis, nepažinęs praktinio komunizmo, negali suprasti ir patikėti genocido realumu, todėl ten, Vakaruose, sukurtas komunizmo ideologijos neliečiamumo gaubtas. „Sibiro Alma Mater“ – tai akmuo, kuris padės suskaldyti šį abejingumo gaubtą. Ateis diena, kai knygose pateikti autentiški prisiminimai taps kaltinamąja medžiaga komunizmo ideologijai.“ Žinoma, tokia kaltinamąja medžiaga gali būti kiekviena tremtinio, rezistento, dipuko (priverstinio pabėgėlio į Vakarus) autorinė prisiminimų knyga. Juk ir „Sibiro Alma Mater“ penkių (Pastaba. Netrukus – šešių.) tomų serijoje, ir autoriniame leidinyje plačiai nušviesta žmonių, gyvenusių ekstremaliomis sąlygomis, patirtis, siekiant minimalaus išsilavinimo, patirtis, saugant savo tautos kultūrą, reiškiant pagarbą Tėvams ir Tėvynei. Genocido tyrimo centro generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės žodžiais tariant, ir vieni, ir kiti leidiniai yra „žinių apie istorinius lietuvių tautos kataklizmus amžinoji saugykla“ („Sibiro Alma Mater. Post tenebras lux!“, Šiauliai, 2012).
Pasak V. Miliausko, „valstybės, pasirinkusios demokratinio vystymosi kelią, stengiasi išsaugoti savo istoriją, didžiuotis ja, nepamirštant didvyrių, ypač tų, kurie kovojo ir žuvo, kurių dėka krašto žmonės gyvena laisvai. Kad ateinančios kartos žinotų ir nepamirštų savo praeities, rašomos istorinės knygos, novelės, romanai, steigiami vietinės reikšmės ir centriniai muziejai ir t. t. Visa tai yra pagarbos savo šalies istorijai, meilės ir patriotizmo savo tautai, savo kraštui išraiška, tai neišsenkantis žinių šaltinis jaunajai kartai ir galimybė svečiams pažinti krašto praeitį“.
„Taip turėtų būti ir taip yra daugelyje valstybių, patyrusių sunkią ir audringą savo istoriją“, –akcentuoja V. Miliauskas straipsnyje „Ne abstrakčią kompoziciją, o paminklą kovotojams už Lietuvos laisvę“. Ir čia pat retoriškai klausia: „O kaip yra pas mus, Lietuvoje? Ar gali jaunuolis, būsimasis krašto gynėjas ir kūrėjas, arba bet kuris kitas pilietis paimti į rankas vientisą Lietuvos istorijos vadovėlį ir susipažinti su istoriniais įvykiais bei juos grindžiančiais faktais, su tikrais, o ne menamais didvyriais?“ Autoriaus atsakymas gana pesimistinis: „Galima nuoširdžiai stebėtis ir apgailestauti, kad valstybėje, švenčiančioje savo <…> Nepriklausomybės metines, bendrojo lavinimo švietimo įstaigose nėra Lietuvos istorijos dalyko, t. y. mūsų tautos istorija moksleiviams atskiru kursu nedėstoma. Tad nėra ir tinkamų istorijos vadovėlių, ypač prastai nušviečiami paskutiniojo šimtmečio įvykiai.“
Šis faktas, matyt, yra viena iš priežasčių kai kuriems lietuviams šiandien švaistytis kad ir tokiomis ciniškomis replikomis: „Pone, jeigu valdžia jus trėmė, vadinasi, buvote prisidirbę, be reikalo milicija netremtų“ arba „Jūs tremtyje gerai uždirbote, sugrįžote turtingi, todėl jums ir pensijos per didelės, ir kompensacijos be reikalo mokamos. Jūs negražiai darote, kad iš draugiškos mums valstybės reikalaujate atlygio, prisipažinimo, o dėl to mes turėsime už dujas mokėti brangiau“ („Sibiro Alma Mater. Ave, Vita!“, Šiauliai, 2012). Apibendrindamas analogiškas nuostatas, inžinierius kibernetikas Romualdas Baltutis – „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas ir atskirų straipsnių autorius – minėto tomo įžanginiame žodyje ironiškai samprotauja: „Vadinasi buvome kalti, trėmėme patys save ir todėl patys statome sau paminklus ir meldžiamės patys už save… Gal dėl to visos bylos, iškeltos kaltininkams už genocidą, užsibaigia nuliu.“ Ir priduria: „Teko susidurti su tokiu faktu. Buvo iškelta baudžiamoji byla konkrečiam tremties vykdytojui. Pirmas veiksmas, kurį žengė net trys prokuratūros darbuotojai, – tai įkalbinėjimai, kad visi tremtį patyrusios šeimos nariai atsiimtų prašymą bylai kelti“ (ten pat).
Kam įdomi tremties tema?
Sunku greitai ir vienareikšmiškai atsakyti. Rimtų pasvarstymų verti ir kiti mūsų dabarties faktai. Antai 2009 m. kovo viduryje Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitling“ visą puslapį skyrė 1941 m. tremtinei iš Šiaulių Daliai Grinkevičiūtei ir jos knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pristatyti savo skaitytojams. Išgyvenimus Užpoliarėje atspindintis grožinės literatūros ir dokumentalistikos derinys 2002 m. buvo išverstas į anglų kalbą – „Reconclation“, išspausdintas Chalbury; į vokiečių kalbą – „Die Litaure an der Laptwsee“, išspausdintas Hiutenfelde. 2009 m. Ferrajoli rūmuose ši knyga buvo išsamiai pristatyta Italijos skaitytojams, dalyvaujant vertėjui Franciobaldo Chiocci, senatoriui ir žymiam italų žurnalistui Gustavo Selvai, šalies dienraščio atstovams ir t. t.
Kalbant apie D. Grinkevičiūtės knygą, reikia trumpam atsigręžti į jos priešistoriją. Sutrumpintas atsiminimų variantas pirmą kartą buvo išspausdintas rusų kalba 1979 m. Maskvos disidentų žurnale „Pamiatj“ akademiko Andrėj Dimitrijevič Sacharovo, slapčia gavusio šį kūrinį, iniciatyva. Sukrėstas žiaurios tikrovės, jis pareiškė, kad apie tai turi sužinoti pasaulis.
„Delfi“ išskirtiniame interviu D. Grinkevičiūtės knygos pristatymo Vilniuje išvakarėse vertėja į vokiečių kalbą ir leidinio sudarytoja Vytenė Saunoriūtė-Muschick kalbėjo: „Mūsų tėvynainių baisi patirtis per tremtį Sibire – Vakaruose dar daug kam yra tuščias ar neperskaitytas istorijos puslapis; < … > pirmiausia ją turėtų skaityti romantizuojantys Sovietų sąjungos praeitį ir su susižavėjimu žvelgiantys į agresyvius Rusijos veiksmus Ukrainoje.“
Kad „Lietuvos istorija iš Sibiro šiurpina vakariečių odą“, liudija ir lietuvių kilmės JAV pilietės Rūtos Šepetys patirtis, publikuojant savo romaną „Tarp pilkų debesų“, kurio tikslas – meniniais vaizdais padėti skaitytojui pajusti gyvenimo tragiškumą. Iš daugybės žmonių gyvenimų sukomponuotas romano tekstas ne iš karto buvo priimtas spausdinti. „Kai Rūtos agentas nunešė rankraštį leidyklai, ten dirbę žmonės nenorėjo patikėti, kad tai, kas aprašyta šioje knygoje, atsitiko iš tikrųjų.“ Leidykla rankraštį atmetė motyvuodama, kad niekas nepirks. Šiandien galima konstatuoti, kad romanas „Tarp pilkų debesų“, kuriame aprašoma į Sibirą ištremtos lietuvių šeimos istorija, išleistas Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse bei Australijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Honkonge, Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Tailande…
Logiškas „Delfi“ žurnalistės klausimas, pateiktas Rūtai Šepetys: „Ar žmonėms įdomu sužinoti, kas vyko SSSR viduje, ar jiems tai yra tiesiog viena iš šimtų milijonų istorijų?“ Knygos autorės tvirtinimu, dauguma JAV žmonių nemano, kad tai paprasta istorija. Žmonės tikrai neįtikėtinai domisi ir klausia: „Kodėl pasaulis nieko nežino apie Lietuvos tragediją, nežino, ką lietuviai išgyveno?“ Pasak rašytojos, net istorijos mokytojai būna sukrėsti savo nežinojimo. Kaip pavyzdį ji pateikia vieno istorijos mokytojo laiško ištrauką: „Rūta, aš ką tik perskaičiau tavo knygą ir pagalvojau, kad visa tai – prasimanymas. Bet paskui pastebėjau pastabas gale ir supratau, kad knyga paremta tikrais įvykiais. Ir tada paklausiau savęs, kaip aš galiu būti istorijos mokytojas ir nežinoti, kad kitoje pasaulio dalyje dėjosi tokie dalykai.“
Dienraštis „New York Times“ 2011 m. R. Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“ įtraukė į vaikams reikšmingų knygų sąrašą. Knyga laimėjo Prancūzijos apdovanojimą ir buvo paskelbta geriausiu 2011 m. romanu jauniems žmonėms. BNS 2011 m. duomenimis, knyga „Between Shades of Gray“ pateko į bestselerių sąrašą. Ne vienoje informacijoje apie žaibišku greičiu per metus 30 valstybių (o gal ir daugiau) aplėkusią knygą „Tarp pilkų debesų“ rašoma: „Šita knyga įtraukiama į mokymosi programą, kad mokiniai galėtų susipažinti su sovietų okupacija per šią išgalvotą grožinę knygą.“ Pačios R. Šepetys vizija – „kad ji pastūmėtų žmones skaityti tikrus tremtinių atsiminimus“.
O kaip Lietuvoje?
Straipsnyje „Kodėl? Kur? Kam?“ (Šiaulių naujienos, 2010 10 21) rašiau: „Tremtinių literatūra… Rezistentų dainos… Piešiniai… Kita šių žmonių rūsčią dalią liudijanti medžiaga… Apie tai garsiai prabilta pačiais pirmaisiais metais po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Skaityta, dainuota, dalytasi įspūdžiais, mąstyta… Nespėjome gerai nė apsidairyti, euforija priblėso, kalbos pritilo… Net D. Grinkevičiūtės prisiminimų ištraukų neliko naujajame 2007 m. „Šviesos“ leidyklos išleistame chrestomatinio pobūdžio literatūros vadovėlyje.“ Kodėl? Atsakydami, matyt, galėtume pasitelkti vaikų literatūros ir literatūros mokykloje tyrinėtojo, ilgamečio literatūros vadovėlių autoriaus Kęstučio Urbos straipsnio „Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją“ mintis. Tiesa, straipsnyje kalbama apie 2014 m. baigtą rengti naująją literatūros programą bendrojo lavinimo pagrindinei mokyklai, t. y. V–X klasėms, bet tai esmės nekeičia. Doc. dr. K. Urba vardija priežastis, kodėl literatūros programa – skaitytojo žudikė:
* Susibėga kviestiniai pagalbininkai, parengia programą ir išsiskirsto. Talkininkai už nieką neatsakingi. Dar blogiau, kad tie talkininkai kiekvieną kartą vis kiti. Natūralu, kad naujos kartos programos rengėjai visada stengsis paneigti ankstesniuosius.
* Problemiškiausias dalykas – iki šiol niekaip neapsisprendžiama, kokiais tikslais Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose dėstoma literatūra.
* Naujoji literatūros programa kryptingai kurta taip, kad nebūtų galima naudotis nė vienu iki šiol (per du dešimtmečius) pasirodžiusiu vadovėliu.
* Programos kaitą lėmė ir rengėjų ambicijos: Dirbta su nuostata – „pasaulį seną suardysim“.
* Pats nemaloniausias dalykas – šia programa sąmoningai ar nesąmoningai siekta išvalyti vadovėlių ir mokomųjų knygų rinką ir nukreipti leidybą galbūt į vieninteles rankas.
Peržiūrėjusi privalomos skaityti literatūros ir rekomenduojamų skaityti knygų sąrašus, neaptikau nė menkiausios užuominos nei apie D. Grinkevičiūtės, nei apie R. Šepetys ar kitų autorių panašios tematikos kūrinių ištraukų ar knygų skaitymą ir nagrinėjimą nei pagrindinėse, nei 11–12 klasėse.
Knygos „Tarp pilkų debesų“ autorė Rūta Šepetys, lankydamasi mūsų šalies mokyklose, stebėjosi, kad Lietuvos jaunuolius tremties tema menkai jaudina, kad jų netraukia knygos apie atskiro žmogaus ar šeimos išgyventą kančią ir sukrečiantį Lietuvos tragizmą. Kaipgi trauks, jei jie nieko apie tai nenutuokia!
Ketvirtojo ir penktojo „Sibiro Alma Mater“ tomų sutiktuvių šventėje dalyvavo per 250 bendraautorių ir svečių. Visi jie vienbalsiai pritarė idėjai, „kad nors po vieną „Sibiro Alma Mater“ knygų komplektą vertėtų turėti Lietuvos aukštųjų mokyklų bei gimnazijų bibliotekose“. Idėjos iniciatoriai – Šiaulių miesto garbės piliečiai: J. E. vyskupas Eugenijus Bartulis, gydytoja Jura Daulenskienė ir gydytojas Albertas Griganavičius, prof. Bronius Prėskienis, prof. Vytenis Rimkus; Rusijos socialinių ir pedagoginių mokslų akademikas, Niujorko Mokslo Akademijos narys, Šiaulių universiteto prof. Vytautas Gudonis, Šiaulių J. Janonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Rimvydas Sruogis, Šiaulių miesto tarybos narys, „Šiaurės Lietuvos“ leidyklos vadovas Stasys Tumėnas; Genocido centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas doc. dr. Juozas Puodžius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininkas Vytautas Miliauskas, Lietuvos Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius ir kt.
Ar ši idėja gali būti įgyvendinama?
Atrodo, „Sibiro Alma Mater“ konferencijos dalyvių sumanymas ir protingas, ir motyvuotas, ir visai nesudėtinga jį įgyvendinti. Liaudiškai sakant, tik noro reikia. Bet kur to „gerojo noro“ ieškoti? Pasak Dionizo Poškos, arba „did aukštai“, arba „did tolyn“…
Gal praverstų pasigilinti į IV „Sibiro Alma Mater“ mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiauliuose europarlamentarės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės skaityto pranešimo „Istorinės atminties gyvybingumas – valstybės rūpestis“ tezes, atitinkančias šio straipsnio temą ir problemą?
* Europos Parlamente daug kalbame apie XX amžiaus totalitarinių režimų Europoje palikimą ir būtinybę formuoti bendrą istorinę atmintį. Europos atmintis, tarsi mozaika, susideda iš visų jos šalių istorijų, kiekviena jų unikali ir neatsiejama Europos bendrosios istorijos dalis.
* Matau, kiek daug visuomenėje kyla puikių iniciatyvų, tačiau vieno žmogaus ar vienos institucijos galimybės jas remti yra ribotos. Gaila, kad iniciatoriai priversti nuolat rankioti paramą iš atsitiktinių šaltinių. Situacija būtų daug geresnė, jei būtų aišku, kur galima kreiptis dėl specializuoto valstybinio finansavimo istorinės atminties projektams. Tačiau pirmiausia valstybė turi apibrėžti šios politikos turinį ir kryptis.
* Be nuoseklios nacionalinės istorinės atminties politikos, daugelis tikslų pasmerkta likti pavienėmis iniciatyvomis.
* Būtina pabrėžti kartų tarpusavio bendravimo aspektą. Visos pastangos turi būti nukreiptos į atminties perdavimą jaunajai kartai. Galimybė bendrauti su asmenimis, tiesiogiai patyrusiais represijas, istorinių objektų lankymas, atminties perdavimas, pasitelkiant jaunimui patrauklias priemones, – neišsemiamas ir labai paveikus vertybinių pamokų aruodas.
* „Sibiro Alma Mater“ mokslinių-praktinių konferencijų ciklas yra svarbus indėlis tiek į Lietuvos tremtinių liudijimų fiksavimą, tiek į geresnį supratimą. Ką konkrečiai teko patirti ištremtiems žmonėms, kokį reikšmingą įnašą jie padarė ir iki šiol daro Lietuvos Nepriklausomybei, jos sugrįžimui į Europą. Svarbu, kad siekiama mokslinio žvilgsnio į labai asmeniškus šeimų ir pavienių žmonių išgyvenimus. „Sibiro Alma Mater“ konferencijų medžiaga, be abejo, tai gilesnių mokslinių tyrinėjimų ateityje šaltinis.
* * *
„Mūsų Baltijos kelią liudijančių dokumentų rinkinys 2009 m. įrašytas į UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“. Panašiai vertinu ir mūsų tremties, lagerių liudijimus“, – teigia Vytenė Saunoriūtė-Muschick. Pasaulio nuostatos apibendrintos ir pasakytos. Trūksta tik mūsų pačių aiškios pozicijos.