Žodžių junginys „savivaldos rinkimai“ pastarosiomis savaitėmis buvo tarp dažniausiai kartojamų mūsų žiniasklaidoje ir įvairiausiose viešosios erdvės diskusijose. Iš dvimetrinių reklaminių stendų plačiai šypsojosi kandidatai į savivaldybių merus ir tarybų narius. Žinodama, kad rinkėjų aktyvumas nuolat mažėja, valdžia šiemet pasiūlė naują jauką, pavadintą „tiesioginiais merų rinkimais“. Kaip vienoje iš internetinių svetainių rašo Seimo narys Povilas Urbšys, iš kelių dešimčių tarybos narių piliečiams buvo leista patiems pasirinkti vieną.
Ankstesniuose rinkimuose didelį galvos skausmą valdžiai buvo sukėlęs Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad į savivaldybių tarybų narius gali kandidatuoti ir partijoms nepriklausantys asmenys. Gąsdinimai, kad savivaldybes užvaldys kažkokie „marginalai“, rėksniai, nieko neišmanantys „žmonės iš gatvės“, nepadėjo. Teisės akto „Europos vietos savivaldos chartijos“, kurį yra pasirašiusi ir Lietuva, pažeidimai buvo akivaizdūs. Bandydama sudaryti pozityvių permainų įvaizdį, tuometinė valdžia maloningai leido kandidatuoti „save išsikėlusiems“, aiškiai tikėdamasi, kad tokių bus vos vienas kitas. Juk konkuruoti su vadinamųjų „sisteminių“ partijų, gaunančių finansavimą net iš valstybės biudžeto, įmanoma tik labai pasiturintiems.
Tačiau kai kuriose savivaldybėse atsitiko tai, ko valdžia neplanavo: visuomenei gerai žinomi aktyvūs visuomenininkai gavo daugiau balsų nei įtakingų partijų atstovai. Juos izoliuoti pavyko, tik sudarius pačias keisčiausias koalicijas, kai į bendraminčių kompanijas jungėsi aršiausi priešininkai. Ir kaip čia neprisiminsi garsaus politiko atsakymo, visus pribloškusio savo atvirumu. Kai jo vadovaujama komanda, prieš rinkimus prisiekinėjusi niekada nesusidėsianti su „agurkiečiais“, po rinkimų būtent su jais ėmė formuoti valdžios struktūras. Apstulbusiems rinkėjams lyderis pareiškė, kad „rinkimai baigėsi“. Taigi, priešrinkiminių pažadų po rinkimų minėti nebereikia.
Per praėjusios kadencijos valdymo laikotarpį visuomenės aktyvumas protarpiais pasireikšdavo net gana audringai. Tik pasitelkus įžūliausią demagogiją, pavyko sužlugdyti referendumo, kurio pareikalavo per 320 tūkst. rinkėjų, idėją. Visuomenė parodė, kad jos neįmanoma išgąsdinti, net pasitelkus jėgos struktūras. Bylos, iškeltos Sąjūdžio lyderiams, jų tampymai po teismus ir jiems skirtos baudos, valdžios autoriteto tikrai nesustiprino. Net ir labiausiai į autokratinį valdymą linkusius veikėjus išblaivėti vertė nepaneigiama išvada, kad žmonių išteklių mažėjimas jau tapo rimta grėsme visam valstybės ūkiui. Emigracijos tyrėjai vienareikšmiškai pabrėžia, kad piliečiai „evakuojasi“ ne tik dėl nedarbo arba atlyginimo, kurį gaunant neįmanoma pragyventi, bet ir dėl plintančio valdančiųjų chamizmo, dėl nepagarbos sąžiningai gyvenančiam.
Artėjantys rinkimai valdantiesiems galėjo pateikti labai nemalonių staigmenų. Todėl pastarieji niekaip negalėjo ryžtis atsisakyti visiems iki gyvo kaulo įsipykusių, elementarias rinkėjų teises pažeidžiančių „partinių sąrašų“. Buvo akivaizdu, kad „sisteminėms“ partijoms nepriklausantys visuomenininkai tikrai kandidatuos ir gali tikėtis gausaus rinkėjų palaikymo. Todėl, norint išvengti augančios „nepartinių“ įtakos, reikėjo skubiai ir radikaliai keisti rinkimų technologijas ir procedūras. Savarankiškai kandidatuojančiųjų kategorijos nebeliko, o išsklaidyti visuomenininkų gretas padėjo naujas valdančiųjų manevras, kurio esmės nemaža rinkėjų dalis nepajėgė suvokti. Taip atsirado keisčiausių komitetų, kuriuos staiga ėmė kurti ir tų pačių „sisteminių“ partijų veikėjai bei ištikimiausi jų elektorato atstovai.
Nespėjusiam atsitokėti rinkėjui buvo paklota tokia šūsnis sąrašų, kurioje, kaip sakoma, ir pats nelabasis koją nusilaužtų. Antai, komiteto „nnn“ sąraše aštuntuoju įrašytas kandidatas, kurio sąžiningumu ir gebėjimais netenka abejoti. Kaip sakoma, galima jį „reitinguoti“. Tačiau šalia įrašyti arba tie, už kuriuos jokiu būdu nebalsuotum, arba tie, apie kuriuos neturi jokios informacijos. Tada imi komiteto „vvv“ sąrašą, bet ir čia panaši situacija. Imi trečią. Deja, tas pats. Tu negali balsuoti už kandidatus iš kelių skirtingų sąrašų, kuriuos pats išsirinktum ir atitinkama tvarka surašytum. Tau sako: „Čia – atstovaujamoji demokratija.“
Šį kartą buvo sukurta tokia demokratijos iliuzija, kad net gana užsigrūdinę visuomenininkai sutriko. Perpratusiems, kokios kokybės reklaminis patiekalas jiems paruoštas, liko tik viena išeitis – boikotuoti rinkimus. Jie taip ir padarė: šiuose rinkimuose nedalyvavo daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių valstybės piliečių. Tačiau tokia išeitis – anaiptol ne pati geriausia. Antrasis ratas didelių vilčių nebežada.
Atsiverskime pastarųjų metų socialinių mokslų atstovų publikacijas, skirtas savivaldos tematikai. Ar rasime gerai argumentuotų savivaldos ir rinkimų į savivaldybes modelių? Ar šiose publikacijose pateiktos rekomendacijos, kaip išvengti korumpuotų grupuočių, kurios mikliai sudarys kokias tik nori „koalicijas“, kad tik išliktų valdžioje, įtakos? Kaip atsikratyti susikompromitavusių asmenų? Ar numatyta, kas atstovaus konkrečios bendruomenės gyvybiškai svarbiems interesams? Deja, nėra nei teorinių modelių, nei praktinių rekomendacijų, kaip pereiti nuo biurokratinės centralizuotos „vietvaldos“ prie tikros savivaldos. Kas pasikeistų, jei savivaldos subjektu taptų seniūnija, o jos gyventojai galėtų patys išsirinkti seniūną ir sudaryti seniūnijos tarybą?
Savivaldos sistemos vakuumas lemia tai, kad net gana aktyvūs žmonės, išrinkti savivaldybių tarybų nariais, negali lemti radikalių, seniai pribrendusių permainų. Jei turėtume tikrą savivaldą, ar stovėtų tušti savivaldybėms priskirti gyvenamieji namai, nors laukiančių vadinamojo „socialinio būsto“ yra po kelis šimtus. Argi nepavyktų išsiaiškinti, kam iš tikrųjų priklauso vis didesnį pavojų aplinkiniams keliantys griuvėsiai, liudijantys apie kažkada kažkieno „prichvatizuotas“ įmones, vėliau paliktas likimo valiai? Jei turėtume tikrą savivaldą, ar taip lengvabūdiškai vandalų valiai paliktume uždarytų mokyklų pastatus?
Juk akivaizdu, kad pradėjus stiprėti valstybės ūkiui, augs ir gyventojų skaičius. Taigi anksčiau ištuštėjusiose gyvenvietėse atsiras naujos įmonės, kils naujos sodybos, į jas atvyks jaunos šeimos. Iškils naujos mokyklos poreikis. Tačiau kiek tai dabar kainuos? Ar tie, kurie giriasi, kad sutaupė nemažai biudžeto lėšų, uždarydami dėl ekonominės krizės ištuštėjusias atokesnių gyvenviečių mokyklas, negalėjo pasirūpinti, kad jų pastatai būtų užkonservuoti, o ne nuniokoti? Kada akademinėje visuomenėje prabils tikri, o ne apsišaukėliai ekspertai, kurie pasakys, kiek šiandien kainuotų įrengti fizikos, chemijos arba biologijos kabinetus, sporto salę ir kt.? Išgirdę tikrus skaičius, gal pagaliau pradėtume suvokti, kad valstybės turtas priklauso jos piliečiams ir jokiu būdu nėra „niekieno“.
Jei turėtume ne tik tikrą savivaldą, bet ir regioninę politiką, ar paliktume praktiškai nenaudojamą didžiausią Lietuvos oro uostą, kuris gali priimti didžiausius ir galingiausius lainerius, kuriame jau dabar galima organizuoti civilinės paskirties krovinių pervežimą? Toks oro uostas ne tik uždirbtų biudžetui didžiulių lėšų, bet ir leistų plėtoti tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, sustiprintų valstybės ūkio ir jos piliečių saugumą.
Tik, įgyvendinę tikrą savivaldą ir darnią regioninę politiką, galėtume pradėti mažinti niekuo nepateisinamus pragyvenimo lygio skirtumus. Kodėl, pavyzdžiui, Tauragės arba Telšių krašto gyventojų darbo užmokesčio rodikliai taip drastiškai skiriasi nuo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos? Susitelkusi akademinė visuomenė galėtų pateikti efektyvių gamybinės veiklos plėtros modelių, nurodyti perspektyvias vietinių išteklių panaudojimo kryptis. Tada atsirastų ir regioninių mokslo padalinių, kurių tyrimų objektai būtų ne už dviejų šimtų kilometrų, bet čia pat, šalia. Mokslinės rekomendacijos negulėtų stalčiuose ar kompiuterinėse laikmenose laukdamos, kol kažkas jas prisimins.