VALSTYBIŲ VAIDMENS POKYČIAI NERAMIAME PASAULYJE

Diskusija Vilniaus rotušėje

Kovo 11 d. Vilniaus rotušėje įvyko apskritojo stalo diskusija „Mažosios valstybės šiuolaikinėje geopolitinėje erdvėje: istorijos pamokos ir dabarties iššūkiai“. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio ženklu pažymėtame renginyje dalyvavo Danijos, Estijos, Islandijos, Latvijos, Moldovos, Norvegijos, Švedijos parlamentų pirmininkai, Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso, Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago, Lenkijos Seimo ir Senato nariai. Lietuvai atstovavo Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, Seimo pirmininko pavaduotojas, Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, prof. Benediktas Juodka, opozicijos lyderis Andrius Kubilius, kiti Seimo nariai, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijų atsakingi darbuotojai, politologai, akademinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Tarp dalyvių buvo Europos Komijos narys Povilas Andriukaitis ir Europos išorės veiksmų tarybos generalinio sekretoriaus pavaduotojas Maciej Popowski, didelė grupė Lietuvoje akredituotų diplomatinių misijų vadovų.

Diskusijos dalyvius pasveikino Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė. Pagrindinį pranešimą „Lietuva – sėkmės istorija: nuo okupuotos šalies iki Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės“ perskaitė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Pirmajai diskusijų daliai „Šiuolaikinė tarptautinė sistema: būklė ir pokyčiai“ vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, dr. Mindaugas Jurkynas. Pranešimą „Bendras suverenumas ir užsienio politika skaitė minėtas Europos Komisijos atstovas M. Popowski. Dabartinę tarptautinę situaciją išsamiai apžvelgė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja doc. dr. Margarita Šešelgytė. Aljansų vaidmenį nagrinėjo buvęs NATO Generalinio sekretoriaus patarėjas, Valstybės valdymo instituto direktorius Chris Donnelly. Didžiųjų valstybių vaidmenį analizavo tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House“ prezidentas Mark P. Lagon, didėjančią Rusijos grėsmę Europai įvertino Karališkojo tarptautinių reikalų instituto „Chatham House“ Rusijos ir Eurazijos programos mokslinis bendradarbis James Sherr.

Antrosios diskusijos dalies „Mažosios valstybės: ribota galia ir stiprybės“ moderatorius buvo Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas profesorius, dr. Šarūnas Liekis. Dabartiniu metu ES pirmininkaujančios valstybės patirtį ir šiuo metu vykdomas tarptautines programas išsamiai apžvelgė Latvijos universiteto profesore Žaneta Ozolinia. Pranešimą „Demokratija ir institucijų kūrimas“ skaitė Švedijos Karalystės Riksdago Pirmininkas Urban Ahlin. Dabartines regioninio saugumo problemas nagrinėjo Vokietijos tarptautinės politikos ir saugumo instituto atstovas dr. Kai-Olaf Lang. Dėl Rusijos vykdomos agresijos prieš Ukrainą iš esmės pasikeitusią mažųjų valstybių situaciją analizavo NATO Politinių reikalų ir saugumo politikos skyriaus Ginklų kontrolės ir koordinavimo poskyrio vadovas William Alberque.

Diskusija išryškino Europos Sąjungos ir NATO institucijose vyravusių pokyčių kaitą vis agresyvesnės dabartinės Rusijos politikos ir tiesioginės karinės agresijos akivaizdoje. Bandymai vertinti tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje kaip vietinį dviejų kaimyninių valstybių konfliktą yra neteisingi ir nebepateisinami. Akivaizdu, kad Europos Sąjungos institucijos neturi aiškaus požiūrio ir juo labiau argumentuotos strategijos, kaip sustabdyti V. Putino ir jo aplinkos veikėjų užmačias, kurios taikliai buvo įvardintos kaip proimperinės ambicijos. Jų negalima vienareikšmiškai apibrėžti ir kaip Rusijos siekius atkurti jos dominuojančią įtaką pasaulio politikoje. Labai aštriai ES neryžtingumą įvertino buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jon Baldvin Hannibalsson, pareiškęs, kad dabartinė ES vadovybė neturi ryškių lyderių, kurie gebėtų tiksliai įvertinti vis labiau blogėjančią situaciją ir prisiimti atsakomybę, kuriant naują užsienio politikos strategiją.

Ne vienas šios diskusijos dalyvis pabrėžė, kad būtina nustatyti ribą, kurios V. Putinas negalėtų peržengti. Tačiau kokia turėtų būti toji riba, aiškaus atsakymo iki šiol nėra. Neaiškus ir vadinamojo hibridinio karo apibūdinimas. Bet pagaliau bręsta apsisprendimas įvertinti tai, kas vyksta Ukrainoje, ne kaip kažkokių pavienių separatistų išpuolius prieš savo valstybę, o kaip „Putino karą“. ES neturi ir aiškios pozicijos, kaip padėti Ukrainai, pasirinkusiai savarankiškos valstybės atkūrimo ir suartėjimo su Europos Sąjunga kursą. Kai kurie Vakarų valstybių atstovai vis dar vadovaujasi nuostata, kad į ES galima tik tokias valstybes, kuriose nėra konfliktinių situacijų ir sparčiai vykdomos demokratinės reformos. Vokietijos atstovas pareiškė, kad jei ES ims remti Ukrainą, tai gali tekti pačiai Europos Sąjungai šią valstybę „veltui aprūpinti gamtinėmis dujomis“ ir pan. Keli kiti diskusijos dalyviai leido sau pasamprotauti, esą Lietuvai labai pasisekė, kad ji anksčiau tapo ES ir NATO nare. Dabartinėje situacijoje, anot jų, tai būtų buvę nebeišsprendžiamas uždavinys.

Vilniuje įvykusi diskusija parodė, kad naujų saugumo garantijų klausimas darosi vis aštresnis. Nebegalima net įsivaizduoti, kad V. Putinas laikysis tarptautinių susitarimų ir paliks Ukrainą ramybėje. Vadinamojo hibridinio karo taktika sąlygoja naujus iššūkius. Net ir didžiosios Vakarų valstybės nebegali nusiraminti ir tikėtis, kad blogėjanti tarptautinė situacija jų nepalies. Mažosios valstybės taip pat negali būti paliktos likimo valiai arba tapti didžiųjų valstybių įkaitais, sprendžiant geopolitinius konfliktus. Delsti jau nebegalima. Apie tai labai aštriai priminė ir LR Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, paraginęs nuo nevaisingų diskusijų pereiti prie konkrečių darbų. O prof. B. Juodka tiesiai įvardijo dabartinės situacijos priežastis kaip vertybinio – moralinio ir psichologinio apsisprendimo stoką.

Akivaizdu, kad tokios diskusijos yra labai reikalingos. Jose susiformuoja žymiai objektyvesnis kintančios situacijos vertinimas, išryškėja strateginių sprendimų būtinybė. Net tų valstybių, kurios neturi tokios skaudžios (valstybingumo praradimo, milžiniškų aukų, žiauriausių represijų ir pan.) patirties, atstovai pradeda suvokti, kad istorijos pamokas reikia geriau išmokti.

Parengė Jonas Jasaitis