Algimantas GRAŽULIS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 2(534))
Tačiau galima dar viena hipotezė, t. y. kad dvaro ar palivarko sodybos galėjo būti abiejose nurodomose vietose. Vyskupo Pauliaus Alšėniškio 1538 m. kovo 15 d. ir 1551 m. fundacijose jau nurodoma dešimtinė iš vyskupo dvaro, taip pat 12 tarnybų ir žemė dvareliui, 2 pievos, tuščia žemė ir kt. Dar turėkime omeny, kad minėtame XVI a. ir vėliau klebonais buvo skiriami tik bajorų luomo atstovai. A. Baliulis nurodo konkrečius faktus, bylojančius apie aukštą Zarasų dvaro ir klebonijos palivarko statusą: „Ankstyvais XVI a. pr. laikais Zarasų klebonais, beje, kaip ir kitų bažnyčių, būdavo skiriami asmenys už tam tikrus nuopelnus valdovui ir valstybei, dažnai būdavo ir valdovo artimos aplinkos žmonės. Taip 1526 m. kovo 20 d. steigiant Veisiejų bažnyčią minimas dalyvavęs ir dokumentą pasirašęs Zarasų (Ozieroszy) ir Lintupio (kiti šaltiniai nurodo liet. – Lentupio) klebonas, valdovo viceiždininkas Jurgis Chvalkovskis, kiek vėliau žinomas kaip Lucko ir Brastos vyskupas Jurgis Falčevskis, <…> beje, valdovo Ponų Tarybos narys.“
Šis autorius pažymi, kad Zarasų klebonijos palivarkas buvo jau anksčiau, o fundacijos klebonijai išlaikyti, taip pat palivarkui plėtoti nuolat didėjo. Jis taip pat rašo, kad „1539 m. pagal pajamas iš vyskupo valdų Zarasai (činšas – 13,55 kapų grašių, duoklės – 25,06 kapų grašių, smuklių nuoma – 18 kapų grašių, muitas – 5 kapos grašių) prilygo Molėtams, bet buvo mažesni už Kuktiškes, Labanorą, Tauragnus, Salaką. 1553 m. Vilniaus vyskupo valdų surašyme Antakalnio rakte įrašyti Zarasai turėjo: 65,5 žagrės, 4,5 žemės, 8 daržus. Altarijai priklausė 10,5 žagrės, 3 daržai. Salake minimas altarista. Suvieke – 8,5 žagrės, 3 daržai, Vidžiuose – 37,5 žagrės, 11 daržų, Breslaujoje – 37,5 žagrės, 4 daržai“. Taigi, sprendžiant pagal dirbamos žemės plotą, XVI a. vid. Zarasai buvo gana didelis dvaras. Tiesa, pranešime nekomentuojama, kokia žagrė turima omeny – „vienkinkė“ ar „dvikinkė“.
Nūdienos skaitytojui turbūt smalsu, kas ir kiek sėta XVIII a. svarbiuose Vilniaus vyskupo dvaruose (rakte), todėl cituojame: ,,Pasėliai – Salake pasėta rugių 10 statinių, Zarasuose – 5, vasarojaus Salake – 1, Zarasuose – pusė statinės; kviečių – Salake – ketvirtadalis ir aštuntadalis statinės, Zarasuose – tik aštuntadalis, miežių Salake – 4 statinės, Zarasuose – pusė statinės, avižų Salake – 11, Zarasuose – 4 statinės, grikių – ir Salake, ir Zarasuose – po statinę, žirnių Salake – 1,5 statinės, Zarasuose – pusė statinės.“
Baliulis savo pranešime remiasi 1731 m. inventoriumi ir kitais autentiškais šaltiniais ir nurodo, kad Zarasų vaitija surašyta kartu su Salako raktu. Zarasų palivarkas buvo pastatytas Zaraso ežero saloje, iš seno aptvertas tvora. Čia buvo valdytojo senas namas, dengtas skiedromis, todėl jį reikėjo iš naujo suremontuoti. <…> Prie ežero stovėjo pirtis su priemene, ant kalnelio – skiedromis dengtas daržovių sandėlis su priemene. Iš miestelio pusės buvo keltas su karnų lynu, kuriuo buvo persikeliama į palivarką. Saloje buvo ariamos žemės (kur buvo galima pasėti gal 20 statinių) su mišku, pievos nebuvo. Prie miestelio buvo žemės trims statinėms. Bernotiškių pieva prie Šaulių kaimo buvo užžėlusi krūmais, tačiau joje buvo prišienaujama apie 20 vežimų šieno. Zarasų giria pagal senus inventorius turėjo būti daugiau nei 4 mylių ilgio, 3 mylių pločio. Šiame A. Baliulio pranešime išvardinta dvarui priklausančių 19 ežerų ir ežerėlių.
Remiantis 1790 m. Breslaujos pavieto dūmų registru, paaiškėja, kad ežero saloje gyventojų jau nebuvo, tik tušti pastatų griuvėsiai, tačiau gyventojai saloje naudojosi daržais. Rašytiniuose šaltiniuose yra nurodoma, kad katalikų vienuolynas Zaraso ežero Didžiojoje saloje buvo įkurtas gerokai anksčiau, o 1530 m. panaikintas ir perkeltas į Antalieptę. Taip pat teigiama čia buvus medinę bažnyčią ir Vilniaus vyskupo dvaro centrą.
Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, 1796 m. inventoriuje vėl surašytos tik 29 šeimos, iš jų – 6 žydų. Dvi miestelėnų šeimos turėjo tik daržus, buvo 2 tušti sklypai, gyveno siuvėjas. Zaraso ežero sala priklausė dvarui ir buvo dirbama. 1796 m. Zarasų dvaro ir apylinkių valstiečiams suteiktas leidimas laisvai parduoti linus Rygoje galėjo kiek paskatinti miestelio prekybinę veiklą. 1797 m. vasario 6 d. caro nurodymu Salako ir Zarasų raktai buvo perduoti Vilniaus civilinio gubernatoriaus žinion kaip stalo dvaras. Pagal 1793 m. sudarytą inventorių dvaras turėjo duoti 6522 rub. 34 kap. sidabru. Caro valdininkai, siekdami gauti daugiau pajamų, padidino valstiečių prievoles, todėl šie nuolat skundėsi, prašydami atstatyti buvusias lengvatas.
Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Aleksandras Kristupas Chodkevičius, grįžęs į Vilnių, 1661 m. laikinai valdė Vilniaus vyskupiją. Jis dėl beneficijų ir bažnyčios turtų, dvarų Salake, Zarasuose, Slanime, Brastoje ir kt. valdymo tvarkos konfliktavo su kapitula.
Dvarų gausą byloja ir netiesioginė statistika. 1868 m. statistikos Zarasų (Novoaleksandrovsko) duomenimis, dvarininkų luomui priklausė 158 žmonės (čia skaičiuojami vyrai, moterys ir vaikai), dvasininkų luomui – 24, pirklių – 126, miestiečių – 4067, valstiečių – 178, daržininkų – 59, kareivių ir jų šeimų narių – 107. Pagal religijas buvo: stačiatikių – 90, sentikių – 222, katalikų – 1084, liuteronų – 10, žydų – 3302, Mahometo išpažinėjų – 4. Gyventojai dar buvo skirstomi ir taip: žemdirbių – 470, prekybininkų –780, amatininkų – 231, užsiimančių kitkuo – 3238. 1885 m. Zarasuose surašyta dvarininkų – 208, dvasininkų – 2, miestiečių – 897, valstiečių – 800, kariškių – 3. (Žr. Zarasai, 241 psl., „Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga“, Algimantas Miškinis, 2005 m., Savastis, Vilnius.)
Neabejotinai ryškiausia Zarasų krašto dvarų ir palivarkų sodybų ypatybė yra organiškas jų susiliejimas su gamtine ežerų aplinka. Ši Lietuvai apskritai būdinga dvarų sodybų ir jų kultūrinio kraštovaizdžio erdvinio komponavimo nuostata bei tradicija šiame subregione ypač išplėtota ir yra tapusi privaloma norma. Čia dvarų sodybos, jų erdvinė kompozicija ir visas kultūrinis kraštovaizdis yra pagrįstas ežero ir jo aplinkos primatu. Antai valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė – Antazavės dvaro sodyba – išsidėsčiusi ant Zalvio (Zavio) ežero kranto, Astraučiznos – prie Čičirio ežero, Luodžių – ant Luodžio ežero kranto, Suvieko – prie Suvieko ežero, Kamariškių – prie Kamariškio ežero, Mukulių – prie Avilio ežero, Imbrado – prie Imbrado ežero, Stelmužės – ant Stelmužės (Padvarinės) ežero kranto. Raudinės dvaro sodyboje esantis Raudinės ežerėlis yra pačios sodybos teritorijoje, Didžiadvario (Dusetų) – prie Sartų ežero, Smalvų – ant Smalvykščio ežero kranto, Narkyčių (Kriovų) – prie Baltelio ežero, Vasaknų – ant Vasakno ežero kranto. Kadaise Giedraičiams priklausiusi Avilių dvaro sodyba stovėjo prie Avilio ežero. Dvaro sodyba – išnykusi, išlikę tik pamatų fragmentai. Čičirių dvaro sodyba kadaise driekėsi Čičirio ežero pakrante, Izitos palivarko fragmentai yra prie Izitos ežero ir kt.
Čia dvarai ir ežerai susieti ne tik funkciškai, kompoziciškai ir kraštovaizdiniu požiūriu, bet ir kalbant netgi apie ilgaamžius kalbinius, hidronimų ir toponimų tapatumo ryšius. Ryškaus pavyzdžio, deja, neišliko, tačiau istoriniuose šaltiniuose minimas Vilniaus vyskupo Zarasų dvaras, kurio sodybų turbūt būta Zaraso ežero Didžiojoje saloje ir prie šio ežero. Tai tik dar labiau sustiprina nuostatą apie būdingiausią ir, turime pripažinti, žilą senovę menančią šio krašto tradiciją. Be to, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, nemažai dvarų sodybų buvo piliakalnių ar senovės gyvenviečių kaimynystėje, pavyzdžiui, Suvieko dvaro sodyba – prie Suvieko piliakalnio, Narkyčių (Kriaunų) dvaro sodyba – prie Narkyčių piliakalnio ir kt. Beje, piliakalnis yra pačioje Dūkšto (dabartiniame Ignalinos r.) dvaro sodybos teritorijoje, o greta jos – dar du piliakalniai.
Zarasų krašto dvarai pasižymi išskirtiniais akmenų mūro architektūros pastatais. Dvarų pastatams būdingos kokybiško akmenų mūro sienos. Langų, durų ar vartų sąramos ir angokraščiai – dažniausiai taip pat kokybiško raudonų plytų mūro. Tai ypač būdingas šio subregiono dvarų pastatų, ypač ūkinių, bruožas. Tokių pastatų Zarasų rajone, o ir kadaise buvusios apskrities teritorijoje – daugybė. Pavyzdžiui, valstybės saugomoje Stelmužės dvaro sodyboje buvo arklidė. Šis įspūdingas pastatas, deja, yra be stogo, nykstantis. Valstybės saugomoje Antazavės dvaro sodyboje svirnas ir tvartas taip pat jau be stogų. Astraučiznos dvaro sodyboje yra svirnas, kluonas, tvartas, Luodžių – svirnas ir tvartas, Narkyčių (Kriovų) – arklidė ir svirnas, Mukulių – svirnas ir klojimas. Pastarasis pastatas yra ypač įspūdingo mūro. Išsiskiria Žvilbučių kluonas. Romancų palivarko sodyboje išlikotvartas. Ypač įspūdingo akmenų mūro ir matmenų yra Dūkšto dvaro arklidė, tačiau šio pastato dalis jau be stogo. Išgriuvęs pastato sienos tarpsnis.
Dauguma krašto dvarų pastatų, ypač ūkinių, yra sumūryti iš stambių ar bent jau didokų akmenų. Dažniausiai akmenys apdoroti ir kokybiškai „suleisti“. Ypač įspūdingu akmenų mūru išsiskiria Vasaknų dvaro svirnas: tobulai sumūrytos sienos, ypač kruopščiai apdoroti ir nagingai suleisti didelių matmenų akmenys. Šis pastatas pasižymėjo tobula kompozicija, atskirų jo dalių ir elementų proporcijų derme ir darna. Žavėjo ir jo itin saikinga, kokybiška architektonika. Deja, pastaraisiais metais šis pastatas įgavo dvaro svirno architektūrai visiškai nebūdingų bruožų. Pažeista pati pastato kompozicija ir proporcijos. Jame įrengti sporto ar pramogų statiniams būdingų, šiuolaikinių plastiškų formų, griozdiški ir viso pastato vizualinėje raiškoje dominuojantys stogo elementai iš esmės pakeitė ne tik jo formą, bet ir viso pastato raišką bei architektūrinę stilistiką. Nugriautos dvi apvalios raudonų plytų mūro kolonos, kurios ne tik puošė ir išryškino centrinį įėjimą, bet buvo ir pagrindinio fasado esminis kompozicinis ir architektoninis elementas, pabrėžiantis viso pastato simetrišką struktūrą. Šioje pastato dalyje dabar įrengtas stiklinis prieangis.
Iš kadaise labai gausaus dvarų paveldo Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje šiuo metu Kultūros vertybių registre tėra tik 13 dvarų (palivarkų) sodybų ar jų fragmentų. Daugumos jų būklė – apgailėtina. Per pastaruosius keliolika metų iš registro buvo išbrauktos 4 dvarų sodybos: Laukesos, Raudondvario, Vencavų, Zokorių. Nė vienos sodybos nėra neprivatizuotinų kultūros paveldo kompleksų sąrašuose. Nė viena sodyba ar sodybvietė nepaskelbta kultūros paminklu. Tik dvi – Antazavės ir Stelmužės – dvarų sodybos yra pripažintos valstybės saugomomis. Nustatyti jų teritorijų plotai neprilygsta anksčiau išvardintų dvarų sodybų, esančių kitose Lietuvos Respublikos dalyse, plotams, netgi šalimais esančios Dūkšto dvaro sodybos plotui.
Zarasų subregiono dvarų paveldas yra labai mažai tyrinėtas. Manome, kad Zarasų krašto muziejaus inicijuotas ir parengtas leidinys bus pirmas, tačiau ne paskutinis, darbas, skatinantis pažinti tautos ir valstybės kultūros lobyną, išryškins itin opias dvarų kultūros paveldo apsaugos problemas. Valstybės ir savivaldos institucijoms derėtų sustiprinti paveldo apsaugą, aktyviau rūpintis nacionalinio dvarų paveldo išsaugojimu ir kultūros sklaida. Kartu ir visuomenė, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos turėtų suaktyvinti veiklą, rengti ir įgyvendinti dvarų paveldo apsaugos, prasmingos kultūros raidos, švietimo bei socialinio ugdymo programas, pagrįstas dvarų kultūros paveldu. Tik susitelkus bus įmanoma išsaugoti bent nedidelę dalį Lietuvos valstybės tapatybės ir aukštosios kultūros požymių, pristatyti Lietuvą Europai ir pasauliui kaip gilias valstybingumo bei bendraeuropinės, tačiau savitos, kultūros šaknis turinčią valstybę.
Šaltiniai:
Valstybinės paminklosaugos komisijos 2002 09 13 sprendimu Nr. 87 patvirtinta „Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepcija“ (Žin., 2002, Nr. 96–4240).
Gražulis, Algimantas. (2007). Dvarų paveldas ir jo apsaugos problemos. // Kultūros barai, Nr. 5 (511).
Vietovardžių žodynas. (2002) Sudarytojas ir vyr. redaktorius Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. (2001) // Aidai, p. 151, 152, 321 ir kt.
Lietuvos nacionalinis muziejus. (2002). Lietuva žemėlapiuose, p. 122, 146, 158.
Mulevičius, Leonas. (2003) Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, p. 339–340 ir kt.
Šešelgis, Kazimieras. (1996) Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai, p. 71, 4 lent. ir kt.
Laurynas Gucevičius ir jo epocha. (2004) Akademinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Dailės akademijos leidykla.
Lietuvos architektūros istorija. (2000) III t., Vilnius: Savastis, p. 72, 342, 344, 355, 375 ir kt.
Gražulis, Algimantas. (2008) Lietuvos dvarų paveldo apsaugos, atgaivinimo ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą problemos. Pranešimas, skaitytas Plungėje seminare „Dvarų paveldas Lietuvoje ir Lenkijoje. Visuomenės vaidmuo: problemos ir iššūkiai“. Valstybinė kultūros paveldo komisija (paskelbta komisijos tinklalapyje, „Naujienų“ skiltyje).
Baliulis, Algirdas. (2005) Pranešimas „Zarasai iki XVIII a. pabaigos“. Mokslinė konferencija „Zarasams – 500“.
Miškinis, Algimantas. (2005). Zarasai. // Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga, Vilnius: Savastis.
Jankevičienė, Algė. (2007) Lietuvos medinės bažnyčios. Monografija. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, p. 92–94
Lietuvos istorija. (2011) Enciklopedinis žinynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.