Antanas Poška (1903–1992) – legendinis lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. A. Poška iš pradžių keliavo po Europą, vėliau (tremties metais) – po Centrinę Aziją, bet labiausiai išgarsėjo savo neįtikėtina, beveik aštuonerius metus trukusia, kelione į Indiją motociklu. Vrublevskių bibliotekoje saugoma didelė dalis keliautojo kolekcijos: korespondencija, asmeniniai ir kūrybinės, finansinės veiklos dokumentai. Bibliotekoje įvyko renginys A. Poškai atminti. Bibliotekos fondus papildė naujas dokumentas – jauni mokslininkai antropologė Justina Kazokaitė ir keliautojas Daumantas Liekis Vrublevskių bibliotekai dovanojo esperanto kalba iš Bulgarijos parsivežtą rankraštį. Jungtinėje autorių (Gintaro Kazilionio, Lino Mickevičiaus, Jono Nekrašiaus, Raimondo Puišio, Alinos Taluntytės, Vyčio Vidūno) parodoje – nuotraukos iš minėtų autorių kelionių, kurias įkvėpė legendinis lietuvių keliautojas ir mokslininkas Antanas Poška.
Vakare A. Poškai atminti dalyvavusi jo dukra Laimutė Kisielienė pasakė jaudinančią kalbą. Ji papasakojo apie tai, kad nuo vaikystės matė tėvą, kuris dažniau keliaudavo, nei būdavo namuose, tačiau su dideliu užsidegimu dalyvaudavo dukters klasės išvykose. Jis buvo kitoks, lyg šaltinis, iš kurio visi galėjo atsigerti. Laimutė paminėjo ir kitą tėvo savybę – kūrybiškumą – iš nieko padaryti, tai, ko reikia. Tai ypač padėjo tremtyje – pats pasigamindavo reikalingus buities rakandus, netgi drožė medinius virbalus moterims. Dirbdamas druskų kasykloje, A. Poška priglaudė lietuvę moterį su vaiku, vėliau su ja sukūrė šeimą ir iš jų meilės gimė bendra duktė Laima.
Buvusi diplomatė Indijoje Diana Mickevičienė, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro dėstytoja, Lietuvos–Indijos forumo prezidentė papasakojo, kaip keli Lietuvos ambasados darbuotojai nusprendė ieškoti lietuvių pėdsakų Indijoje ir pradėjo tai daryti nuo A. Poškos. Jis buvo tas pirmasis Lietuvos ambasadorius, tik be jokių titulų. A. Poška bendravo su Indijos nepriklausomybės lyderiu Mahatma Gandžiu ir garsiuoju poetu Rabindranathu Tagore. Poškai net pavyko Indijoje rasti iš Lietuvos kilusių žmonių, net indų profesorių, susirašinėjusį su to meto Lietuvos kolegomis. M. Gandis jam padovanojo rankų darbo drobulę, kurią keliautojas išsaugojo net tremtyje. Kai ambasadorė su ta drobule nuvyko į Gandžio memorialą pas jo anūkę Tarą Gandi, kuriai tuomet buvo apie 80 metų, ši netvėrė ašaromis, kad A. Poška net sunkiausiomis sąlygomis išsaugojo jos senelio relikviją kaip pasipriešinimo nelaisvei simbolį.
Atkūrus ir įtvirtinus Lietuvos nepriklausomybę, A. Poškos žygiai nuskambėjo naujomis prasmėmis. Esame laisvi keliauti, bet iš A. Poškos ir toliau mokomės – dabar jau keliauti atsakingai, su misija skleisti žinią apie savo šalį ir nuoširdžiai siekti pažinti kelionėje sutiktus žmones. Neveltui šis žmogus savo kelionių dienoraščiuose daugiausia dėmesio skyrė žmonėms.
Ant A. Poškos kapo stovi prasmingas liaudies meistro I. Užkurnio sukurtas paminklas – medinis koplytstulpis su žodžiais iš A. Poškos rankraštyje likusios knygos „Artojų pėdomis“: „Gerojo Dievo vaikai aria žemę, augina gyvulius… Blogojo Dievo vaikai – plėšikai, teroristai“. 1998 m. A. Poška buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2001 m. – Pasaulio tautų teisuolio atminimo medaliu. 2014 m. Kalkutos universitetas Antanui Poškai po mirties suteikė garbės daktaro vardą.