Dr. Artūras Ratkus
Žmogaus atmintis kalbos istorijos požiūriu yra gana trumpa, o istorinė intuicija – gana nepatikima. Nereikia būti kalbininku, norint įsitikinti, kad dar visai neseniai šypseną sukelti galėję naujadarai (pavyzdžiui, mėsainis, žiniasklaida) šiandien yra įprasti, kasdien vartojami lietuvių kalbos žodžiai.
Būtent todėl daugelį kalbos istorijos virsmų, įskaitant garsų, žodžių formų, reikšmės ar sakinio struktūros pokyčius, vykusius prieš daugelį šimtų ar net tūkstančių metų, galime apčiuopti tik pasitelkę specialias kalbos žinias ir sudėtingas kalbos istorijos tyrinėjimo metodikas. Norėdami tiksliai nustatyti ir suvokti gilioje senovėje egzistavusius kalbos reiškinius, privalome gilintis į pačius seniausius kalbų paliudijimus, senąją literatūrą, religinius tekstus, folklorą. Tyrinėdami kalbų istoriją ir bandydami suprasti kalbos kitimo priežastis, kalbininkai gilinasi į senųjų kalbų garsų sistemų sandarą ir jų pokyčius, gretindami giminingas kalbas ar tos pačios kalbos skirtingus istorinius etapus, pavyzdžiui, senąją (V–XII a.), viduriniąją (XII–XV a.) ir šiuolaikinę anglų kalbą (XV–XXI a.). Tokie pat principai naudojami studijuojant ir žodžių formų istoriją (t. y. žodžių morfologiją).
Gotų kalba – seniausia nuosekliai paliudyta germanų kalba, žinoma iš IV a. Naujojo Testamento vertimo į gotų kalbą. Gotų kalbos tyrinėjimai sudaro germanų kalbų istorijos mokslo pamatą, nes archaiškas gotų kalbos būvis pateikia įžvalgų į seniausius, priešistorę siekiančius germanų kalbų raidos etapus. Viena senųjų germanų kalbų struktūrinių ypatybių – rodomųjų įvardžių (tokių kaip liet. k. tas, ta) galūnių vartojimas būdvardžių ir kitų žodžių klasių linksniavime. Gotų kalboje beveik pusė visų būdvardžių linksnių formų atitinka rodomųjų įvardžių formas. Pavyzdžiui, gotų kalbos bevardės (niekatrosios) giminės vienaskaitos naudininko formos godamma „geram“ galūnė -amma atitinka rodomojo įvardžio þamma „tam“ galūnę, bet neatitinka tos pačios giminės, skaičiaus ir linksnio daiktavardžio waurstwa „darbui“ galūnės.
Neabejojama, kad indoeuropiečių prokalbėje, įvairiais vertinimais apie 4000 m. pr. Kr., būdvardžių ir daiktavardžių linksniavimas sutapo. Taigi, minėtoji germanų kalbų ypatybė ir jos atsiradimas sudaro sudėtingą mokslinę germanų kalbų istorijos problemą. Įdomu tai, kad lietuvių kalboje egzistuoja šio reiškinio paralelė. Zigmas Zinkevičius savo „Istorinėje lietuvių kalbos gramatikoje“ nurodo, kad aptinkamos septynios paprastųjų (neįvardžiuotinių) vyriškosios giminės būdvardžių formos, turinčios rodomųjų įvardžių galūnes (plg. tam dideliam miškui). Šio reiškinio atsiradimas nėra įtikinamai paaiškintas.
Šio Vilniaus universitete atlikto gotų kalbos tyrimo tikslas – išnagrinėjus išlikusius gotų kalbos šaltinius, išsiaiškinti, kuo ypatinga tokių būdvardžių ir kitų formų vartosena. Tyrimo metu renkant medžiagą pastebėta, kad atsakymas į iškeltą klausimą glūdi savybinių įvardžių bevardės giminės vienaskaitos vardininko ir galininko formų (meinata „mano“, þeinata „tavo“ ir kt.) medžiagoje, nors tokių rodomųjų įvardžių galūnių vartojimo atvejų taip pat aptikta ir tarp būdvardžių bei būtojo laiko dalyvių. Visa surinkta medžiaga pirmiausia tyrinėta lyginamuoju aspektu, lyginant gotų Naujojo Testamento vertimą su graikų ir lotynų Naujojo Testamento originalo tekstais. Taip pat ištyrinėtas minėtų formų vartojimas sakinyje (t. y. jų sintaksinės ypatybės) ir kontekste, įvardinių formų pasklidimas gotų kalbos žodyne, formų fonologinės ypatybės ir pasklidimas skirtinguose gotų kalbos rankraščiuose.
Tyrimo metu išsiaiškinta, kad įvardines rodomųjų įvardžių galūnes turinčios minėtosios gotų kalbos būdvardžių, savybinių įvardžių ir kitos formos niekaip nesusijusios su graikų ir lotynų kalbų Naujojo Testamento originalais. Jų vartojimui taip pat neturi įtakos jų atliekama funkcija sakinyje ar fonologinės ypatybės. Išstudijavus ilgesniųjų rodomųjų formų ir trumpesniųjų grynojo kamieno formų pakaitinę vartoseną (meinata „mano“ – mein „mano“) skirtinguose kontekstuose, nustatyta, kad įvardinių rodomųjų formų vartojimą lemia sakinio stilistinė aplinka, priklausanti būtent nuo konteksto (t. y. teksto turinio).
Šiuo požiūriu ypač minėtinas Evangelijos pagal Joną 17-osios knygos atvejis, kurioje paliudyti net penki įvardinės -ata formos pavyzdžiai: pvz., Jonas 17:6 gabairhtida þeinata namo mannam þanzei atgaft mis us þamma fairhvau. þeinai wesun jah mis atgaft ins, jah þata waurd þeinata gafastaidedun „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Tavo jie buvo, ir man juos davei, ir jie yra laikęsi tavo žodžio.“ Kaip matyti iš šio pavyzdžio, Jėzus tiesiogiai kreipiasi į Dievą, o iškilmingas kreipimosi kontekstas lemia įvardinės rodomosios -ata formos pavartojimą. Išnagrinėjus visų įvardinių ir grynojo kamieno formų kaitos kontekstų stilistiką, galima daryti išvadą, kad įvardinė rodomoji forma þeinata „tavo“ yra formalioji ir pagarbioji savybinio įvardžio forma, siejama su specifiniais tokią stilistinę vartoseną lemiančiais kontekstais, o trumpesnioji grynojo kamieno forma þein „tavo“ yra neutralioji forma. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad -ata formos pastebimos sudėtingoje sintaksinėje aplinkoje, kurioje ilgesniosios formos pavartojimas leidžia išvengti teksto perskaitymo dviprasmybių. Taigi darytina išvada, kad -ata yra ne atsitiktinė, o motyvuota specialiosios vartosenos forma.
Iš surinktų įvardinių rodomųjų ir trumpesniųjų grynojo kamieno formų pakaitinės vartosenos atvejų (meinata „mano“ – mein „mano“) aiškėja, kad rodomųjų formų atsiradimas siekia germanų prokalbės laikus (apie 500 m. pr. Kr.). Palyginus surinktą gotų kalbos medžiagą su kitų senųjų germanų kalbų (senosios vokiečių aukštaičių ir senosios islandų) duomenimis, galima daryti išvadą, kad germanų prokalbės laikais rodomieji įvardžiai „paskolino“ savo galūnes kai kurioms gramatinėms savybinių įvardžių, būdvardžių ir kitų žodžių klasių formoms, tačiau šis galūnių skolinimo (-si) procesas sustojo pusiaukelėje, kadangi rodomųjų įvardžių galūnės aptinkamos tik dalyje visų gramatinių savybinių įvardžių, būdvardžių ir kitų žodžių klasių formų.
Per šios podoktorantūros stažuotės metu atliktą savybinių įvardžių, būdvardžių ir kitų žodžių klasių formų tyrimą pasiekta itin reikšmingų rezultatų: pateiktas atsakymas į vieną opiausių istorinės germanų kalbotyros klausimų – būdvardžių įvardinių galūnių atsiradimą germanų kalbose. Tyrimo išvados iš esmės pakoregavo ir papildė germanų kalbų istorijos žinių fondą ir bus naudingos tolesniems lyginamiesiems kalbų istorijos ir teorijos tyrinėjimams. Tyrimo rezultatai pristatyti 2014 m. sausio mėnesį Kembridžo universitete vykusioje tarptautinėje germanistų konferencijoje „Forum for Germanic Language Studies“. Tyrimo pagrindu parengta mokslo studija bus paskelbta prestižinio pasaulio germanų kalbų tyrinėjimų žurnalo „Journal of Germanic Linguistics“ (leid. Cambridge University Press) 2015 m. 3-iajame numeryje.
Vilniaus universiteto podoktorantūros stažuotojas Artūras Ratkus tyrinėja gotų kalbos ir kitų senųjų germanų kalbų struktūrą ir gramatikos ypatybes. Šis mokslo populiarinimo straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamos podoktorantūros studijų stažuotės „Posesyvumas gotų ir kitose senosiose germanų kalbose“ (SF-PD-2012-12-31-0468) rezultatus. Autorius yra Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vertimo studijų katedros Mokslo stažuotojas.