Vytautas Rimša
Atkūrus Lietuvos Respublikos savarankiškumą, daugelis mūsų šalies gyventojų, patriotinių jausmų Tėvynei vedini, pradėjo burtis į bendrijas – miestų ar kaimų gyventojų socialinius bei profesinius sambūrius, ėmėsi tautinės ir patriotinės veiklos. Tai – labai pozityvi laisvėjančios visuomenės raidos tendencija, skatinanti visuomenės socializacijos ir demokratizacijos procesus. Pagal savo kompetenciją, šie visuomeniniai sambūriai šiandien atlieka itin svarbų darbą, telkdami žmones rūpintis atkurtosios valstybės pažanga ir bendromis jėgomis spręsti jiems iškylančius klausimus, organizuoti istorijos, etnokultūros ir kitus renginius.
Didelę šio darbo patirtį yra sukaupusi Pasaulio anykštėnų bendrija. 1992–2015 m. bendram darbui ji subūrė rajono, šalies ir užsienio kraštiečius, surengė Anykščiuose septynis jų suvažiavimus, dešimtis teminių meno ir knygų parodų, naujų knygų sutiktuvių, miesto švenčių (kartu su rajono savivaldybe), koncertų, teatrų gastrolių ir kt. O kur dar laikraštis, vėliau – žurnalas „Pasaulio anykštėnas“? Kur sėkmingai kuriamas ir jau teikiantis informaciją apie žymius kraštiečius internete „Anykštėnų biografijų žinynas“? Dar 2012 m. Anykščiuose įkurto Pasaulio anykštėnų bendrijos informacinio ir koordinacinio centro veikla.
Visi Pasaulio anykštėnų bendrijos pasiekimai pirmiausia yra gana didelis jos vadovų – pirmininko prof. habil. dr. Antano Tylos, jo pavaduotojų – rašytojo Rimanto Vanago ir kultūrininkės Bronės Lukaitienės, taip pat valdybos narių bei kitų, patriotiškai nusiteikusių kraštiečių nuopelnas (plačiau žr. „Mokslo Lietuva“, 2011, Nr. 16). Plati bendrijos veikla įkvėpė visuomeniniam patriotiniam darbui ir kitus anykštėnus. Taip 2001 m. susikūrė Vilniaus anykštėnų sambūris (pirmininkas – veterinarijos gydytojas Alfredas Puodžiūnas), 2007 m. įsteigta svėdasiškių draugija „Alaušas“ (pirmininkas – inžinierius Algimantas Indriūnas), o 2011 m. pabaigoje – Kauno anykštėnų draugija (pirmininkas – verslininkas Arūnas Strumskis). Šių naujų visuomeninių kraštiečių sambūrių nariai taip pat greitai ėmėsi intensyvios tautinės, patriotinės, edukacinės ir kultūrinės veiklos.
Itin didelis Vilniaus anykštėnų sambūrio atliktų darbų sąrašas. Per 14 metų jo nariai aplankė daug muziejų, istorinių Vilniaus vietų ir apylinkių, keliavo po LDK lietuvių etnines žemes Lenkijoje, aptarė kraštiečių knygas, rengė naujametinius ir kitus susitikimus, o per Jonines jau keletą metų rengia tradicines Aukštaičių etnokultūros gegužines Vingio parke. Į jas kviečiami aukštaičiai, gyvenantys sostinėje, ir svečiai iš vienuolikos Aukštaitijos rajonų. Tai smagūs, linksmi ir mėgstami susitikimai.
Deramo dėmesio susilaukė istoriniai ir patriotiniai sambūriai. Jau tapo Vilniaus anykštėnų sambūrio tradicija su šeimos nariais kasmet rinktis į gėlėmis ir vėliavomis šventiškai papuoštą Signatarų rūmų salę ir iškilmingai paminėti Lietuvos nepriklausomybės dieną. Pranešimus čia skaito istorikai, rengiami koncertai. Tai gera vieta išreikšti pagarbą savo Valstybei, pasiklausyti mokslinių pranešimų apie jos nueitą kelią, pagilinti žinias ir šiltai, tarsi savo šeimos rate, pabendrauti su mielais kraštiečiais.
2009–2014 m. minint Vasario 16-ąją, pranešimus skaitė daug žymių mokslininkų: dr. Tomas Baranauskas, prof. habil. dr. Algirdas Čižas, prof. habil. dr. Regina Koženiauskienė, doc. dr. Juozas Parnarauskas, prof. habil. dr. Antanas Tyla, Santarvės (tautos) namų judėjimo iniciatorius Antanas Gudelis ir kt. Gana įvairios buvo ir jų temos: lietuvių nepriklausomybės siekiai; 1918–1919 m. kovos už Lietuvos savarankiškumą; Vasario 16-osios akto reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui; laisvės gynimas prasidėjus Lenkijos kariniam įsiveržimui 1920–1922 m.; Pietryčių Lietuvos okupacija ir jos gyventojų likimai; lietuvių ir lenkų politiniai santykiai nuo Mindaugo iki XX a. pradžios; tautos lenkinimas, trukę nuo Liublino unijos net 360 metų; žala valstybingumui dėl fašistinės Vokietijos ir TSRS sukelto II pasaulinio karo bei okupacijos; pokario laisvės judėjimas, trėmimai ir tautos genocidas; lietuvių laisvės idėjos raida nuo Mindaugo laikų; 120 metų trukęs tautos rusinimas – sukilimai ir represijos; spaudos draudimas ir jo panaikinimas; liaudies vaidmuo išsaugant lietuvių tautos identitetą, kalbą bei kultūrą ir kt.
Šių metų vasario 7 d. Vilniaus anykštėnai Nepriklausomybės dieną minėjo dar iškiliau. Taip atsitiko todėl, kad šioje šventėje buvo kalbama ne vien apie Vasario 16-osios, bet ir apie 1990 m. kovo 11-osios reikšmę. Todėl į minėjimą buvo pakviesta daug daugiau svečių – signatarų ir mokslininkų. Šventinis minėjimas prasidėjo Lietuvos valstybės himnu. Įžanginį žodį tarė viena iš Vilniaus anykštėnų sambūrio steigėjų ir tarybos narių – renginio vadovė Regina Smetonaitė. Paskelbusi programą ir pristačiusi svečius, ji pakvietė aktorių Ferdinandą Jakšį perskaityti nepriklausomybės aktus.
Pranešimą apie Nepriklausomybės atkūrimą ir kitus 1990 m įvykius skaitė Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas, 1990 m. kovo 11-osios Akto signataras, Europos Sąjungos parlamentaras prof. habil. dr. Vytautas Landsbergis. Aptaręs to meto diplomatiją, strategiją ir taktiką, profesorius nemažai dėmesio skyrė šių dienų Lietuvos, Europos Sąjungos, JAV, Rusijos elgsenai ir problemoms, stiprinant ir ginant demokratiją Ukrainoje bei kitose pasaulio šalyse.
Signatarė, albumų ,,Didžioji Lietuva“ ir kitų knygų autorė, Nepriklausomybės Akto Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė kalbėjo apie Sąjūdžio ir Seimo nepriklausomybės siekius, taip pat šių dienų Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo skaudulius: emigraciją, socialinę politiką, korupciją, tolstančius nuo liaudies valdininkus, paprastų žmonių lūkesčius ir kitas problemas, kurias turėtų spręsti dabartiniai Seimo nariai.
Nepriklausomybės atkūrimo siekius, žmonių lūkesčius ir mūsų dienų Seimo narių ryšius su rinkėjais
Rašytojas, dramaturgas ir nepriklausomybės akto signataras Kazys Saja gilinosi į tuos aukštus moralinius, tautinius ir kultūros idealus, kurių buvo siekta atkūrus Lietuvos savarankiškumą. Jis apgailestavo, kad pastaruoju metu daugelis politikų ir valdininkų juos visiškai pamiršo. Pasak jo, dėl to jau atsirado žemaičių, keiksnojančių Seimą ir valdžią, netgi kuriančių apie ją anekdotus. Jis kvietė valdininkus atsisukti į eilinius šalies piliečius, išklausyti jų ir spręsti jiems aktualias problemas. Baigė kalbą anekdotu apie žemaitį, atvažiavusį pagrūmoti Seimui. Be to, rašytojas pristatė anykštėnams garsų politiką ir mokslininką – Švedijoje gimusį tautietį, istoriką ir diplomatą, buvusį Nebraskos universiteto Lincoln‘e dėstytoją, 1991–1995 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Užsienio reikalų ministerijos konsultantą patarėją, vėliau nepaprastąjį ir įgaliotąjį Lietuvos Respublikos ambasadorių Izraelyje dr. Romualdą Misiūną. Taip žinomas knygų, išleistų anglų kalba apie Rytų ir Šiaurės Europos XVIII a. istoriją, naujųjų laikų Europos diplomatiją ir Baltijos šalių tarptautinius santykius, autorius savo atsilankymu pagerbė anykštėnus ir jų susibūrimą.
Istorikas, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas prof. Antanas Tyla, aptaręs 1918 m. ir 1990 m. istorinius įvykius, paskatino nepriklausomybę švęsti ne tik kraštiečių bendruomenėse, bet ir darbovietėse ir šeimose. Jo nuomone, tai – pačios didžiausios Lietuvos šventės. Jis padėkojo signatarams ir kitiems svečiams už dalyvavimą šioje šventėje.
Šventinio koncerto metu lietuvių liaudies dainomis ir arijomis iš operų anykštėnus džiugino aktyvi Vilniaus anykštėnų sambūrio renginių dalyvė, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Eugenija Klivickaitė (mecosopranas), kartu su savo kolege pianiste Birute Šernaite. Baigdami renginio programą, jo dalyviai garbingo jubiliejaus proga pasveikino žinomą pianistę, kraštietę, Lietuvos muzikos ir meno akademijos prof. Gražiną Ručytę-Landsbergienę. Vilniaus anykštėnų sambūrio tarybos narės – Regina Smetonaitė, Janina Baublienė ir Jolita Šedauskienė – jubiliatę ir pranešimų autorius apdovanojo gėlėmis ir naujausiomis leidyklos „Petro ofsetas“ istorinėmis knygomis. Lietuvos nepriklausomybės šventės minėjimas baigėsi nuoširdžiu dalyvių pabendravimu. O dabar prieš akis – pavasariniai 2015 m. renginiai ir nauji prasmingi bei malonūs susitikimai.
Autorius yra Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos narys.
Tarybos ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas, signataras, prof. habil. dr. Vytautas Landsbergis, Pasaulio anykštėnų bendrijos
pirmininkas prof. habil. dr. Antanas Tyla ir aktorius Ferdinandas Jakšys