Oriai, iškilmingai paminėjome nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Per iškilmingą posėdį Seime bene pirmą kartą buvo taip aiškiai parodyti mūsų pasiekimai moksle. Didžiulei auditorijai pademonstruota, kad gebame sukurti įrenginius, kurių seniai reikėjo, bet iki šiol niekam pasaulyje nebuvo pavykę pagaminti. Mūsų fizikai, biologai ir matematikai sėkmingai sprendžia sudėtingiausias šių sričių problemas, nors gauna kelis kartus mažesnį finansavimą, negu jų kolegos, dirbantys turtingose senosiose Vakarų valstybėse. Gal kiek sunkiau šiuolaikiniame „technokratiškame“ pasaulyje galima įrodyti socialinių ir humanitarinių mokslų pasiekimus, tačiau ir čia turime kuo pasidžiaugti: per ketvirtį amžiaus išaugo nauja lingvistų ir kultūrologų karta, formuojasi stiprios sociologų ir politologų mokyklos. O juk iki atkuriant valstybę pastarųjų sričių specialistų praktiškai neturėjome, nes totalitarinis režimas buvo užgniaužęs šiuos tyrimus.
Akivaizdi pažanga matoma ir valstybės ūkyje. Mūsų prekybos sistema jau niekuo nenusileidžia toliausiai šioje srityje pažengusių šalių sistemoms. Prekių pasirinkimas toks, kad net neblogai besiorientuojantys ir išrankiausi pirkėjai gali patenkinti savo lūkesčius. Turizmo paslaugų pasiūla tokia, apie kurią prieš ketvirtį amžiaus net pasvajoti negalėjome. Norintiems mokytis, tobulinti savo kvalifikaciją – kuo plačiausios galimybės. Kad tik to noro tobulėti užtektų. Sparčiai keičiasi miestų vaizdas, įgyvendinami moderniausi architektūriniai sprendimai. Nutiesti nauji ir modernizuoti senieji greitkeliai, neatpažįstamai atnaujintas lengvųjų ir krovininių automobilių parkas. Vargu, ar kas betiki šamaniškais užkalbėjimais, esą Lietuvoje tebevyrauja transporto priemonės, kurių vakariečiai atsikratė prieš 10 – 15 metų.
Per dvidešimtpenkmečio iškilmes ir valstybės vadovai bei kiti atsakingi pareigūnai kalbėjo kažkaip kitaip: paprasčiau, nuoširdžiau, be pasipūtimo. Gatvėse žmonės vaikščiojo iškilmingai pasitempę, plačiai šypsodamiesi, didžiuodamiesi savo valstybe. Tą dieną į Lietuvą tarsi vėl buvo sugrįžusi Sąjūdžio dvasia, kai pasitikėjome vieni kitais ir tikėjome gražia savo ateitimi. Kaip norėtųsi, kad tokia nuotaika kuo ilgiau išsilaikytų, kad nebesugrįžtų smulkmeniškas įtarumas ir pavydas, noras pasipelnyti valstybės sąskaita, pasipūtėliškas biurokratų atsikalbinėjimas ir nepagarba bendrapiliečiams.
Dvidešimt penkerių sulaukęs žmogus jau laikomas subrendusiu ir galinčiu savarankiškai priimti sprendimus, svarbius jo ateičiai. Tokia turėtų būti ir mūsų valstybė. Dabartinė geopolitinė situacija reikalauja susitelkti ir kuo sparčiau spręsti problemas, kurių dar turime apsčiai. Neturėtų pakili viltinga nuotaika mūsų apleisti, praėjus vos kelioms savaitėms po šios ypatingai svarbios sukakties paminėjimo. Tačiau mūsų viešąją erdvę vėl užplūdo banali rutina, pripildyta kalbėjimo apie trečiaeilės svarbos dalykus: kažkur apvirto neblaivaus asmens vairuojamas automobilis, dėl neaiškių priežasčių kilo gaisras daugiabutyje, o užmiestyje užsiliepsnojo žinomo nusikaltėlio parduotas namas, rimtas pareigas užimančio asmens vairuotojas rinko „duoklę“ iš „laisvo elgesio“ moteriškių, šiurpūs įtarimai pareikšti nelaimingo likimo vaikų ugdymo įstaigos vadovui, o viceministras nerišliai aiškinasi, kaip atsitiko, kad jo vadovaujama institucija suteikė prieglobstį seniai ieškomam labai pavojingam nusikaltėliui. Esą jis tik atsitiktinai užeidavęs į tą patį butą, kuriame tas nusikaltėlis aptarinėdavo, kur ir kada bus galima sprukti toliau, tačiau pats nieko nematęs ir negirdėjęs. Negi vėl sukamės intrigų, planuojamų ir jau įvykdytų nusikaltimų karuselėje, kažko reikšmingo nepastebėdami ar net nenorėdami pastebėti, o valstybės biudžetą vertindami tik kaip pinigų maišą, iš kurio vis gausiau turėtų atseikėti net už nelabai tinkamai atliktą darbą?
Apie tai, kad socialinėje politikoje reikalingi radikalūs pokyčiai, buvo kalbama jau seniai. Ar be mokslininkų pareiga pateikti politikams rekomendacijas, kaip juos įgyvendinti? Tačiau kai žinomų, aukštos kvalifikacijos specialistų grupė pateikė visą rekomendacijų paketą, pasigirdo tokie vertinimai, kad vargu ar kas nors ateityje dar ryžtųsi tokioje veikloje dalyvauti. Esą čia nėra jokių rekomendacijų, kurias būtų galima dalykiškai svarstyti, o tik kažkoks „kratinys“, už kurį jo sudarytojams labai dosniai užmokėta. Esą čia numatyta tik labai pabloginti eilinių darbuotojų padėtį, todėl jau iš anksto būtina viską atmesti, net nesvarsčius. Klausosi tokių vertinimų eilinis pilietis, sėdintis vakarais priešais televizorių ir svarsto: „Tai matai, kas tokie tie vadinami mokslininkai. Pasirodo jie – sukčiai, tarnaujantys tik oligarchams, savanaudžiai, besigviešiantys riebių honorarų…“ Ir kas jį dabar įtikins, kad čia buvo sudėtingas ir visuomenei labai reikalingas mokslinis projektas, o ne eilinė afera? Aukštieji vadovai lyg susitarę unisonu tvirtina, kad jie nieko apie tai iki šiol nežinojo ir jokiu būdu nedavė nurodymo šias rekomendacijas ruošti. O be jų nurodymo (aišku, tik raštiško) juk niekas negali jokio projekto vykdyti. Kaip sakoma, „žinok, svirpleli, savo plyšelį“.
Palikus šurmuliuojantį Vilnių iškyla dar sudėtingesni prieštaravimai. Kažkas pašiurpęs, kad kelias „partijas“ vien per pastaruosius metus pakeitęs veikėjas pralaimėjo tiesioginiuose mero rinkimuose nežinia iš kokio skersgatvio išlindusiam „visuomeninkui“? Ir tik pagalvok: ne atkampiame kaimiškame rajone, o dar neseniai buvusiame didmiestyje. Na ir kas, kad iki šiol valdžiusieji niekaip nenorėjo matyti nei griuvėsiais seniai virtusių statybų aikštelių, nei tuštėjančio miesto centro, nei „Formulės 1“ pavyzdžio varžybas rengiančių išpaikintų nesubrendėlių, nelabai suvokiančių, kokias pasekmes gali sukelti tokie žaidimai. O kad per tuos „tiesioginius rinkimus“ į postą sugrįžo korupciniais ryšiais seniai garsėjantis asmuo, tai ką, girdi, padarysi, jei tokia buvo rinkėjų valia. Tiesa, ten antrajame rate balsavo tik trečdalis turinčių šią teisę. Likusieji, matyt, iš anksto buvo nusprendę, kad jų dalyvavimas nieko nelemia.
Nutirpęs sniegas apnuogino jau daug metų netvarkomas pievas ir ištryptas ganyklas, kuriose seniai niekas nebesigano. Užkaltais, bet vėl atplėštais langais žiūri į pavienius praeivius ištuštėjusios sodybos. Beržai ir karklai jau praaugo fermų ir dirbtuvių griuvėsius, kiečiai ir smilgos bando paslėpti kažkieno tiesiog šalia keliuko išverstą statybinį laužą, nusekusioje baloje kyšo išmesta traktoriaus padanga. Dar neseniai išvykusių į užsienį uždarbiauti sodybėlė nebesulaukė, kol sugrįš jos šeimininkai. Dabar čia kėpso degėsiai.
Vis dar bandantis ūkininkauti kaimynas pasakoja, kad jau senokai nebegali rasti talkininko, kuris per darbymetį atsisėstų prie naujo traktoriaus vairo ir bent kelias dienas padirbėtų.
– O juk kažkada buvo gana darbštus ir, beje, geras specialistas. Tačiau dabar su juo normaliai susišnekėti jau nebeįmanoma, – pasakoja apie nepavykusį bandymą pasitekti buvusį bendradarbį. – Kai išsiblaivo, atvirai pasakoja, kad jau atprato dirbti ir tapęs „pašalpininku“ stumia dienas lyg koja paspiriamas šiukšles apleistame kieme… Nepyk, sako jis man, kad „kitaip gyventi jau nebemoku ir nebenoriu“. Esą, jam gerai ir taip… Amžinas atostogautojas, tik kažkodėl dabartinę Lietuvą keikia. O juk pats parazitu seniai pavirtęs…
Žvelgdamas į trobeles, kuriose vakarais nebesužimba žiburėlis, nejučia imi galvoti, kas mums vis dėlto atsitiko? Kodėl taip nebemylime savojo krašto? Kodėl šiukšliname, riejamės, lekiame dirbti svetur? Kodėl nesutariame, pradedant nuo eilinio valdininkėlio iki pat Prezidentės? Kodėl atrodo, kad tik mes vieni esame teisūs, o šalia esantys nieko neišmano? Juk neišgelbės jokia „globalios Lietuvos strategija“. Juk kitur Lietuvos niekada nerasime. Jei sakoma, kad žuvis genda nuo galvos, tai gal pradėkime nuo to, kad vietoje „nacionalinis muziejus“, „nacionalinė filharmonija“ ir pan., pradėkime ir Vilniuje sakyti: „valstybės muziejus“, „valstybės programa“.