Nuo kovo 9 iki balandžio 28 d. LMA Vrublevskių bibliotekos Tado Vrublevskio skaitykloje veikia paroda, skirta paminėti literatei Pranciškai Uršulei Radvilienei (1705–1753). Parodos autorė – bibliotekos darbuotoja Dalia Bikauskienė.
Pranciška Uršulė Radvilienė (1705–1753) – rašytoja, dramaturgė, kūrusi lenkų ir prancūzų kalbomis. Kunigaikštienė, kilusi iš didikų Višnioveckių. Kultūros tyrėjai labiausiai pabrėžia šios moters indėlį, propaguojant ir atnaujinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos teatrinį gyvenimą, puoselėjant rūmų teatrą Nesvyžiuje. Savo gyvenime niekada neturėjusi progos skųstis išteklių ir prabangos stoka, kaip ir nestokojusi galimybių užsiimti menais, ponia Radvilienė neiššvaistė laiko ir turtų tik savo ar šeimynykščių laimei bei gerovei, bet, galbūt pati nesitikėdama, paliko pėdsaką Baroko literatūros kloniuose. Vienturtė Krokuvos kašteliono Jonušo Antano Višnioveckio ir Teofilės Taidės Leščinskos duktė, dvare gavusi puikų išsilavinimą, 1725 m. ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės (1702–1762). Žuvelė – vienas turtingiausių Radvilų, LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, valdęs Olykos ir Nesvyžiaus ordinacijas. Savo valdose jis plėtojo manufaktūras, Slucke ir Nesvyžiuje įsteigė juostų audyklą, atstatė pe
r karą su švedais apgriautą Nesvyžiaus rezidenciją. Čia įsteigė kadetų korpusą – mokyklą LDK bajorų vaikams ir spaustuvę. Bažnyčioje įrengė Radvilų šeimos nekropolį.
Dvaro teatras Nesvyžiuje ypač aktyviai veikė 1746–1753 metais. Tai buvo mėgėjiškas teatras, sudaręs dalį didikų dvaro gyvenimo. Magnatų teatrai buvo kuriami pagal Drezdeno ir Varšuvos, o šie – pagal Versalio teatro pavyzdį. Barokiniai pasirodymai paprastai skambėdavo prancūzų ir italų kalbomis. Pranciška Uršulė ėmėsi lenkiškų tekstų. Nesvyžiaus spektakliai papildydavo šeimos šventes, gimtadienius, vardadienius, svarbaus svečio apsilankymus. Dauguma pjesių buvo komedijos ir pamokomojo pobūdžio kūriniai, besiremiantys Antikos istorijomis, šventųjų gyvenimais. Kartu šis teatras atliko edukacinį vaidmenį. Pastatymuose dalyvavo dvariškiai, Radvilų šeimos nariai, kadetų mokyklos auklėtiniai ir aplinkinių vietovių gyventojai. Dvare ponios rūpesčiu buvo sukaupta didelė, per du tūkstančius tomų turinti biblioteka, kuria galėjo naudotis ne tik dvariškiai, bet ir visi aplinkinių vietovių gyventojai.
Pranciška Uršulė išmoko italų ir prancūzų kalbas, domėjosi grožine literatūra, kelionių aprašymais. Sakoma, kad ji galėjusi iš atminties cituoti seimų ir konstitucijų nutarimus. Be to, turėjo kūrybiškumo gyslelę: teatro pastatymams bandė pritaikyti ypač jos mėgto Moljero, taip pat Voltero, Zbignevo Morštino kūrinius, pati rašė dramas. Per metus sueiliuodavo po dvi–tris, jas pati režisuodavo, rūpindavosi scenografija, parinkdavo aktorius. Išleistos dramos buvo pavadintos „scenomis“. Su tekstais pateikiami vaizdai, iliustruojantys autorės įsivaizduojamas veiksmo vietas. Yra išlikęs ir gausus eilėmis rašytas Radvilienės epistoliarinis palikimas. Dalis kūrinių liko autorės rankraščiuose, dalis proginių raštų plito nuorašais, o Radvilienei esant gyvai išspausdinti tik „Perspėjimai dukrai Onai“.
Paroda Vrublevskių skaitykloje skirta paminėti ir rašytojos gimimo sukaktį, ir dar kartą įprasminti didikų, mecenatų giminės Radvilų vardą, kartu parodant Vrublevskių bibliotekoje saugomus retus leidinius.