Prof. dr. Vaclovas Bogužas, Doc. dr. Aušra Marcinkevičienė, Doc. dr. Rita Pupalienė
Šiemet, sausio 8 d. sukako 95 metai nuo profesoriaus Antano Stancevičiaus gimimo (1920–2007). Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas kartu su Lietuvos herbologų draugija kovo 19 d. surengė mokslinę konferenciją „Agrofitocenozių produktyvumo didinimas“, skirtą profesoriaus gimimo metinėms paminėti.
Antanas Stancevičius pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti fitocenologijos mokslo duomenis žemės ūkyje. 1958 m. jis apgynė disertaciją „Lietuvos pasėlių augalija. Jos reikšmė agronominei dirvožemio charakteristikai ir kovos su piktžolėmis organizavimui“. 1959-1964 metais ir vėliau paskelbtuose straipsniuose jis nagrinėjo žemės ūkio pasėlius kaip geobotanikos objektus. Dar 1959 m. jis rašė: „Geobotaniniu požiūriu pasėlis – žemės ūkio augalų ir piktžolių bendrija.“ Profesorius suskirstė piktžoles į ekologines grupes pagal dirvožemio drėgmės režimo, pH ir maisto medžiagų rodiklius ir išskyrė sausų, drėgnų, pošlapių ir šlapiųjų dirvožemių Lietuvos piktžolių bendrijas. Pagal laukų ir pasėlių vyraujančių rūšių piktžoles (dominantus) išskyrė 22 pasėlio piktžolėtumo tipus. Jis sudarė žieminių kviečių ir vasarinių miežių pasėlių fenologinius spektrus. Vadovaujant prof. A. Stancevičiui, 1969–1970 m. Lietuvos žemėtvarkos projektavimo instituto dirvožemio skyriaus specialistai sudarė geobotaninius laukų augalijos žemėlapius, kuriuose matyti ne tik pasėlių užteršimas piktžolėmis, bet ir ariamų dirvų drėgmės bei maisto medžiagų režimas, jų sukultūrinimo laipsnis bei tinkamumas žemės ūkiui. Kartu su bendraautoriais jis 1961, 1963, 1971, 1976, 1980 m. parengė leidinius apie Lietuvos florą.
Dirbdamas tuometinėje LŽŪA (vėliau – LŽŪU, dabar – ASU) Žemdirbystės katedroje (dabar – Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas), prof. A. Stancevičius tęsė piktžolių tyrimus. Jis parengė ir išleido originalius metodinius leidinius: „Piktžolių apskaita ir laukų piktžolėtumo kartografavimas“ (1979), „Laukų ir pasėlių piktžolėtumo kartogramų sudarymas“ (1988). Jo darbus citavo garsūs Vokietijos, Rusijos ir kitų šalių agrofitocenologai. Profesoriaus iniciatyva ASU Agronomijos fakultete pradėti ir iki šiol dėstomi šie studijų dalykai: magistrantams – „Pasėlių bendrijos ir jų tyrimai“, doktorantams – „Agrofitocenologija“.
Daug metų vadovaudamas tuometinei Žemdirbystės katedrai, A. Stancevičius skatino jos dėstytojus palaikyti ryšį su gamybininkais, organizuodavo išvykas į ūkius, domėdavosi sėjomainomis, žemės dirbimu, laukų piktžolėtumo problemomis. 1997 m. buvo pradėtos mokslinės ekspedicijos po Lietuvą, kurių metu buvo vertinamas piktžolių paplitimas pasėliuose įvairiuose Lietuvos regionuose. Pirmajai ekspedicijai vadovavo prof. A. Stancevičius. Vėliau tokias ekspedicijas rengė Lietuvos herbologų draugijos nariai kartu su kitų mokslo institucijų mokslininkais ir žemės ūkį aptarnaujančių bendrovių darbuotojais. Iki gyvenimo pabaigos prof. A. Stancevičius buvo aktyvus šių ekspedicijų dalyvis. Kaip rašo doc. Nijolė Špokienė, tai buvo žmogus, geriausiai pažįstantis net retai sutinkamas piktžoles.
Prof. A. Stancevičius 2002–2007 m. buvo Lietuvos herbologų draugijos pirmininkas. Jis mokė ne tik pažinti piktžoles, teisingai atlikti pasėlių piktžolėtumo apskaitą, parinkti efektyvius piktžolių kontrolės būdus, bet ir vertinti žemės ūkio pasėlius agrofitocenologiniu požiūriu. A. Stancevičius teigė: „Agrofitocenologija – ekologinės žemdirbystės pagrindas. Atsisakant intensyvios žemdirbystės, t. y. mineralinių trąšų ir pesticidų, pasėlis priartėja prie natūralios augalų bendrijos. Tokiame pasėlyje reikia stengtis ne sunaikinti visas piktžoles, o palaikyti žemės ūkio augalų ir piktžolių pusiausvyrą, išsaugant pastovų žemės ūkio augalų vyravimą. Tam labai svarbu suformuoti pasėlį taip, kad jis pats gintųsi nuo piktžolių.“
Vadovaujant profesoriui, suorganizuotos dvi mokslinės praktinės konferencijos – „Piktžolių kontrolės sistema ekologinio ūkininkavimo sąlygomis“ (2006) ir „Piktžolių pradų naikinimas“ (2007) bei devyni seminarai. Įvyko šeši Lietuvos herbologų draugijos narių susirinkimai, kuriuose buvo dalijamasi įspūdžiais iš kursų, stažuočių užsienyje ir konferencijų, diskutuojama aktualiais pasėlių piktžolėtumo klausimais. Prof. A. Stancevičius buvo neabejingas apleistiems, dirvonuojantiems mūsų krašto laukams. 2000 m. kartu su Agronomų sąjunga buvo suorganizuota diskusija „Ar ilgai leisime Lietuvos laukams skęsti piktžolėse?“. Joje suformuluoti pasiūlymai buvo išdėstyti kreipimesi į Respublikos Vyriausybę ir Seimo Kaimo reikalų komitetą.
Prof. A. Stancevičius buvo aktyvus tarptautinių mokslo draugijų EWRS ir ISTRO narys, Lietuvos agronomų sąjungos valdybos narys, Lietuvos žemės ūkio mokslo tarybos prezidiumo narys. Jis parašė apie 800 mokslinių, mokslo populiarinimo ir kitų straipsnių, vadovavo 25 aspirantams ir doktorantams, sėkmingai apgynusiems disertacijas. Beveik visose minėtose disertacijose buvo nagrinėjamas įvairių agrocenozių produktyvumas ir piktžolėtumas.
Profesoriaus nuopelnai mokslui ir aktyvi visuomeninė veikla buvo pastebėti ir įvertinti. Už indėlį rengiant leidinį apie Lietuvos florą profesorius kartu su kitais jo autoriais 1965 m. buvo apdovanotas Valstybine premija. 1994 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar ASU) taryba už agrofitocenologijos pagrindų kūrimą, mokslo apie sėjomainas ugdymą, aktyvią mokslinę, pedagoginę ir visuomeninę veiklą jam suteikė Garbės daktaro (Doctor Honoris Causa) vardą. 1997 m. profesorius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2004 m. jam suteiktas profesoriaus emerito vardas. 2005 m. jis tapo LR žemės ūkio ministerijos rengiamo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu.
Prof. A. Stancevičius rūpinosi kaimo ateitimi, jo gerove. Paskutiniame savo straipsnyje „Valstybė negali biurokratijos girnomis sumalti savo žemdirbių! (šis straipsnis sykiu yra tarytum mano testamentas)“, atspausdintame laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, jis rašė: „Maža valstybė turi siekti, kad kiekvienas jos ūkininkas užaugtų tikra tvirtove, atsparia svetimai įtakai, pasiryžusia savo interesus ginti visomis išgalėmis. Mažiausiai kintantis šalies gyventojas yra šeimos ūkininkas. Jis susikuria sau ne tik verslo sąlygas, bet ir gyvenamąją aplinką su visa išpuoselėta infrastruktūra, kuri vadinasi tėviškė. Iš tėviškės sąvokos išauga ir tėvynės supratimas, meilė ir pasiaukojimas jai. Taip formuojasi sąmoningos valstybės visuomenė. Ją kur kas lengviau išbarstyti, bet daug sunkiau suburti į krūvą.“
Autoriai yra Aleksandro Stulginskio universiteto Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto darbuotojai.