Prof. Ona Voverienė
„Tėvynės meilė turi pasireikšti įstatymų gerbimu, ištikimybe visur, ypač visuomenės reikaluose, mokėjimu visur ginti Tėvynės garbę, stengimusi kelti visuomenės doros ir sveikatos žvilgsniu ir nesigailėjimu net savo gyvybės aukoti už Tėvynės laisvę ir garbę.“
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė
Apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, jos kūrybą ir pedagoginę veiklą parašyta šimtai brandžių darbų, tarp jų ir monografijų. Džiaugiuosi, kad ir man buvo galimybė, rengiant spaudai leidinį „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ prisiliesti prie šios iškilios asmenybės biografijos ir kūrybos (Ona Voverienė. Auklėtoja ir žmonių užtarėja // Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys. – V., 2000, p. 92−98). Kultūros istorijai labai svarbūs darbai, nušluostantys laiko dulkes ir grąžinantys praeities kūrėjus naujai epochai.
Trečiajame Lietuvos moterų suvažiavime (2000 m.) rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas buvo minimas daugelyje skaitytų pranešimų: kaip pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo 1907 m. pirmininkės, „Žiburio“ šalpos organizacijos steigėjos, rašytojos, pedagogės ir moterų judėjimo aktyvistės.
Prieškario Lietuvos literatūros kritikas dr. Juozas Brazaitis, vertindamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą, rašė, kad ji visa savo gyvenimo esme buvo visuomenininkė. Kritikas aukštai vertino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės socialinį humanizmą, ypač ryškiai jos išreikštą „Karo metų dienoraštyje“ (1925−1931, 2 dalys). Tačiau pro jo akis nepraslydo rašytojos pažiūrų ir dvasios dvilypumas, kuris kryžiavosi romantizmo ir realizmo sandūroje. Ji jautėsi „kaip paukštis, pažeistais sparnais, negalinti pakilti virš žemės, bet taip to trokštantis“ (cituojama iš: Juozas Brazaitis. Raštai. II t.).
Namuose Gėtės, Šilerio, Adomo Mickevičiaus, Syrokomlės ir Ožeškienės dvasia auklėta bajoraitė Gabrielė troško savo tautai laisvės, šviesos, laimės ir gerovės, dvasingos literatūros ir geros muzikos. Antra vertus, užaugusi kaime ir mačiusi žmonių skurdą bei sunkų darbą, ypač valstiečių moterų nedalią, ji troško tą vargą palengvinti, padaryti lietuviško kaimo gyvenimą lengvesnį, šviesesnį, geresnį. Dėl to ir buvo užkibusi ant V. Kapsuko skleidžiamo bolševikų „jauko“ – visų varguomenės skurdo priežasčių aiškinimo klasine nelygybe ir pažadų, kad tik bolševikai, sunaikinę išnaudotojų klasę, gali sukurti pasaulyje rojų visiems.
Ta dvasinė kryžkelė akivaizdi rašytojos ankstyvojoje kūryboje: apsakymuose „Tėvas ir sūnus“ (1900 m.), „Nebe pirmas“(1902), „Krislai“ (7 apsakymai, 1905). Ji su didele aistra deklaruoja šią dvasinę kryžkelę, kurioje vienas kelias veda į žūtbūtinę kovą su socialine nelygybe, o kitas – į tautinės savimonės ilgesį, laimės ir gerovės savo Tautai siekį. Rašytojos blaškymasis šioje kryžkelėje tęsėsi gana ilgai, kol ji suprato, kad pirmasis kelias per neapykantą turtingesniam, sėkmingesniam tautiečiui veda į Tautos mirtį bolševikinės Rusijos glėbyje. Ir tik einant antruoju keliu galima pasiekti laimės ir gerovės savo Tautai, stiprinti savo valstybę. Tas rašytojos praregėjimas ypač ryškus jos romane „Ad astra“.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės grįžimas tarnauti tautai ir savo valstybei buvo ilgas ir skausmingas. Jį ryškiausiai atskleidė jos publicistika.1889 m. Gabrielė Petkevičaitė, perskaičiusi dr. Vinco Kudirkos leidžiamą „Varpą“, susižavėjo jame skelbiamomis tautiškumo idėjomis ir jų autorių entuziazmu gaivinti lietuvybę. Romantizmo dvasioje užaugintoje moteryje tos idėjos rado gilų atgarsį. 1890 m. „Varpo“ dešimtajame numeryje pasirodė ir jos straipsnis, pasirašytas Gabrielos slapyvardžiu. Nuo 1891 m. Gabrielė Petkevičaitė tapo nuolatine „Varpo“ korespondente, pasirašinėjanti „Bitės“ slapyvardžiu.
1894 m. dr. Vinco Kudirkos pakviesta ji dalyvavo pirmajame Baltijos šalių nacionalinio judėjimo veikėjų pasitarime Karlsbadene (dabar Meluži, Latvija). Čia vienas jos bičiulių Povilas Višinskis jai perdavė Žemaitės knygos rankraštį ir paprašė jį suredaguoti ir įvertinti. Tais pačiais metais V. Kudirka „Varpo“ 9−12 numeriuose atspausdino Bitės apsakymą „Vilkienė“. 1898 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su Povilu Višinskiu, P. Avižoniu, Jadvyga ir Marija Juškytėmis aplankė jau sunkiai sergantį dr. Vincą Kudirką. Po šio apsilankymo jos tautiniai jausmai dar labiau sustiprėjo.
Tų pačių metų sausyje ji susipažino su Julija Žymantiene-Žemaite. Pažintis perėjo į ilgą kūrybinę draugystę. Papildydamos viena kitą žiniomis ir jausmais jos parašė komediją „Kaip kas išmano, teip save gano“, kurią pasirašė slapyvardžiu „Dvi moteri“.1899 m. pasirodė antra dviejų moterų parašyta komedija „Velnias spąstuose“; 1900 m. – „Parduotoji laimė“; 1903 m. – „Litvomanai“. Visuose kūriniuose pašiepiamas ir smerkiamas to meto dvarininkų nutolimas nuo savo tautos, vaizduojama sunki kaimo moters dalia, smerkiama socialinė nelygybė ir tuometinio Lietuvos kaimo ydos. Žemaitės įtaka jaunai bajoraitei buvo labai stipri. Prieškario literatūros kritiko Juozo Brazaičio nuomone, šiose pjesėse yra daugiau Julijos Žymantienės-Žemaitės idėjų ir talento, nei Gabrielės Petkevičaitės (Juozas Brazaitis-Ambrazevičius. Raštai, II tomas).
Skirtingai nuo kitų to meto rašytojų, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuriai įtakos turėjo tėvas gydytojas Leonas Petkevičius, anksčiau nei kiti suvokė, kad visuomenės reiškinius ir jo problemas geriausiai suprasti padeda gilinimasis į politiką. Sukrėsta 1905 m. revoliucinių įvykių, kuriems vadovavo bolševikai, pamačiusi jų žiaurumą ir visuotinio naikinimo, įskaitant ir kultūros vertybes, aistrą, stebėdama pradėjusių kurtis partijų veiklą, moteris stengėsi suvokti, kas yra politika. Netrukus ji suprato, kad Lietuvą drasko dvi pagrindinės politikos srovės: bolševikinė, vedanti į kruviną revoliuciją ir tautų niveliavimą, ir ‚Aušros“ bei „Varpo“ propaguojama, gaivinusi lietuvybę tokiais obalsiais: mes nenorime virsti lenkais, rusais, vokiečiais; mes nenorime atsižadėti savo kalbos, savo tradicijų, savo istorijos; mes nenorime tokių mokyklų, kurios mus verstų būti kitataučiais, mes norime patys kurti savo kultūrą, nes mums reikia dvasinio peno. Visa tai atsispindi jos „Pasikalbėjimuose“, išspausdintuose „Varpe“.
Kaip tik tuo metu Lietuvoje pradėjo formuotis ir moterų visuomeninis judėjimas. 1905 m. lapkričio 5 d. Vilniuje vykusioje moterų konferencijoje buvo įkurta Lietuvos moterų sąjunga, kurios pagrindinis tikslas buvo siekti lygių su vyrais teisių, pirmiausia – rinkimų teisės. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė šiai organizacijai parašė jos veiklos programą.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė dalyvavo ir 1905 m. gruodžio 4−5 d. Vilniaus Didžiojo Seimo (Lietuvių suvažiavimo Vilniuje) konferencijoje. Iš aukštos tribūnos jos skelbė moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje. Jau toje konferencijoje išryškėjo gili takoskyra dėl siektinų politinių uždavinių: „bolševikuojantys“ suvažiavimo dalyviai reikalavo autonomijos imperinės Rusijos sudėtyje, o kita delegatų dalis – visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
1907 m. rugsėjo 23−24 d. Kaune įvyko Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kuriam pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo įvadinėje kalboje rašytoja akcentavo visų to meto Europos moterų judėjimų pagrindinę idėją − moterų ir vyrų lygybės būtinybę visose socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. Baisiausią nelygybės apraišką – prostituciją − ji įvertino, kaip „neišsakomą nužeminimą mūsų lyties“. Jos nuomone, „… kol mažiausia nors dalis mūsų lyties leis save žeminti, kol pasaulyje bus nors vieni paleistuvystės namai apkenčiami, tol negali būti nė kalbos apie tikrą moterų ir vyrų lygybę“ (Petkevičaitė-Bitė G. Raštai, t. 6, p. 263).
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vėliau straipsnyje „Įspūdžiai iš moterų suvažiavimo“ rašė, kad pirmininkaudama ji leido kiekvienam, išėjusiam į tribūną, „išsikalbėti iki sočiai“. Ji manė, kad suvažiavimo dalyviams toks išsikalbėjimas gali „daug naudos atnešti, naujas mintis ir jausmus sukelti, manymo horizontus praplatinti“. Antra vertus, jos nuomone, „partiniai ginčai suragina ne sykį ir pačias partijas geriau išsiaiškinti, giliau į savo darbavimosi taktiką pažvelgti“ (Ten pat, p. 261).
Kaip ir Vilniaus Didžiojo Seimo konferencijoje, taip ir Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime iškilo tas pats siektinų politinių tikslų klausimas. Ir čia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė pamatė tą pačią politinę takoskyrą: „bolševikuojantys“ delegatai ir pranešėjai pasisakė už autonomiją, o jau tada įsisiūbavusio tautinio atgimimo šaukliai – aušrininkai ir varpininkai – griežtai reikalavo siekti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Po Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo moterų judėjimas skilo į dvi dalis: liberalųjį jo sparną, įsikūrusį Vilniuje, ir tautinį-katalikiškąjį, rezidavusį Kaune.
(Tęsinys – kitame numeryje)