Rytis Milkintas
Šiomis dienomis viešoje erdvėje vis dažniau diskutuojama apie tapatybės koncepciją. Plačiąja prasme tapatybė suvokiama kaip tautos papročių, istorijos ir gimtosios kalbos įprasminimas. Papročių ir tradicijų išsaugojimas tautos mene yra viena svarbiausių mūsų tapatybės bruožų. Dar XIX a. antrojoje pusėje liaudies meną pradėta traktuoti kaip svarbią valstybės kultūros politikos dalį, glaudžiai susijusią su besikeičiančia naujųjų laikų istorine situacija, estetiniais ir ideologiniais visuomenės poreikiais. Deja, liaudies meno plėtra to meto Lietuvoje, carinės Rusijos paverstoje Šiaurės Vakarų kraštu ir ištrintoje iš pasaulio valstybių žemėlapio, neįgavo tokio plataus masto kaip kitose Europos valstybėse. Stabdantį vaidmenį mūsų krašte suvaidino po 1863 m. sukilimo įvesti apribojimai tautinei kultūrai ir liaudies meną remiančių draugijų bei organizacijų, negalėjusių išplėtoti visapusiškos veiklos, net atšaukus lietuviškos spaudos draudimą, stoka. Tačiau pavienių asmenų ir visuomeninių organizacijų pastangų buvo įdėta daug.
Įvairiose šalyse nevienodai plėtojamos liaudies meno šakos. Afrikos tautų liaudies dailėje vyrauja apeiginės kaukės, Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse – spalvotoji buitinė keramika, ornamentais arba žmonių figūromis dekoruoti akmens raižiniai. Rytų Azijos šalims būdingi dramblio kaulo ir metalo dirbiniai.
Plačiausiai pasireiškusi lietuvių tautos meno šaka yra įvairių rūšių medžio drožyba, turinti gilias tradicijas. Sprendžiant iš archeologinių radinių, akmens amžiaus žmonės buityje naudojosi mediniais daiktais – dubenimis, kaušais, irklais ir kt. Išlikusių medinių daiktų fragmentai byloja apie jų meniškumą. Ne vienas puošnus daiktas buvo skirtas aukojimui arba su juo buvo atliekamos tam tikros apeigos.
Per šimtmečius keitėsi ir žmonių gyvenimo būdas, ir buities daiktai. Atsirado naujos paskirties indų, namų apyvokos reikmenų. Kai kuriuos medinius daiktus išstūmė naujos medžiagos – stiklas, metalas, keramika. Liaudies meną praeityje kūrė ne tik kaimo žmonės, bet ir miesto gyventojai – amatininkai. Jų gyvenimo ir veiklos specifika į tautos kūrybą atnešė daug naujovių. Kūrėsi amatininkų dirbtuvės, kuriose dirbo patyrę meistrai. Jų dirbiniai buvo įmantrūs, brangūs, ne visiems prieinami. Todėl mediniai daiktai išliko kaimo vietovėse, mažiau pasiturinčių žmonių buityje. Tačiau ir jie buvo originalių formų bei žavėjo liaudišku dekoru. Kaimuose gyvenę amatininkai (staliai, dailidės, kubiliai, račiai, klumpdirbiai, skiečiai, kalviai ir kt.) gamino įvairios paskirties buities dirbinius: baldus, maisto gaminimo įrankius, namų apyvokos reikmenis, žemdirbystės padargus.
Atskira grupė buvo dievdirbiai – šventųjų figūrų, koplytėlių, koplytstulpių ir kryžių meistrai. Tai žmonės, kurie pirmenybę teikdavo dvasinėms, o ne materialinėms vertybėms. Jų sukurti šventieji ne visada buvo vertinami ir šventinami bažnyčioje, o ir pelnas buvo nedidelis. Mediniai daiktai nėra ilgamečiai. Nuo ilgo kasdieninio naudojimo jie sunyko ir daug jų buvo išmesta. Todėl visapusiškai nagrinėti medžio drožybos pavyzdžius nuo seniausių laikų iki šių dienų yra gana sudėtinga, kadangi trūksta šaltinių.
Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai ir apvaliosios formos skulptūros. Pastaroji kryptis gerokai skiriasi nuo šiandieninės skulptūros formų. Ji buvo pritaikyta stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms ir kryžiams. Daugiausia dėmesio buvo skiriama priekinei pusei. Vyravo nedidelės skulptūrėlės. Liaudies meistras, droždamas dievukus, vadovavosi nuojauta. Jo skulptūrose pasitaiko proporcijų ir anatomijos klaidų. Kai kurios skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Galvos – kartais pernelyg mažos arba labai didelės, rankos – dažnai nevienodo ilgio. Liaudies skulptūros kartais atrodo statiškos, menkai diferencijuotos, tačiau gana lakoniškos, apibendrintos. Plastinę išraišką sustiprina grafiškumo elementai, stilizacija.
Liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles daugiausiai dažydavo aliejiniais dažais. Spalvomis išryškindavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Atributai – nimbas, aureolė, karūna – buvo bronzuojami, imituojant aukso arba sidabro spalvą. Šventųjų drabužių spalvos kartais buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų.
Šventųjų vaizdavimas atspindi ir to meto valstiečių buities elementus. Pavyzdžiui, šv. Izidorius – artojas, žemdirbių globėjas – buvo vaizduojamas su valstietiška sermėga, vyžomis, veltine skrybėle. Kaimiečio drabužiais aprengtas šventasis buvo toks savas, artimas. Populiariausi šventieji ar šventųjų grupės, kurias vaizduoti labiausiai mėgo liaudies dievdirbiai, buvo Dievo Motina, Marija Maloningoji, Skausmingoji (Sopulingoji) Marija, šv. Jonas Nepomukas, šv. Jurgis, šv. Antanas, šv. Florijonas, šv. Izidorius, šv. Pranciškus, šv. Barbora, šv. Agota, šv. Petras, šv. Povilas, Rūpintojėlis.
Memorialinius paminklus su šventųjų skulptūromis ypač gausiai statė XVIII–XIX a., t. y. tuo laikotarpiu, kai lietuvių tauta išgyveno reikšmingus istorinius įvykius. Paminklus užsakydavo ne tik pavieniai žmonės, bet ir kaimai ar bendruomenės. Mediniai mažosios architektūros paminklai buvo statomi, siekiant apsisaugoti nuo nelaimių, negandų, išprašyti iš Aukščiausiojo malonių: po karų, sukilimų, ištikus nederliui ar nelaimei, taip pat ir džiaugsmingiems įvykiams atminti: gimus kūdikiui, įsikūrus naujuose namuose. Jie ženklino atmintines istorines datas ar įvykius.
Koplytėles su šventųjų skulptūromis statydavo pakelėse, kiemuose, kryžkelėse, ant kalvelių, žmonių žuvimo vietose. Kaip teigia prof. Ignas Končius, XX a. pirmoje pusėje keliavęs po Žemaitiją ir registravęs pakelėse stovinčius mažosios architektūros paminklus, vienam pakelės kilometrui jų teko net 1,3. 1912 m. Žemaitijos keliais nuvažiavęs 218 kilometrų, jis užregistravo net 730 paminklų. 1932 m. pakartojęs tą patį maršrutą, rado išlikusius tik 348 objektus. Tad per 20 metų išnyko beveik pusė paminklų. Daug jų sunyko natūraliai, bet daug buvo ir nedorų žmonių nugriauta. Sovietinio ateizmo laikais mūsų liaudiškieji kryžiai, koplytėlės su skulptūromis buvo ypač negailestingai naikinami, todėl šių tradicinių paminklų šiandien mažai belikę.
Laiko tėkmėje, galingame globalizacijos sraute neišvengiami pokyčiai. Šiandieniniai medžio meistrai suvokia atsakomybę – ne tik išsaugoti, bet kūrybingai puoselėti lietuvių tautos meną. Deja, naujos technologijos, kiti visuomenės estetiniai poreikiai daro poveikį ir kūrėjams. Dalis jų darbų įgyja naują laisvos stilistikos traktuotę, vedančią įvairiomis šiuolaikinio meno plėtros kryptimis. Ne visiems meistrams artima senoji liaudies meno stilistika. Vis mažiau atsiranda jaunų meistrų, norinčių ir galinčių tęsti tradicinę liaudies drožybą.
Nors drožėjų karta sensta, o jaunimo, perimančio tradicijas, mažėja, tačiau dar yra iš ko pasimokyti ir kūrybingai puoselėti senąsias medžio drožybos tradicijas. Tautodailės dvasios įkvėpti kuria A. Teresius, S. Lampickas, V. Jaugėla. Nors jiems tradicija yra labai svarbi, gyvendami šiuolaikiniame pasaulyje, jie turi kai ką savitai pasakyti. Jei jie drožtų tik kopijuodami senuosius meistrus, tik kartotų tai, kas jau buvo, tuomet jau nieko „nuo savęs“ nepaliktų.
Save galėčiau priskirti jauniausiai, nors ir labai negausiai, drožėjų kartai. Labiausiai mėgstu drožti angelus. Jie sudaro didžiąją mano darbų dalį. Nemažai laiko skiriu paprotinei drožybai: skrynutėms, Užgavėnių kaukėms, mediniams margučiams. Norėdamas liaudies drožyba sudominti bendraamžius, supažindinu juos su šio subtilaus meno ypatybėmis. Rengdamas autorines parodas, skaitydamas paskaitas, plėtodamas kitą edukacinę veiklą, siekiu ugdyti jaunosios kartos tautinį kultūrinį sąmoningumą, gilesnį tautinės tapatybės suvokimą ir etnokultūrinį raštingumą.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė: „Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuvių stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.“ Tik saugodami savo tautinį tapatumą, galime pasaulyje išlikti žinomi kaip tauta.
Straipsnio autorius yra Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto studentas, tautodailininkas, medžio skulptorius, Šiauliuose įkūręs „Angelo muziejų“.
