Dr. Leonas Milčius
Minėdamas veiklos 25-metį, LR Seimo Kaimo reikalų komitetas kovo 25 d. surengė ne tik dalykinę, bet ir šventinę konferenciją „Lietuvos kaimas: reformų ir narystės ES keliu“. Į ją buvo pakviesti ankstesnių devynių komitetų vadovai, atsakingas pareigas einantys valstybės tarnautojai, užmiesčio pokyčius analizuojantys specialistai, ūkininkų atstovai ir kt. Konferencijoje buvo pažvelgta į ketvirtį amžiaus trukusią atkurtos Lietuvos žemės ūkio ir kaimo raidą, taip pat apsvarstyti jo perspektyvas nauju programavimo laikotarpiu – po 2020 metų.
Konferenciją pradėjęs Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius apžvelgė šio komiteto istoriją ir pagrindinius nuveiktus darbus leidžiant įstatymus. Jų tikrai buvo daug. Komiteto patarėjo Romaldo Abugelio papasakojo, kad 1990–2014 metais buvusioje Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime ir vėlesniuose seimuose buvo parengta, apsvarstyta ir priimta net 151 įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimais. Komiteto pirmininkas kalbėjo ir apie pagrindinius artimiausios ateities darbus: veiksmingiau plėtoti gyvulininkystę, ekologinį ūkininkavimą, padėti sustiprėti smulkiesiems ūkiams ir kooperacijai kaime, spartinti žemės konsolidaciją, pažaboti stambiųjų prekybos tinklų dominavimą, įvairinti ekonominę veiklą ir kurti naujas darbo vietas, gerinti kaimo infrastruktūrą, iki 2020 metų efektyviai panaudoti naujajam finansiniam laikotarpiui skirtą daugiau kaip 5 mlrd. eurų ES paramą.
Konferencijos dalyvius pasveikino ir sėkmingo darbo palinkėjo LR Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Pranešimą „Lietuvos žemės ūkis 1990–2015 ir perspektyvos po 2020 metų” perskaitė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Ji akcentavo, kad vis atsakingesniu uždaviniu tampa racionaliai ir skaidriai panaudoti Kaimo rėmimo fondą, parinkti prioritetines kryptis. 2004–2020 metais tenka efektyviai panaudoti beveik po 758 mln. eurų kasmet.
Žemės ūkio įmonės ir bendrovės stiprėja. Dabar jų dalis sudaro 27,5 proc. bendros žemės ūkio produkcijos. Nuo 2004 metų beveik dvigubai padidėjo stambesnių kaip 100 ha ūkių valdomų žemės plotas, kuris dabar yra per 1,4 mln. ha. Vertinant ekonominiu požiūriu, ši tendencija rodo teigiamus pokyčius – formuojasi stipresni prekiniai ūkiai. Tačiau, nykstant smulkiesiems ir vidutinio dydžio šeimos ūkiams, tuštėja kaimas, aštrėja jo socialinės problemos.
Gaunami vis didesni grūdų derliai – apie 4 tonas iš vieno hektaro, o bendroji augalininkystės produkcijos dalis išaugo nuo 31 iki 61 proc. Tam įtakos turėjo ir geresnis augalininkystės rėmimas. Tačiau blogai, kad vis daugiau grūdų yra eksportuojama ir per mažai jų perdirbama vietoje.
Gerėja ir gyvulininkystės rodikliai, ryškėja pažanga ir pieno sektoriuje. Iš vienos karvės vidutiniškai primelžiama po 5 315 kg per metus. To niekada dar nėra buvę. Ateityje gyvulininkystei turi būt skiriama daug daugiau dėmesio ir paramos. Gerai, kad susiformavo stiprūs grūdų augintojų kooperatyvai, tačiau to negalima pasakyti apie kitus sektorius, kuriuose kooperacija sunkiai skinasi kelią. Kaimai silpsta ir nyksta ir todėl, kad juose yra per mažai žemės ūkio produkcijos perdirbimo ir įvairių paslaugų teikimo kooperatyvų.
Pastaraisiais metais Rusijai drastiškai užvėrus savo rinką, labai daug padaryta, ieškant rinkų kitose šalyse. Tai teikia gražių vilčių, kad kokybiška Lietuvos žemės ūkio produkcija bus pelningai realizuota. Žvelgdami į galimus pasaulinio klimato pokyčius, tikimasi, kad Lietuvos žemės ūkio produkcija turi gerų perspektyvų.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė apžvelgė Lietuvos kaimo gyvybingumo aktualijas. Posakis, kad kaimas gražėja, o žmonių jame mažėja, yra ne tik skaudus, bet ir verčiantis labai susirūpinti. Suprantama, mokslas negali vien tik konstatuoti problemas: būtina siūlyti ir jų sprendimo kelius. Instituto vadovės nuomone, mes vis dar esame pradiniame etape, remdami žemės ūkio produkcijos gamybą, kaip galutinai parengtą prekę vartotojui. Nedaug metų praėjo nuo kaimo bendrovių įsikūrimo. Jos vis dar silpnos ir nedrįsta priimti rimtesnių ekonominių iššūkių. Gerai, kad kultūra ir gyvenamosios vietos aplinka rūpinasi kaimo bendruomenės, tačiau atėjo laikas joms sutelkti gyventojus ekonominiams siekiams įgyvendinti. Tik 14–18 proc. kaimo gyventojų yra tiesiogiai susiję su žemės ūkio gamyba. Apie 57 proc. gyventojų yra užimti paslaugų sektoriuje, o 29 proc. dirba pramonėje ir statybose. Beveik 20 proc. vyresnių ūkininkų ketina atsisakyti ūkių ir juos parduoti, kadangi jų vaikai nenori šio sudėtingo verslo perimti.
Didelį nerimą kelia tai, kad kaimo vietovėse mažėja mokyklų. Dar 2000 metais jų buvo beveik 1300, o 2013 metais, po įvairių „optimizavimų“ (stambinimų, jungimų ir uždarymų) liko vos 600. Mokyklos negali būt laikomos tam tikru instituciniu vienetu, kuris privalo pasiteisinti vien ekonominiu požiūriu.
Kaimo nykimą gali sustabdyti tik daug efektyvesnis smulkiųjų ir vidutinių ūkių rėmimas, palankesnių sąlygų sudarymas socialinių paslaugų ir neagrarinio verslo įmonėms. Remiant tokius verslininkus būtų galima Lietuvos vartotojus aprūpinti kokybiškais maisto produktais, taikyti gamtai draugiškas technologijas. Vietos bendruomenės būtų labiau apsaugotos nuo emigracijos, galėtų lengviau ir plačiau kurti įvairius verslus. Žmonės, norintys ūkininkauti, išsaugotų esamus ir sukurtų naujus pajamų šaltinius.
Žemės ūkio rūmų, kurie Lietuvoje veikia nuo 1926 metų, pirmininkas Andriejus Stančikas įvertino žemdirbių savivaldos vaidmenį stiprinant kaimo gyvybingumą. Jis pabrėžė Žemės ūkio rūmų svarbą jungiant ir atstovaujant žemdirbių organizacijas, dalyvaujant valstybinių ir vyriausybinių institucijų veikloje, ypač kai sprendžiami įvairūs klausimai, susiję su kaimu. Koordinuojant kai kuriuos žemdirbių veiksmus ES viduje su kitomis šalimis, dabar Žemės ūkio rūmų veikla išplėtota iki tarptautinio lygmens. Rūmai aktyviai dirba, padėdami ieškoti žemės ūkio produkcijos rinkų kitose šalyse.
Konferencijoje buvo pagerbti visi devyni buvę Kaimo reikalų komiteto vadovai. Jie pasidalino ne tik prisiminimais ir mintimis apie nuveiktus darbus, bet ir išsakė savo įžvalgas apie šiandieninį žemės ūkį ir kaimo ateitį. 1992 metais man teko būti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Agrarinės komisijos pirmininko pavaduotoju. Konferencijos dalyviams priminiau, kaip tada, tokiomis sudėtingomis sąlygomis, po Sovietų Sąjungos Lietuvai paskelbtos energetinės blokados, vis dar buvusių sovietinių rublių hiperinfliacijos ir didžiulio vidinio pasipriešinimo žemės ūkio reformai, reikėjo spręsti tris pagrindinius uždavinius: sugrąžinti žemę buvusiems savininkams, garantuoti kaimo gyventojų socialinę saugą ir užtikrinti žemės ūkio produkcijos gamybą, kuri leistų gyventojus aprūpinti maisto produktais. Reikėjo išsaugoti didžiulį sukauptą žemės ūkio gamybinį potencialą, pervedant jį į naujas privačios nuosavybės ir laisvosios rinkos sąlygas. Nebodami visų sunkumų ir labai riboto laiko, padėjome pamatus vienai iš sudėtingiausių to meto reformų. Šiuo metu Lietuvos kaimas ne tik gauna didžiulę ES finansinę paramą, bet ir turi saugesnę aplinką, o pati žemės ūkio politika – stipresnį sutarimą. Dabar tik nuo mūsų visų priklausys, koks bus ateities kaimas, ar galėsime didžiuotis Lietuvos žemės ūkio pasiekimais.
Autorius yra Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras.