Prof. Ona Voverienė
Pabaiga. Pradžia – 6 (538) numeryje
Tėvynės ateitį ji matė doros atkūrime. „Mes laukiame moterų lygybės, idant nors sykį sulauktume tikrai dorų papročių… Visuose kraštuose, kur valdo vien tik vyrai, jie doros vėliavą nesiliauja dumblais drabstę.“ (Ten pat, p. 376). Pritardama norvegų rašytojai Selmai Lagerlof, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Laimingų šeimų pasaulyje esama nemažai, nes šeimą kuria vyras ir moteris. Bet valstybių, kurias imasi vien vyrai sudaryti, laimingų – pasaulis, kol kas nėra matęs.“ (Ten pat, p. 442). Laisva moteris – tai atnaujinta žmonija. Moterys geriausiai supranta, „kad valstybė į savo globą turi imti visa, kas tautai suteikia sielos ir kūno sveikatą, o ne tautos nuodijimo priemones. Valstybė turi imtis visomis jėgomis vyti lauk, kas tautai žalinga“ (Ten pat, p. 647).
1911–1913 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė redagavo laikraštį „Žibutė, Lietuvos moterų“, parašė jam daugiausia straipsnių. Beveik visą jį užpildydavo savo pasisakymais apie moterų ir vyrų lygybę. 1920 m. balandžio 15 d. rašytoja buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą, kaip socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovė. Į Laikinąją Lietuvos Konstituciją jau 1920 m. balandžio 20 d. buvo įtrauktas straipsnis apie moterų ir vyrų lygias teises Lietuvoje; moterims suteikta teisė balsuoti rinkimuose. 1920 m. gegužės 15 d. rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kaip vyriausia amžiumi Seimo narė, pirmininkavo pirmajame Seimo posėdyje, dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje, įtvirtino Lietuvos moterų lygių teisių su vyrais straipsnį Konstitucijoje. 1922 m. lapkričio mėnesį rašytoja vėl buvo išrinkta į Pirmąjį Lietuvos Seimą. Tačiau jo darbe jau nedalyvavo, savanoriškai pasitraukė, pasakiusi, kad mokykloje ji labiau reikalinga, negu politikoje.
Iki pat senyvo amžiaus Gabrielė Petkevičaitė-Bitė liko ištikima Lietuvos moterų judėjimui. 1920 m. birželio 8–12 d. dalyvavo Aštuntajame tarptautiniame moterų suvažiavime Ženevoje. Čia skaitė pranešimą. 1933 m. Kauno leidykla „Dirva“ išleido rašytojos romaną „Ad astra“, kuriame yra daug jos autobiografijos fragmentų, atskleidžiamų per romano herojės Elzės Kęsgailaitės tautinio sąmonėjimo procesą. Ji buvo įsitikinusi, kad moterų politika – tai pirmiausia kova prieš visuomenės nedorybes: girtuokliavimą, žmonių tamsumą, tingėjimą, prostituciją, šeimų degradavimą, žmonių abejingumą politikai ir valstybės reikalams. Grįsdama savo mintis pasaulio žymiausių filosofų kūriniais, rašė: „Žmonės, kuriems nerūpi politika – tai žmonės, kuriems ir jų šalies gerovė nerūpi; kurie paskendę vien savo rūpesnyje apie savo smulkutį „aš“, apie savo kišenę, apie savo išsikėlimą prieš kitus. Tokie žmonės verti tik pasigailėjimo ir tauta už juos gali skirti tik pigią kainą.“ (Ten pat, p. 442); „Laisva Lietuva šaukia laisvus piliečius dėtis prie valstybės kuriamojo darbo. Čia pasireiškia visas mūsų tautos būdas savo kilnumu, savo gražumu.“ (Ten pat, p. 668). Lietuvos politiniame žmonių švietime ji ypač didelį vaidmenį skyrė inteligentijai ir rašė: „Mes, inteligentai, nesam to vardo verti, jei nesistengiame būti liaudžiai švyturiais kelrodžiais apsiautusiose ją tamsybėse.“ (Ten pat).
1937 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dalyvavo Antrajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Skaitė pranešimą „Felicija Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“. Pranešimo pabaigoje kalbėjo: „Mes, Lietuvos moterys, vienos iš paskutiniųjų kelkimės iš amžiais tvėrusio vergavimo. Tas mūsų ruošimos į kovą už mums priderančias žmogaus-piliečio teises – tai naujos saulės pažibai, saulės, dildančios mūsų Tėvynės tamsumus ir nuoskaudas! Kelkimės, seserys, švieskimės! Teišdilsta Lietuvos moters pasiguodimas: „Auga medis iš ašarų, kur aš pati stovėjau“. Stenkimės į guodimos vietą, pilnos pajautimo žmogaus vertės, ištarti: „Mano kovų ir darbų medis klesti! Sodinau jį drauge su broliais, teisybės ištroškusiais! Teauga jis ir težydi! Tesuteikia jis atgajų Tėvynei ir per ją visai žmonijai puikius atnaujinimo vaisius!“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Apie moterų klausimą // Ten pat, p. 366–377).
Jeigu šios mintys nebūtų užrašytos rašytiniuose dokumentuose su konkrečiomis datomis, turbūt būtų sunku patikėti, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jas parašė prieš šimtą metų, o ne mūsų dienomis. Laikas jų aktualumo neužtemdė, tik dar labiau paryškino. Jos žadina, moko ir rodo kelią. Pasidžiaukime Gabrielės Petkevičaitės-Bitės darbų aktualumu ir šiandien.