Vilniaus universiteto profesinė sąjunga kartu su partneriais baigia įgyvendinti projektą „Socialinio dialogo aukštosiose mokyklose skatinimas“. Apie nuveiktus darbus ir pasiektus rezultatus pasakoja VU Profesinės sąjungos pirmininkė, projekto koordinatorė
Papasakokite apie šio projekto tikslą.
Pirmiausia pacituosiu teiginį, kurį dažnai galite pamatyti mūsų žiniasklaidoje: „Lietuvoje darbdaviai gana vangiai ir nenoriai sudarinėja kolektyvines sutartis su darbuotojų kolektyvais.“ Panašias mintis tenka skaityti beveik visuose straipsniuose apie kolektyvinių sutarčių sudarymo problemas. Norėčiau pridurti, kad viena iš priežasčių yra pačių darbuotojų neišprusimas, menkas savo teisių žinojimas ir pasyvumas. Daugelis yra įpratę laukti, kad kažkas jais rūpintųsi ir, esant reikalui, juos gintų. Todėl šiuo projektu siekėme kuo daugiau darbuotojų išaiškinti, ką jie patys turi padaryti, norėdami turėti geresnes darbo ir mokėjimo už darbą sąlygas bei kitas socialines ir ekonomines garantijas. Ne tik supažindinti, bet ir paskatinti aktyviai dalyvauti, jas įtvirtinant.
Ar projektas sulaukė aukštųjų mokyklų darbuotojų susidomėjimo ir pateisino Jūsų lūkesčius?
Projekte dalyvavo penkios aukštosios mokyklos: Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), Vilniaus dailės akademija (VDA), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU) ir Vilniaus universitetas (VU), t. y. beveik visos Vilniuje veikiančios valstybinės aukštosios universitetinės mokyklos. Nė viena aukštoji mokykla, kurią kvietėme tapti projekto partnere, neatsisakė jame dalyvauti. Nesutarimų tarp socialinių partnerių kilo tik dėl įsipareigojimų pasirašyti kolektyvinę sutartį ir įsteigti saugos ir sveikatos komitetus. Visų aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų atstovai sutiko prisiimti atsakomybę projekto vykdymo laikotarpiu parengti ir pasirašyti aukštosios mokyklos kolektyvinę sutartį, tačiau tik dviejų universitetų rektoriai prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus.
Finansinę paramą projektui vykdyti skyrė Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas, jungiantis 12 aukštųjų mokyklų profesines sąjungas. Vienas iš LMTA darbuotojų derybinės grupės narių buvo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius.
Kokiais projekto rezultatais galite pasidžiaugti?
Pasidžiaugti tikrai yra kuo. 167 socialinio dialogo atstovai – darbuotojai ir darbdaviai – dalyvavo mokymuose, suteikiančiuose žinių ir įgūdžių, būtinų socialiniam dialogui plėtoti. 104 dalyvavo apskritojo stalo diskusijose, aptarė, kaip sudaryti arba tobulinti kolektyvines sutartis, 74 – mokymuose, nagrinėjančiuose socialinės lygybės temas, o 16 mokėsi, kaip steigti saugos ir sveikatos komitetus. Didžiausiu pasiekimu galime laikyti tai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje per labai trumpą laikotarpį – vienerius metus – buvo parengta, darbuotojų susirinkime patvirtinta ir pasirašyta kolektyvinė sutartis. Vilniaus universitete deramasi dėl kolektyvinės sutarties, o Lietuvos edukologijos universitete derybos yra inicijuotos.
Aukštųjų mokyklų ir jų profesinių sąjungų atstovai taip pat dalyvavo įvairiuose mokymuose, pavyzdžiui, apie konfliktų ir krizių valdymą, lyčių lygybę ir nediskriminavimą. Kaip juose įgytos žinios gali būti pritaikytos, stiprinant socialinį dialogą?
Projekto dalyviai gavo labai daug žinių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gal net abėcėlinės žinios, bet jos yra ypač naudingos: kaip rasti reikalingą teisės aktą ir patikrinti jo galiojimą; į kokią valstybinę įstaigą reikia kreiptis konkrečiu klausimu, kokie ginčai dėl diskriminacijos gali kilti ir kaip jie yra nagrinėjami, kaip įgyvendinti socialinę lyčių lygybę ir pan. Mokymų dalyviai įgijo ir praktinių gebėjimų, padedančių taisyti kolektyvinių sutarčių projektus. Išsiaiškinome, kurie socialinės lyčių lygybės klausimai turi būti įtraukti į kolektyvinės sutarties projektus, mokėmės nustatyti, kokie požymiai rodo, kad esi diskriminuojamas, ir kaip galima užkirsti tam kelią. Paaiškėjo, kad socialinė lyčių lygybė, kuri Lietuvoje labai dažnai traktuojama, kaip moterų teisių ir lygių galimybių įgyvendinimas, iš tikrųjų labiausiai reikalinga vyrams. Reikia pagaliau atsikratyti per amžius susiklosčiusio požiūrio, kad tik vyras yra šeimos maitintojas („nes tik jis gali sumedžioti mamutą“). Ir tikrai ne todėl, kad „mamutas sumedžiojamas retai, o pagrindinį maisto šaltinį sudaro smulkūs žvėreliai ir paukščiai, kuriuos gali sumedžioti seneliai, moterys ir net paaugliai“.
Visos įgytos žinios gali būti pritaikytos, stiprinant socialinį dialogą Pavyzdžiui, VU kolektyvinės sutarties projekte pasiūlyta įrengti vaikų priežiūros kambarį, kad darbuotojai ramiai galėtų dirbti, jei neturi, kas galėtų prižiūrėti vaikus. Tikimės, kad dėl šios nuostatos pavyks susitarti, kadangi jau yra ir daugiau argumentų, kuriais galime pagrįsti abipusę tokio kambario naudą.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte, vykdydami projektą, ir kaip sekėsi juos įveikti?
Buvo kiek netikėta, kad nesusipratimų, rengiant kolektyvines sutartis, kilo abiejose aukštosiose mokyklose, kurių rektoriai ir profesinių sąjungų pirmininkai buvo įsipareigoję jas parengti ir pasirašyti. LMTA darbdavio atstovams išsakius savo nuogąstavimus, buvo patikslinti darbuotojų pasiūlymai, todėl iškilusius nesusipratimus pavyko greitai išsiaiškinti. Tikrąja to žodžio prasme, dirbome „petys į petį“. Buvo visai nesvarbu, kad dialogo dalyviai atstovavo skirtingų šalių interesams. Derantis dėl kolektyvinės sutarties, profesinės sąjungos atstovai rengė papildomus, projekte net nenumatytus susitikimus, kurių metu išsiaiškinome, kodėl kolektyvinė sutartis yra naudinga abiem pusėms. Aptarta, kokią naudą turės darbuotojai ir kaip galima prisidėti prie sutarties kūrimo. Projekto dalyvius suvienijo bendras tikslas – pasiekti, kad LMTA atitiktų ISO 9000 kokybės vadybos ir socialinės atsakomybės gaires ISO 26000 bei socialinių standartų sistemos SA 8000 standartus. Siekėme turėti dar vieną aukštąją mokyklą Lietuvoje, kurios darbuotojams būtų sudarytos geresnes darbo ir jo apmokėjimo sąlygos, suteiktos kitos socialinės ir ekonominės garantijos. Dabar visi LMTA darbuotojai supažindinami su kolektyvine sutartimi. Jiems pageidaujant, sutartis išsiunčiama elektroniniu paštu, todėl kiekvienas žino, kokias garantijas turi.
Tuo tarpu Lietuvos edukologijos universitete, nepaisant visų pastangų susitikti su rektoriumi, vos ne kas dvi savaites siunčiant oficialius raštus su klausimais ir prašymais, taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas trukdo pradėti derybas, kuo galime padėti. Todėl visko, ką galėjome padaryti įstatymų numatyta tvarka, nepadarėme. Kai kur vis dar veikia „lojalaus darbuotojo faktorius“, akivaizdžiai trukdantis visaverčiam socialiniam dialogui. Darbuotojų atstovai galėjo inicijuoti darbo ginčą, tačiau to nepadarė ir neviešino susiklosčiusios situacijos.
Būta ir kuriozų. Pavyzdžiui, viena aukštoji mokykla prisiėmė įsipareigojimą įsteigti Saugos ir sveikatos komitetą, nors… toks komitetas jau yra įsteigtas. Šiuo atveju ypač pravertė mokymų metu gautos žinios, dėl kurių operatyviai išsiaiškinome visus teisinius aspektus ir pateikėme svarius argumentus, kurie padėjo įtikinti ir darbdavio atstovą. Europos socialinio fondo agentūra ir projekto pasiekimus vertinančios organizacijos pripažino minėto komiteto steigimą kaip pasiektą projekto rodiklį, nors jis įsteigtas VU kamieniniame padalinyje, o ne pačioje aukštojoje mokykloje.
Kaip vertinate dabartinę socialinio dialogo būklę Lietuvos aukštosiose mokyklose? Kaip Jūsų sukaupta patirtimi galės pasinaudoti kitos, projekte nedalyvavusios aukštosios mokyklos?
Socialinis dialogas labiausiai priklauso nuo pačių darbuotojų aktyvumo, jų dalyvavimo sprendžiant iššūkius, su kuriais susiduria aukštosios mokyklos, nuo supratimo apie savo teises ir pareigas bei profesinių sąjungų aktyvumo. Klaipėdos, Kauno technologijos ir Šiaulių universitetuose bei Kauno kolegijoje socialinis dialogas vyksta jau seniai ir sklandžiai. Paminėjau tas aukštąsias mokyklas, kuriose jau yra ne tik pasirašytos, bet ir atnaujintos kolektyvinės sutartys. Ten jau susiformavo tradicija susitikti socialiniams partneriams ir aptarti, ką tiek darbdavys, tiek ir darbuotojai turėtų padaryti, kad aukštoji mokykla pasiektų savo užsibrėžtus strateginius tikslus.
Kitose aukštosiose mokyklose socialinis dialogas dar tik skinasi kelią. Paradoksalu, kad net nedidelės profesinės sąjungos žingsnis po žingsnio įtikino darbdavius, kad socialinis dialogas aukštosiose mokyklose yra būtinas. Jos sugebėjo parengti kolektyvinių sutarčių projektus, derėtis ir susitarti, prisiimti atsakomybę už savo veiklos pasekmes, pateikti konstruktyvius pasiūlymus įvairiais aukštosios mokyklos veiklos klausimais. Tačiau daug kur dar susiduriame su pačių darbuotojų pasyvumu, baime ir abejingumu. Dalis aukštųjų mokyklų darbuotojų vis dar vadovaujasi praeities nuostatomis: „Kaip vadovas pasakys, taip ir bus…“ Pasitaiko ir sakančių, kad „anksčiau profsąjungos kelialapius ir talonus gėrybėms dalino, o dabar neaišku, ką jos gali nuveikti“. Yra manančių, kad iškilusias problemas gali išspręsti pats. Pastariesiems dar sunku suvokti, kad, spręsdami tik savo asmenines problemas, jie niekada nepasieks tokios gerovės, kurią turi ekonomiškai išsivysčiusių šalių aukštųjų mokyklų darbuotojai.
Mielai pasidalinsime, kaip mūsų patirtimi galėtų pasinaudoti kitos aukštosios mokyklos, kaip galima išvengti tokių projekto valdymo klaidų, kurias padarėme mes. Patarsime, į kurių klausimų nagrinėjimą verta susitelkti mokymų metu. Papasakosime, kokius pasiūlymus kolektyvinių sutarčių projektams pateikė darbuotojai, kaip įtikinome darbdavių atstovus, kad atitinkama sutarties nuostata būtų įtraukta į kolektyvinę sutartį. Projekto koordinatorę kalbino Evelina Griciūtė
Projektas „Socialinio dialogo aukštosiose mokyklose skatinimas“ įgyvendintas pagal 2007–2013 m. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ priemonę „Socialinio dialogo skatinimas“.