Laura Jazgevičienė, Dalia Triponienė
Adomas Ferdinandas Adamovičius (1802–1881) – iškili asmenybė Vilniaus istorijoje. Europoje pripažintas veterinarijos mokslininkas, ilgametis Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas, puoselėjęs ją, kaip tuo metu vienintelę gydytojų edukacinę instituciją, likusią uždarius Vilniaus universitetą ir Medicinos chirurgijos akademiją, evangelikų gerbiamas už tikėjimo propagavimą ir bažnyčios palaikymą, 1885 m. atspausdinęs Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios istorinę apybraižą vokiečių ir lenkų kalbomis.
Adamovičius gimė Vilniuje 1802 m. sausio 16 d. Čia jis baigė gimnaziją, studijavo Vilniaus universiteto Matematikos fakultete, kurį sėkmingai baigė 1819 m., įgydamas filosofijos kandidato laipsnį. 1820 m. parašė prašymą priimti į medicinos studijas. Jis buvo gabus J. Franko, A. Sniadeckio, V. Pelikano, L. Bojanuso ir I. Jundzilo mokinys. Medicinos magistro laipsnis A. Adamovičiui suteiktas1822 m.
Profesorius L. Bojanus pasirinko A. F. Adamovičių savo asistentu ir, universiteto tarybai pritarus, pavedė jam skaityti epizootinių ligų kursą studentams ir rengtis veterinarijos profesūrai. 1824 m. A. F. Adamovičius gavo specialisto – medicinos ir veterinarijos gydytojo teises ir pradėjo dėstyti populiariąją veterinariją. Tais pačiais metais apgynė daktaro disertaciją tema ,,Dissertatio inauguralis medico – veterinaria, morborum inter animalia domestica observatorum indicem singulorumque constantissima signa exhibens, adnexa synonymia germanica, gallica, rossica et polonica”. Lotynų kalba parašytoje disertacijoje nagrinėjamos gyvulių vidaus ligos. Šiame darbe jis pirmą kartą Rytų Europoje susistemino gyvulių vidaus ligas ir jų pavadinimus pateikė lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų ir lenkų kalbomis. Jis taip pat surinko ligų sinonimus lenkų kalba. Pavyzdžiui, pateikė 16 karščiavimo, 34 karbunkulo, 11 epilepsijos sinonimų. Disertacijos pabaigoje pateikė net 5 puslapių literatūros sąrašą. Šiais šaltiniais buvo plačiai naudotasi visoje Europoje. A. F. Adamovičiaus disertacija – pirmoji veterinarijos universitetinė disertacija Rytų Europoje.
portretas
Nuo 1825 m., pavaduodamas sergantį profesorių L. Bojanusą, A. F. Adamovičius skaitė ir lyginamąją patologiją. Jis propagavo tuometinei visuomenei naują zoohigienos idėją, ligų gydymą laikydamas antraeiliu dalyku. Mokslininkas tobulinosi Sankt Peterburge ir Dorpate. Tais pačiais metais buvo išrinktas Vilniaus medicinos draugijos nariu. Jo vardas įrašytas šios draugijos Aukso knygoje Nr. 268. Norėdamas pagilinti gamtos, veterinarijos ir medicinos žinias, 1829 m. A. F. Adamovičius keliavo po Europos mokslo centrus, lankėsi Vienoje, Miunchene, Štutgarte, Paryžiuje, Getingene, Hanoveryje, Marburge, Berlyne. Visur jis buvo priimamas kaip žinomas veterinarijos mokslininkas.
1832 m. grįžęs į Vilnių, rado caro uždarytą Universitetą. Medicinos chirurgijos akademijoje pradėjo dėstyti gyvulių patologiją ir terapiją, vadovavo veterinarijos klinikai, vėliau skaitė veterinarinės enciklopedijos paskaitas. Dėstė gyvulių fiziologiją ir higieną, vadovavo epizootologijos ir lyginamosios anatomijos skyriui. A. F. Adamovičius įkūrė ir zoologijos kabinetą, kuris vėliau buvo iškeltas į Dorpato (Tartu) universitetą.
Rasų kapinėse
F. Adamovičius įkūrė Vilniaus veterinarijos mokyklą, pasiekusią labai aukštą tiems laikams mokslinį lygį, turėjusią nemažos įtakos Lietuvos ir Lenkijos veterinarijai. Jis sukūrė veterinarijos terminiją lenkų kalba, todėl daugelyje veterinarijos žodynų yra įvardijamas kaip lenkų veterinarijos kūrėjas. A. F. Adamovičius paskelbė daug mokslo darbų iš gyvulių anatomijos, fiziologijos, gydymo, gyvulių skerdimo higienos, arklių kaustymo ir kt. Žymesni jo veikalai yra ,,Naminių gyvulių laikymo ir gerinimo mokslas” (1836) ir ,,Veterinarinė zoonomija arba naminių gyvulių gyvenimo mokslas” (1841). Nemažai A. F. Adamovičiaus straipsnių išspausdino vokiečių žurnalai.
1834 m. A. F. Adamovičiui buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1838 m. jis pradėjo dėstyti medicinos gydytojams lotynų kalba, tačiau ši jo veikla tęsėsi neilgai, nes 1842 m., Rusijos caro įsakymu uždarius akademiją, jis buvo nušalintas nuo visų pareigų. Tačiau prof. A. F. Adamovičius liko Vilniuje ir dirbo medicinos bei veterinarijos gydytoju. Kadangi buvo didelis savo miesto ir krašto patriotas, atsisakė jam siūlomų katedrų Charkove, Kazanėje, net Berlyne. Didžiąją savo veiklos dalį skyrė Vilniaus medicinos draugijai. Šios draugijos posėdžiuose ir konferencijose prof. A. F. Adamovičius skaitė daug pranešimų medicinos ir veterinarijos klausimais, nagrinėjo lyginamuosius žmonių ir gyvūnų ligų tyrimus, demonstravo ligonius. Draugijai jis pirmininkavo net 22 metus. Visą laiką rūpinosi medicinos ir veterinarijos mokslu, klinikine baze, steigė patologinės anatomijos ir farmacijos kabinetus, turtino biblioteką ir archyvą.
1871 m. prof. A. F. Adamovičius buvo išrinktas į miesto tarybą ir vadovavo Veterinarijos komitetui. Dirbo Medicinos taryboje prie Rusijos vidaus reikalų ministerijos. Pasinaudodamas Vilniaus medicinos draugijos autoritetu, jis kreipėsi į valdžią prašydamas pagerinti Vilniaus ligoninių būklę. 1872 m. Vilniaus medicinos draugija išrinko prof. A. F. Adamovičių savo garbės nariu ir iškilmingai atšventė jo jubiliejų. Sveikinimo laiškai ir telegramos plaukė į Vilnių iš visos Europos. Tuo metu A. F. Adamovičius jau turėjo europinę šlovę, buvo išrinktas 17 Europos mokslo draugijų nariu, susirašinėjo su daugeliu žymių Europos mokslininkų. Jį pagrįstai galima laikyti Lietuvos mokslinės veterinarijos pradininku. Prof. A. F. Adamovičiaus veikla nusipelno tolesnių išsamių tyrinėjimų.
puslapis
Prof. A. F. Adamovičius mirė 1881 m. balandžio 30 d. Vilniuje. Jo laidotuvėse dalyvavo minios miesto gyventojų. Palaidotas Vilniaus liuteronų kapinėse. Deja, šios kapinės 1974 m. sovietinės administracijos nurodymu buvo sulygintos su žeme. Čia pastatyti Vilniaus santuokų rūmai. Tačiau dar prieš tai, apie 1960 m. profesoriaus palaikai buvo perkelti į senąsias Rasų kapines. Ant antkapinio paminklo, kurio autorius – A. Prušinskis, iškaltas poeto A. E. Odineco prof. A. F. Adamovičiui skirto eilėraščio posmelis lenkų kalba:
Nauka, praca – oto žycia jego droga,
Cel ich byl: służba bliżnim dla miłości Boga.
Tož I nagrodę za nie mial w ciągu lat długich!
Czesc uczniów, milośc ziomków I wdzięcznośc u drugich.
– – – – – – – – — – – —
Mokslas ir darbas – tai jo gyvenimo kelias,
Jo tikslas buvo tarnauti artimiesiems Dievo meilės vardu.
Atpildas už ilgų metų triūsą –
Mokinių pagarba, žemiečių meilė ir dėkingumas.
(Laisvas autorės vertimas)
Šis straipsnis parengtas, ištyrus dalį gausios medžiagos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, Vilniaus medicinos draugijos archyve.