Prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis, dr. Alvydas Noreika
2015 m. kovo 26–27 d. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrija, talkinant Kultūros tyrimų institutui ir LMA Mokslininkų rūmams, tęsė trečiąjį savo kasmetinio forumo dešimtmetį, pakviesdama mokslinę bendruomenę ir visus besidominančius mokslo dalykais į 22-ąją konferenciją. Jos programą sudarė dvi sekcijos. Mokslo filosofijai ir sociologijai buvo skirti 9 pranešimai, mokslo istorijai – 23, tarp jų 3 pateikti stendine forma.
Skaitytojams priminsime šių kasmetinių konferencijų pagrindinius tikslus: a) svarstyti vykdomų tyrimų rezultatus, b) ruoštis tarptautiniams forumams, c) skatinti jaunuosius tyrėjus diskutuoti, dalintis metodais ir metodologijomis, d) atkreipti dėmesį į tarpdisciplininių temų reikšmę, ieškant naujų idėjų ir inovatyvių tyrimų krypčių.
Istoriniai tyrinėjimai
Konferencijos vadovas ir jos pirmininkas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis, pasveikinęs susirinkusius dalyvius, pakvietė tylos minute pagerbti prieš kelis mėnesius mirusią dr. Ireną Petrauskienę – organizacijos narę, aktyviai dirbusią nuo pat Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos įsteigimo 1952 metais. Vėliau dalyviai buvo supažindinti su nedideliais programos papildymais ir pakviesti po pietų pertraukos dalyvauti visuotiniame bendrijos susirinkime, nes reikėjo atnaujinti organizacijos valdymo struktūrą – komitetą.
Konferencijos tematika aptarta dviejose sekcijose: „Mokslas ir kultūrinis tapatumas“ ir „Medicinos istorija“. Pirmojoje sekcijoje doc. dr. Romualdas Juzefovičius kalbėjo apie archyvuose rastus duomenis, praplečiančius žinias apie Lietuvių mokslo draugijos rašytinį palikimą, pristatė Eglės Paškevičiūtės Kundrotienės parengtą ir 2014 m. išleistą knygą „Lietuvių mokslo draugijos paveldas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje: bibliografijos rodyklė“. Dr. Nastazija Keršytė nušvietė muziejų pasaulinės integracijos reikalus ir modernėjimo tendencijas. Habil. dr. Henryka Ilgiewicz papasakojo apie Vilniaus mokslo bičiulių draugijos narį Hilarijų Łęskį ir jo nuopelnus remiant draugijos veiklą. Dr. Valdas Selenis, remdamasis naujais archyviniais duomenimis, kalbėjo apie Stasio Matulaičio veiklą Baltarusijoje. Doc. dr. Juozas Banionis, tęsdamas matematikos istorijos tyrimus, papasakojo apie vyskupo A. Baranausko tyrinėjimus, skirtus skaičių teorijos klausimams.
Dr. Laima Petrauskienė, nagrinėdama Pranciškaus B. Šivickio biografiją, aptarė mokslininko archyve rastas nuotraukas, atskleidžiančias jo asmeninio gyvenimo peripetijas. Dr. Aurikos Ričkienės pranešime buvo kalbama apie J. E. Žilibero (J. E. Gilibert) (1741–1814) veikalą „Floros“ ir jo reikšmę Lietuvos floros tyrimams. Dr. Birutė Railienė nušvietė Mykolo Balinskio veiklą, vertindama jį kaip mokslo istorijos metraštininką. Doc. dr. Vytautas Pocius pasiūlė sąvokų liaudis, tauta, nacija interpretaciją, paremtą asmenine patirtimi. Prof. dr. Libertas Klimka aptarė Imperatoriškosios rusų technikos draugijos Vilniaus skyriaus veiklą XIX–XX amžių sandūroje. Prof. habil. dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis, iškėlęs klausimą „Ar išliks kultūroje LMIF bendrijos leidybinė veikla?“, apžvelgė mokslo istorikų knygų leidybą ir priminė nuo antikos laikų žinomą mintį, kad „spausdintas žodis nedega“, t.y. išlieka.
Konferencijos metu parodyta dokumentinio filmo apie Pabaltijo universitetą, veikusį Hamburgę 1946–1949 ištrauka. Filmą universiteto 70-mečiui kuria Helga Merits (premjera numatyta šių metų pabaigoje). Apie šį universitetą papasakojo dr. Libertas Klimka.
Medicinos istorijos sekcijos darbą pradėjo Lietuvos medicinos istorikų vadovas dr. Ramūnas Kondratas. Aptardamas Juozapo Franko nuopelnus, steigiant Vilniaus medicinos draugiją, jis dedikavo savo pranešimą šios organizacijos sukakčiai – 215 metų. Svečias iš Paryžiaus dr. Arnaud Parent, savo temą pavadinęs „Nuo Montpellier medicinos fakulteto iki Gardino karališkosios medicinos mokyklos“, papasakojo apie Ž. E. Žiliberą (J. E. Gilibert) ir jo vaidmenį Lietuvoje, plečiant vitalizmo praktiką. Eglė Sakalauskaitė, nagrinėdama J. Franko „Atsiminimus apie Vilnių“, atskleidė neurologinių ligų faktus Lietuvoje. VU doktorantas Aistis Žalnora aptarė Vilniaus mokyklų higienos reikalus, fiksuotus 1919–1939 metais. Dr. Vilma Gudienė, ištyrinėjusi vaistinių registracijos dienynus (XIX–XX a. 1 pusė) ir surinkusi receptinius duomenis, papasakojo apie medikamentinį gydymą Lietuvoje. Dr. Saulius Špokevičius, atskleidęs įdomius faktus apie gydytojo litvako Savelijaus Kovnerio veiklą, savo tyrinėjimų lauką įvardino taip: „Žymieji pasaulio medikai ir Lietuva“. Laura Jazgevičienė ir dr. Dalia Triponienė nustatė, kad VU profesorius Adomas F. Adamovičius yra pirmosios veterinarijos disertacijos Rytų Europoje autorius ir surinktais duomenimis pagrindė šiuos teiginius. Alina Šveistytė ir Violeta Apšegaitė ryžosi pasigilinti į neuroendokrinologo Andrew V. Scally biografiją ir įrodė, kad šis Nobelio premijos laureatas yra vilnietis.
Buvo pristatyti trys stendiniai pranešimai: Marytės Kuodytės, nušviečiantis Senosios Varėnos miestelio istoriją, Giedrės Miknienės, informuojantis apie mokslo istorikams įdomią medžiagą, esančią elektroninėje bibliotekoje eLABa, ir dr. Algimanto Jakimavičiaus, skirtas akcentuoti mokslininkų atsiminimų reikšmę istoriniams tyrinėjimams.
Konferencijos metu instituto bibliotekoje veikė Birutės Valeckienės parengta paroda „LMA Vrublevskių bibliotekos fondo naujienos mokslo istorijos tema“. Konferencijos dalyviai buvo supažindinti su prenumeruojamų duomenų bazių straipsnių paieškos mokslo istorijos tema galimybėmis – informaciją parengė Donatas Ustinavičius.
Filosofinio ir sociologinio pobūdžio tyrinėjimai
VDU absolventas Nerijus Pipiras aptarė arkivyskupo Mečislovo Reinio, vieno intelektualiausių Lietuvos dvasininkų, požiūrį į laisvę. Pranešėjas teigė, kad savo pastoraciniuose laiškuose, nepaisydamas sovietinio teroro grėsmės, arkivyskupas nuosekliai gynė tikėjimo laisvę: grindė teisę pasirinkti tikėjimą, įrodinėjo tikėjimo tiesų skelbimo mokyklose būtinybę, pasisakė už kapelionų buvimą armijoje. 1947 m. arkivyskupas buvo suimtas ir 1953 m. nužudytas.
Dr. Rūtos Bagdonavičiūtės ir dr. Aušros Rimaitės, negalėjusių atvykti į konferenciją, parengtus pranešimus susirinkusiesiems pristatė dr. Alvydas Noreika. R. Bagdonavičiūtė gilinosi į hermeneutines ir poststruktūralistines idėjas apie socialinį dialogą, parodė jų praktinio pritaikomumo šiuolaikinėje fragmentuotoje visuomenėje problemiškumą, svarstė, koks būtų geriausias supratimu grindžiamo socialinio dialogo modelis. A. Rimaitės pranešime buvo pateikti Lietuvos mokslininkų požiūrio į mokslo populiarinimą žiniasklaidoje tyrimo rezultatai. Jie rodo, kad mokslininkai neigiamai vertina žurnalistinius bandymus pristatyti mokslo žinias plačiajam skaitytojų ratui ir vengia bendrauti su žiniasklaida. Pirmiausia jų netenkina žurnalistų darbo kokybė (neatsakingumas, dezinformacija, minčių iškraipymas, mokslo terminų painiojimas), redakcijų polinkis į sensacijas ir skandalus. Nekorektiški skaitytojų komentarai internete ir baimė, kad konkurentai pasinaudos atskleistais tebevykdomų mokslinių tyrimų rezultatais, taip pat prisideda prie nenoro duoti interviu. Vis dėlto, kaip pastebi pranešimo autorė, mokslininkai, turintys bendravimo su žurnalistais patirties ar patys populiarinę mokslą, palankiau vertina žurnalistų darbą, nei tie, kurie niekada nėra davę interviu ar rašę tik specializuotiems leidiniams. Jie taip pat pripažįsta žiniasklaidos atstovų klaidas populiarinant mokslą ir atkreipia dėmesį į „gerą praktiką“ – klaidų atitaisymą.
Konferencijos dalyviai (J. A. Krikštopaitis ir N. Kardelis) papildė A. Rimaitės pranešimo temą savo asmeniniu patyrimu ir teoriniais pamastymais. Dr. Daiva Tamošaitytė savo pranešimu pakvietė į egzotiškąją Indiją ir susirinkusiuosius supažindino su filosofo Sri Aurobindo pažinimo samprata. Dr. Vytis Valatka išsamiai apžvelgė scholastinę apibrėžimo sampratą. Scholastinėje mokslo teorijoje apibrėžimas laikytas vienu iš dviejų mokslinio pažinimo instrumentų, arba medijų. (Antrojo instrumento statusas suteiktas įrodymui.) Tvirtinta, kad apibrėžimas – tai sąvoka, pasiekianti, fiksuojanti, išsaugojanti ir perduodanti tikslų ir aiškų daikto esmės (bendrosios giminės ir rūšinio skirtumo junginio) pažinimą. Tokia apibrėžimo samprata, anot pranešėjo, neatitinka šiuolaikinės logikos požiūrio. Dabar apibrėžimas suvokiamas kaip teiginys, apibrėžiamajai sąvokai (definiendum) predikuojantis apibrėžiančiąją sąvoką (definiens). Šiuolaikiniu požiūriu, scholastinė apibrėžimo koncepcija tiesiog susiaurina apibrėžimą iki jo apibrėžiančiosios dalies.
Dr. Naglis Kardelis gvildeno Amerikos lietuvių antropologės Marijos Gimbutienės mokslinio palikimo vertinimo kriterijų problematiką. Pranešėjas išskyrė tris galimus M. Gimbutienės vertinimo lygmenis. Į ją galimą žvelgti kaip į a) standartinę archeologinę praktiką vykdančią mokslininkę, b) konkrečių artefaktų ir kontekstų prasmių aiškintoją ir c) visaapimančių teorijų formuluotoją. M. Gimbutienės archeologinių kasinėjimų duomenys ir konkrečių simbolių interpretacijos, N. Kardelio teigimu, didesnių problemų nekelia. Visiškai kitaip yra su globaliomis teorijomis apie indoeuropiečių atėjimą į Europą bei Senosios Europos matriarchatą. Šios teorijos įvairiais atžvilgiais yra kritikuotinos, pavyzdžiui, kad brutalios indoeuropiečių įsiveržimo į Europą nebuvo, jie skverbėsi palaipsniui maišydamiesi su vietiniais gyventojais. Tačiau tai nereiškia, kad minėtos teorijos yra visiškas nesusipratimas. Jas, anot pranešėjo, galima išgelbėti žvelgiant ne iš archeologinio, bet iš filosofinio požiūrio taško. Galima daryti prielaidą, kad M. Gimbutienė, kurdama teorijas apie indoeuropiečius ir Senąją Europą, elgėsi kaip filosofė hermeneutė.
Dr. Andrius Konickis, remdamasis prielaida, kad tarp filosofijos ir poezijos nėra esminio skirtumo, siūlė į Vaidoto Daunio poeziją pažvelgti kaip į filosofiją. Dr. Alvydas Noreika supažindino su sociologine formuluotės „filosofija lygu poezija“ versija – poetine socialinių mokslų filosofija. Pranešėjo teigimu, poetinė socialinių mokslų filosofija pirmiausia kilo kaip maištas prieš empirinę sociologiją. Ginčydami pastarosios pretenzijas uzurpuoti vienintelės tikros sociologijos vardą, maištininkai pabrėžia sociologijos giminystę ne (gamtos) mokslui, bet menui. Ši giminystė, jų įsitikinimu, skleidžiasi kalbos srityje. Sociologijos, kaip ir poezijos, pagrindą sudaro metaforos. Sociologijos metaforiškumas pasireiškia dvejopai: palyginimais, kuriais siekiama kuo suprantamiau perteikti sudėtingus teorinius dalykus ir tyrimų rezultatus, ir palyginimais, kuriais siekiama įgyti naujų žinių. Antruoju atveju turimos mintyje operacijos, kai geriau pažintos srities teorijos ir sąvokos taikomos mažiau ištyrinėtai sričiai aiškinti. Tarp didžiausių poetinės socialinių mokslų filosofijos privalumų dr. A. Noreika nurodė jos pozityvų vaidmenį XX amžiaus viduryje įsitvirtinant naujoms sociologijos kryptims – etnometodologijai ir fenomenologinei sociologijai – bei sustiprėjant iki tol buvusioms nustumtoms į paraštę, kaip antai simboliniam interakcionizmui, sociologijoje glūdinčių metaforinio mąstymo elementų susisteminimą ir suvokimo, kad menas taip pat aiškina visuomenę, sustiprinimą. Tarp didžiausių poetinės socialinių mokslų filosofijos trūkumų pranešėjas paminėjo jos nepamatuotą pastangą metaforinį mąstymą paversti vienintele atradimo logika.
Sekcijos darbą užbaigė dr. Kęstutis Šapoka, kuris aptarė metodologinį dailės kritikos pobūdį. Anot dr. K. Šapokos, dailės kritika nuolat svyruoja tarp subjektyvios eseistikos ir griežtos metodologijos paieškos. Jo įsitikinimu, vienareikšmiškai dailės kritikos statuso – ar ji eseistika, ar ne – apibrėžti neįmanoma, kaip ir neįmanoma nurodyti vieno teisingo jos metodo. Todėl kritikas gali laisvai rinktis įvairiausius, tiek eseistinius, tiek ir neeseistinius, aprašymo būdus. Svarbiausia, kad jo vartojami terminai būtų adekvatūs dailės kūrinio struktūrai ir intencijoms.
Baigdamas renginio programą, LMIF bendrijos pirmininkas ir konferencijos vadovas prof. J. A. Krikštopaitis trumpai apibendrino atliktą darbą. Pakvietęs visus dalyvauti Tarptautinėje Baltijos šalių konferencijoje, kuri vyks šių metų spalio mėnesį Rygoje ir Jelgavoje, jis organizatorių vardu padėkojo konferencijos dalyviams už parodytą aktyvumą.