Vytautas Rimša
Tautinių draugijų veikos samprata ir prasmė
Labai svarbus vaidmuo, ugdant ir stiprinant mūsų valstybės gyventojų tautinį imunitetą, savimonę ir saviraišką, ypač sprendžiant jų nacionalinės savasties, istorinių tautinių tradicijų ir etnokultūros išsaugojimo problemas, pagaliau, skiepijant visuomenėje pagarbą tautos istorijai, puoselėjant šventus prieraišumo ir meilės jausmus savo artimui, šeimai, gimtinei ir tėvynei, šiandieninėje Lietuvoje turėtų tekti visuomeninėms nevyriausybinėms organizacijoms – asociacijoms, draugijoms, bendruomenėms ir kitiems socialiniams sambūriams.
Nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1941 m.) ir atkūrus Lietuvos valstybingumą (nuo 1990 m.), daug tokių bendrijų, skatindamos šalies gyventojų socializacijos procesus ir ugdydamos jų meilę bei pagarbą savo tėvynei, atliko itin svarbų vaidmenį. Jos ir šiuo metu savanoriškai, įvairiomis formomis nuosekliai dirba mokslo, tautotyros, edukacijos, kultūros, taip pat ir patriotinį ugdymo darbą, kuriuo dar menkai domisi ar neįstengia aprėpti valstybė ir jos išlaikomos institucijos. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad ir spaudoje jau gerą dešimtmetį gvildenamą problemą apie nepakankamą moksleivių patriotinį ugdymą mokyklose, arba tas vietoves, kuriose per pastaruosius 25-erius nepriklausomybės metus neliko nė vienos valstybės išlaikomos mokyklos, kultūros centro ar bibliotekos. Tokia socialinė ir kultūrinė dalies gyventojų atskirtis, ypač galimybių mažinimas savarankiškai šviestis ir lavintis, didina visuomenės susiskaldymą ir kelia opias Lietuvos valstybės bei tautos išlikimo, jos savasties išsaugojimo problemas. O tai – vienas esminių mūsų valstybės ir tautos vystymosi strateginių klausimų.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.