Sondra Rankelienė
Labai tiksliai šios parodos, gegužės 12 d. atidarytos Vilniaus universiteto bibliotekoje, dvasią apibūdina vieno iš parodos „herojaus“ žymaus XVII a. vokiečių mokslininko universalo Atanazijaus Kircherio moto: „In uno omnia“ (Viskas viename). Čia eksponuojami XV–XIX a. leidiniai, kurie savo įvairumu ir prisitaikymu galėtų įtikti daugumos žiūrovų skoniui, tačiau taip pat yra unikalūs kiekvienas atskirai. Kartu jie yra tikrosios mums visiems įprastos – mokslinės, rimtos, istorinės – Vilniaus universiteto bibliotekos dalis. Paroda bus eksponuojama iki rugsėjo vidurio VUB Pranciškaus Smuglevičiaus salėje.
Rengiant šią parodą, buvo pastebėta labai netikėta sąsaja – parodai atrinkti leidiniai, iliustruojantys senovės žmonių svarbiausius buities, kasdienybės, kai kurių mokslo sričių aspektus, parodo mums, kad senovės ir šiuolaikinių žmonių mąstymas bei dėmesį prikaustantys prioritetai nedaug pasikeitė. Pats parodos pavadinimas pasako, kad čia eksponuojamos knygos, kurios yra ypatingos savo turiniu, išvaizda ar kokiomis nors kitomis išskirtinėmis ypatybėmis. Daugiau kaip 100 parodoje eksponuojamų leidinių yra suskirstyti tam tikromis temomis. Viena parodos dalis yra skirta jau minėtam genijui A. Kircheriui (vok. Athanasius Kircher, 1602–1680), iš kurio parašytų 39 skirtingų mokslų sričių veikalų pateikiamos tik kelios – egiptologijos, garso teorijos, fizikos (optika, magnetizmas), matematikos, muzikos teorijos, geologijos – knygos.
Ypatingo lankytojų dėmesio ir komentarų sulaukia skyrelis „Apie žmogų“, kuriame sudėtos knygos, akivaizdžiai rodančios, kad ir senovės mokslininkai puikiai išmanė mediciną. Tai:
– akušerijos vadovėlis su nurodytomis netaisyklingomis kūdikių gimimo padėtimis, parašytas Žygimanto Augusto gydytojo Hieronimo Spyčynskio (lenk. Hieronim Spyczyński, apie 1500–1550);
– vokiečių humanisto Gregoro Reišo (vok. Gregor Reisch, apie 1470–1525) knyga su aprašymu ir iliustracija, kurioje nustatyta žmogaus sielos – susidedančios iš įvairių pojūčių bendrumo, vaizduotės, proto ir atminties – vieta smegenyse;
– „Apsigimimų katalogas“, parengtas italų mediko Fortunijo Ličečio (it. Fortunio Liceti, 1577–1657);
– XI a. arabų gydytojo Ibn Butlano (arab. Ibn Butlān, ?–1064) „Sveikos gyvensenos patarimai“, išleisti 1531 m.;
- „Kinijos ir Japonijos medicinos bei akupunktūros paslaptys“, parengtos olandų gydytojo Vilemo ten Reino (oland. Willem ten Rhijne, 1647–1700).
-
Nardymo varpas
Intriguojantis eksponatas, pavadintas „Ar moteris yra žmogus?“ Pasirodo, dėl šio klausimo, iškelto dar XIV a., aršiai diskutuota iki pat XVIII a. pabaigos, garbūs mokslininkai parašė ne vieną disertaciją. Laikantis šio klausimo, šalia vitrinoje guli kita, ne mažiau dėmesį traukianti knyga „Malleus maleficarum“ („Raganų kūjis“, 1588), kurioje, remiantis galybe „patikimų“ pavyzdžių, neginčijamai įrodomas raganų egzistavimas ir jų keliama grėsmė žmonėms bei pasauliui, išsamiai aiškinama, kaip tas raganas atpažinti, priversti prisipažinti ir, pagaliau… nukenksminti.
Viena įdomiausių temų XV–XVI a. buvo mirtis, kurios „teisinga“ krikščioniška eiga detaliai aprašoma anoniminio autoriaus knygoje „Ars moriendi“ („Mirimo menas“, 1514). Šis veikalas buvo viena populiariausių visų laikų knygų – vien tik XV a. išleista daugiau nei 100 kartų. Su mirties tema siejasi ir visais laikais egzistavęs begalinis domėjimasis garsių asmenų laidotuvėmis. XVII a. didikai savo artimųjų laidotuvėms atminti leido prašmatniomis graviūromis perpildytus laidotuvių aprašymus, taip prisimindami pačias laidotuves, kurios būdavo panašios į didžiules visų aplinkinių žemių didžiūnų iškilmes. Viename aprašyme pavaizduota Heseno-Darmštato (Vokietija) grafo Liudviko V Ištikimojo (vok. Ludwig V. von Hessen-Darmstadt, 1577–1626) laidotuvių ceremonija.
Apie tuometinį žmonių gyvenimą ir jų veiklą galima susidaryti vaizdą, peržiūrėjus skyrius „Etiketas“, „Profesijos, amatas“, „Įdomūs pomėgiai“, „Anų laikų realijos“, „Mistika“. Juose eksponuojami leidiniai, kuriuose aprašyti XVII–XVIII a. iliuzionistų triukai, fejerverkų atsiradimas, ateities pranašystės XVI a., chiromantijos, fizionomikos (teorijos, aiškinančios ryšį tarp žmogaus veido bruožų ir psichinių savybių), alchemijos pasiekimai XVI–XVII a., legendinės amžinojo variklio ir filosofinio akmens paieškos. Kriptografijos arba šifravimo meno populiarumas XVI a. pasiekė tokį aukštą lygį, kad buvo sukurta šifravimo sistema, kurią „nulaužti“ matematikai sugebėjo tik XIX a. – parodoje eksponuojami Blezo Viženerio (pranc. Blaise de Vigenère, 1523–1596) šifravimo lentelė ir italų mokslininko-polimato Džiambatistos dela Portos (it. Giambattista della Porta, 1535–1616) kriptografijos vadovėlis. Pristatomas ir tai, kuo gyveno anų laikų žmonės. Pavyzdžiui, kartais tekstine kunstkamera vadinamas vienas iš XVII a. populiarių enciklopedinio pobūdžio veikalų, kuriame pasakojama apie įvairiausius tiek moksliškai pagrįstus, tiek ir fantastinius įvykius bei istorijas. Kita knyga – XVII a. atlikto egiptietiškos mumijos mokslinio tyrimo aprašymas.
Be šių visų laikų bendražmogiškų domėjimosi sričių, parodoje galima rasti ir kiek keistokų temų. Ne visai įprasta matyti veikalus, kuriuose nagrinėjama, pvz., palankinų arba neštuvų praeitis ir raida, aliejinių lempų ar kovos vežimų istorija. Nustebino tai, kad įvairių vaistų informaciniai vartojimo lapeliai buvo rašomi jau XVII a. (gintaro aliejaus aprašymas), maisto gamybos receptų knygos buvo populiarios nuo XVI a., o pirkliai turėjo knygą, kurioje surašytos ir sulygintos visos žinomos įvairiose šalyse naudojamos matų sistemos, net populiariausių prekių (aliejaus, druskos, prieskonių, vilnos ir kt.) kainos.
Dar viena parodos tema – karas. Tai buvo viena populiariausių XVIII a. temų nuolat kariaujančioje Europoje, todėl įvairūs karo strategijos ir taktikos, karinės architektūros ir ginkluotės veikalai buvo labai paklausūs. Būtent tuomet ir buvo išverstas į prancūzų kalbą Kinijos generolo Sun Dzė (kin. Sun Zi, 544–496 m. pr. Kr.) traktatas „Karo menas“ (1772), kurio tekstais dar ir šiandien naudojasi kai kurios garsiausios karo akademijos, mokydamos savo auklėtinius.
Kita parodos dalis yra skirta knygos, kaip fizinio objekto, turinčio istorinę ir kultūrinę vertę, apžvalgai. Senosios knygos nėra vien tik visuomenei neįdomūs, nesuprantama kalba parašyti tekstai, kurie dar dažnai puikiai žinomi ir mokslininkų pasaulyje. Kiekviena knyga yra unikumas, antikvarinis eksponatas, muziejinė vertybė – su savo unikalia istorija, savo išskirtiniu viršeliu, knygos viduje esančiais jau taip pat istorinę vertę turinčiais objektais, nesikartojančiais įrašais. Todėl parodoje eksponuojami rečiau pasitaikantys knygų viršeliai, pavyzdžiui, prirašyto, auksinto senovinio pergamento viršelis, šiaudais dekoruotas viršelis ar viršelis, paverstas šachmatų ir nardų (vieno iš seniausių stalo žaidimų dviem žaidėjams) lentomis. Kokiais dažais senovėje būdavo spalvinamos knygos ir kokios ryškios išliko šios spalvos iki mūsų dienų, galima pamatyti sustojus prie skyriaus „Ranka spalvintos knygos“.
Niekada iki šiol nebuvo eksponuojamos apdegusios ar biologinių kenkėjų, cenzūros sugadintos knygos, kurios dabar sudėtos skyrelyje „Netikėtumai knygų viduje“. Parodoje galima pamatyti ir įvairių knygose randamų daiktų: džiovintų augalų, vabzdžių, dailininko teptuką, draudimo polisą, VUB restauratorių sulipdytą knygoje rastą sutrupėjusį kalėdaitį. Be abejonės, didelio susidomėjimo turėtų susilaukti skyrelis „Knygų graffiti“, kuriame sudėtos knygos su ranka pieštomis iliustracijomis – senųjų laikų VU studentų piešti dėstytojų portretai ir kiti senovės dailininkų piešiniai. Eksponuojamos knygos su įvairiais įrašais, kai ne tik komentuojamas tekstas ar užsirašoma svarbi informacija, bet ir grasinama knygų vagims įvairiomis baisiomis bausmėmis.
Rengdami parodą, rengėjai siekė sudominti, galbūt net kartais šiek tiek ir abstulbinti. Todėl tikimės, kad atėję apžiūrėti parodos „Bibliotheca curiosa“, lankytojai išsineš tokį patį susižavėjimą, netikėtumo pojūtį, nustebimą, kokius patiriame mes, Retų spaudinių skyriaus darbuotojai, aptikę saugyklose kokią nors dar nematytą, „senoviškai naują“ įdomybę. Autorė yra Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus darbuotoja.
Citatos iš parodoje eksponuojamų knygų:
Iš knygos „Raganų kūjis“ (tekstas XV a.):
„…Toje pačioje vyskupystėje (Švarcvalde) ragana, pasmerkta sudeginimui už padegimą, velkančiam ją prie laužo budeliui, pasakė: „Aš tave apdovanosiu.“ Tuo pat metu spjovė jam į veidą. Tučtuojau jį apniko raupai visame kūne ir jis mirė po keleto dienų. <…> Mes taip pat nustatėme, kad krintamoji liga arba epilepsija persiduoda žmonėms per kiaušinius, kurie prieš tai buvo įdėti kartu su numirėlių kūnu į karstą, ir svarbiausia, tokių numirėlių, kurie taip pat būtų buvę burtininkais. Tokie kiaušiniai, po kurio laiko išimti iš karsto, būdavo duodami valgant arba geriant laikantis tam tikro ritualo. Po to valgytojas tapdavo epileptiku…“
„…Vienas iš mūsų, inkvizitorių, surado kaimelį, kurio gyventojai buvo beveik išmirę. Ten sklido kalbos, kad viena palaidota moteris karste visą laiką ryja savo įkapes, ir maras nesiliaus tol, kol šita moteris nesuris visų įkapių. Pasitarus vietinei valdžiai, moters kapas buvo iškastas. Susirinkusieji pamatė, kad lavonas buvo surijęs jau beveik pusę įkapių. Kada tai pamatė seniūnas, susijaudinęs išsitraukė kardą, nukirto lavonui galvą ir išmetė ją iš kapo. Po to maras tuoj pat liovėsi…“
„…Be to, ji pasakė: „Aš buvau namuose. Apie vidurdienį man pasirodė demonas ir prisakė man leistis į Kupelio slėnį, pasiėmus su savimi truputį vandens. Aš paklausiau, ką jis norįs padaryti. Jis atsakė ketinantis sukelti lietų. Išeidama už miesto vartų, aš pamačiau demoną, stovintį po medžiu.“ Į teisėjo klausimą, po kokiu medžiu stovėjo demonas, ji nurodė vieną iš medžių, matomų iš kameros, ir pasakė: „Po šiuo, kuris yra priešais šį bokštą.“ Paklausta, ką jie veikė po medžiu, ji atsakė: „Demonas įsakė man iškasti nedidelę duobutę ir pripilti tenai vandens.“ Į klausimą, ar jie kartu sėdėjo, ragana atsakė: „Demonas stovėjo, aš gi sėdėjau.“ Apie tai, kaip ji maišė vandenį ir ką tuo metu šnibždėjo, prisipažino: „Aš maišiau vandenį pirštu ir tariau to velnio, kuris buvo su manimi, vardą, taip pat ištariau ir vardus visų kitų demonų.“ Teisėjas: „Kas nutiko vandeniui?“ Ji atsakė: „Vanduo išėjo, ir velnias pakėlė jį į viršų.“ <…> Į klausimą apie laiką, kuris praėjo tarp vandens pakilimo į orą ir krušos pradžios, Agnes tvirtino: „Kruša prasidėjo, kai mes sugrįžome namo…“
„Gintaro aliejus“ (XVII a.):
„…Rytais vartojami 3–5 lašeliai gintaro aliejaus padeda nuo apopleksijos, silpnumo. Taip pat juo galima tepti sumušimus, nosies šnerves. Jis mažina mėšlungio, epilepsijos simptomus, malšina galvos skausmą. Maro metu tinkamas dezinfekuoti kenksmingą orą. Keli lašeliai, įlašinti į vyną, skatina gimdymą. Ypač padeda nuo arterijų, venų ir sausgyslių skausmų. Valo šlapimo pūslę ir inkstus. Stiprina širdį ir kepenis. Šalina skysčius iš kūno. Tinka nuo galvos svaigimo, nešvarios (spuoguotos) veido odos…“
„Karo menas“ (tekstas IV a. pr. Kr.):
„…Karas – tai apgavystės veiksmai. Todėl jeigu tu ir turi pajėgų kariniams veiksmams, parodyk priešui, lyg neturėtumei; jeigu tu naudojiesi kokiais nors ginklais, parodyk priešui, kad tu niekuo nesinaudoji; net jeigu tu ir būtumei arti, priversk jį patikėti, kad esi toli; jei tu būtumei toli, vaizduok, kad esi arti; viliok priešą, parodydamas jam grobį; išderink jį ir tuomet užpulk jį; gal priešas puikiai ginkluotas ir didžiulę armiją turi – visada būk tam pasirengęs; jei jis per stiprus, venk jo; sukelk jo pyktį, išvesk iš kantrybes, išderink jo veiksmus; vaizduodamas, kad pasiduodi, sukelk priešui pasipūtimą; jeigu jo pajėgos pailsėjusios – išvargink jį, jeigu jo kariai draugiški – supjudyk juos; pulk priešą tik tada, kai jis tam nepasiruošęs; eik pirmyn, kai jis to nelaukia. Visa tai būtinai atneš karvedžiui pergalę.
Taigi, jeigu tu pažįsti savo priešus ir pažįsti save, tik tuomet tu gali laimėti šimtus mūšių be jokio pralaimėjimo. Jeigu tu pažįsti tik save, bet nepažįsti savo priešininko, tu gali mūšį tiek laimėti, tiek ir pralaimėti. Jeigu tu nepažįsti nei savęs, nei savo priešo, tu visą laiką būsi pavojingas pats sau…“
Arabų gydytojo knyga apie sveiką gyvenseną (tekstas XI a.)
„…Knyga apie šešis dalykus, kurie būtini žmogui kiekvieną dieną sveikatai palaikyti. Pirmasis yra oras, reikalingas širdžiai. Antrasis – teisinga mityba ir gėrimas. Trečiasis – tinkamas judėjimas ir poilsis. Ketvirtasis – besaikio miego ir būdravimo draudimas. Penktasis – teisingas skysčių reguliavimas. Šeštasis – džiaugsmo, pykčio, baimės ir kančios saikingumas.“
„Apsigimimų katalogas“ (XVI a.)
„…Konrado Likosteno liudijimu, 1553 (metais) vasario mėnesį Liudviko Deitėjo namuose naminė katė tarp kitų gausios vados (palikuonių) pagimdė dvikūnį kačiuką su viena galva, dviem kūnais, aštuoniomis kojomis, abiejų lyčių, priešprieša esančiais kūnais, viena galva sujungtais taip, kad sudaro lyg besibučiuojančiųjų rūšį… O po dvejų (metų, t. y. 1556) vienu kartu atsivedė tris kačiukus pilvu, ne virkštele sujungtus, bet iš tikrųjų motinos įsčiose suaugusius, tačiau juos radome nusibaigusius skausmingo gimdymo metu… Pasak to paties Likosteno, 1552 (metais) žemutinėje Vokietijoje, garsiame Bonos mieste prie Reino, išsidėsčiusiame keturios mylios nuo Kelno miesto, birželio 17 dieną gimė dvigalvis veršelis, t. y. su dviem kūnais, dviem galvom, dviem uodegom, bet tiktai su trimis akimis…“
Rankraštiniai įrašai su grasinimais (XIX a.):
„Walditoius tos Knigos Fabijonas Gudas isz Dapsziu priguli pri Szymonio Alie Wieszintu Parofijos. Jejgu tropitus pamestie, taj praszau Atniesztie taj Łabaj padiekawosiu ir ałuczium patraktawosiu. O jejgu nietnasztum taj kad tau isz pieczio runka Nudziutu.“
„Walditojs Tos Knigos Jurgis. Jej man tropitus pamesti praszo pasman Atneszti. O jei to knigo pawoktu tam Akis isz kaktos Iszoktu.“
„Povilas Katkus. Kas tan Kniga Pavoks, tas trejus Metus pekla Kroks.“
Receptai (tekstas XVII a.)
„Kaip paruošti kaplūną arba gaidį su citrinomis arba apelsinais (61 p.)
Pasiruošk kruopščiai ir švariai kaplūną (kastruotą jauną gaidelį) ir gerai iškepk jį, kad būtų trapus: tada paimk tris citrinas arba šešis apelsinus, nulupk juos ir išimk sėklas, supjaustyk plonais griežinėliais, sudėk juos į keptuvę arba puodą, įpilk ten gero vyno, pridėk daug cukraus, cinamono ir imbiero, leisk pavirti, ir kai tai išvirs, tuomet įdėk keptą kaplūną į dubenį ir apipilk šiuo sultiniu, gerai puodą uždenk, ir kai tu panorėsi patiekalą paduoti į stalą, iš jo pasklis cinamono aromatas.“
Prancūziški receptai (XVII a.)
„Minkšti arba sviestiniai pyragaičiai
Imama balto sūrio, pusė svaro šviežio sviesto ir keletas svarų miltų ir druskos tiek, kiek reikia. Viską gerai išminkyti su šaltu vandeniu ir patikrinti, ar nieko netrūksta, tada padarykite pyragėlius ir padėkite juos ant sviestuoto popieriaus, patepkite juos kiaušinio tryniu ir kepkite krosnyje.“