Prof. dr. Jonas Jasaitis
Pastarosiomis dienomis universitetuose dominuoja dvi temos: egzaminai ir diplominiai darbai. Jie žymi semestro, visų mokslo metų, o absolventams – ir viso studijų ciklo pabaigą. Šių darbų įvertinimai turėtų atspindėti ir gana aiškų pasiekimų lygį. Auditorijose, kur ginami baigiami darbai, matome ypatingą virsmą: įėjo studentai bakalaurantai, o po kelių valandų išėjo bakalaurai, įėjo magistrantai – išėjo turintys magistro laipsnį. Iki diplomo įteikimo likusios kelios dienos bus pripildytos džiaugsmingo laukimo, kada bus įteiktas vienas iš svarbiausių dokumentų, žyminčių, kad įveikta reikšminga asmenybės savikūros pakopa.
Gudručiai, ligoniai, daugiastaklininkai…
Tačiau pasirodo, kad šiame vertinimų procese ne viskas aišku ir skaidru. Nors darbų vertinimai dabar viešai neskelbiami (nebent to pageidautų visa grupė), bet vis pasigirsta: „Žiūrėk, ir tas gaus aukštojo universitetinio išsilavinimo diplomą. <…> Auditorijoje pasirodydavo kaip jaunas mėnulis, bet kasmet kažkaip išsisukdavo.“ O vadinamojo išsisukimo būdų, pasirodo, yra gana daug. Jeigu apsukruoliai būtų parodę tiek išradingumo semestro metu, tikriausiai būtų puikiai pasirengę iš visų dalykų. Tačiau dabar jie rašo graudžius laiškus (aišku, elektroninius):
„Gerbiamas dėstytojau (žinoma, semestro metu ne tik nebuvote gerbiamas, bet ir išvis neįdomus), labai prašau man padėti. Mane tikrai patenkintų šešetukas, pagaliau, nors ir tas penketas. Kitais metais jau tikrai mokysiuosi.“
„Mielas dėstytojau, prisipažįstu, kas esu tinginys ir apsileidėlis. Bet dabar susipratau ir nuo rugsėjo labai pasitaisysiu. Gal kaip nors mane praleistumėte?“
„Per šį semestrą mane taip baisiai kamavo ligos. Iš vienos pakilau, kita užpuolė. O čia dar tas vaikelis. Neturėjau patirties būti mama. Neišsimiegu, nes kūdikis naktimis verkia… Juk ir Jūs tikriausiai buvote mažylių tėtis. Bet dabar vaikelis jau ramesnis, todėl viską išmoksiu. Tik pasirašykite.“
„Kaime – serganti močiutė. Mama neseniai neteko papildomo darbo. Tėtis išvažiavo į Norvegiją ir mus pamiršo. Lakstau po kelis darbus, padedu šeimai. Visi prašo mano pagalbos. Užtat kokią gyvenimo patirtį įgysiu, kaip užsigrūdinsiu. Suprantu, nespėjau, bet jau pradedu išmokti valdyti laiką. Nesužlugdykite dabar…“
O tuo tarpu grupės draugai akylai stebi, kuo baigsis šių spektaklių premjeros. „Gudručiai“ tuo tarpu budi prie dėstytojų kabinetų ir net namų, kuriuose šie gyvena. Kai kurie sakosi per semestrą nieko nesupratę, todėl dabar juos būtina konsultuoti. Kiti primena, kad ir anksčiau naudojosi korepetitoriais, bet juk geriausias korepetitorius esąs pats dėstytojas. Taigi čia viskas normalu: jei yra firmos rašančios baigiamuosius darbus, tai kodėl panašios pagalbos negalėtų sutiekti dėstytojas. Ach, tiesa, laiko jau nebėra, sesija baigiasi. „Tai gal vis dėlto pasirašytumėte…“ Ir štai vienas kitas jau žirglioja fakulteto koridoriumi, plačiai šypsodamasis. „Tai ką, zubrylos, smegenėlės dar visai nesudžiūvo? Kiek džinsų sutrynėte auditorijoje? O aš va, fokus marokus ir … septyni – vidutiniškai. Kiek iš jūsų tik šešetus gavote?“
Ko įstatymas nedraudžia?
Prieš kurį laiką buvo užsiminta, kad Seimo nariu išrinktas mokslininkas pateikė įstatymų pataisas, leidžiančias persekioti ir bausti asmenis, klastojančius automobilių ridos duomenis. Paaiškėjo sunkiai įsivaizduojamas dalykas, kad Lietuvoje nėra teisės aktų, uždraudžiančių tokią veiklą ir numatančių aiškias, griežtai reglamentuotas sankcijas už įstatymų nesilaikymą. Taigi jūs ruošiatės pirkti naudotą automobilį ir jus, suprantama, labiausiai domina, kiek kilometrų juo nuvažiuota. Štai devynerių metų senumo automobilis, bet ridos matuoklis suskaičiavęs vos 25 tūkst. km. Kažkaip nesinori tuo tikėti, tačiau pardavėjas taip gražiai pasakoja, kad mašinėlė priklausė senutei ir stovėjo šieno prikrautoje daržinėje, todėl jokios darganos jos nepalietė. Žentas iš Jungtinės Karalystės sugrįždavęs retai, bet nemėgęs važinėtis Lietuvoje, nes jau pripratęs prie eismo kairiąja puse. Tiesa, padangos – smarkiai apzulintos. Pardavėjas ramina, kad padangos tikrai ne originalios, nes anas kažkas pavogęs. Tai va senutei nupirko tokias, kokias tuo metu kaimyno dirbtuvėje rado. Padangos, ne bėda, pasikeisite, užtat variklis – visai dar naujas. Patikrinti, ar pardavėjas nemeluoja, lyg ir nėra galimybių. Lieka arba juo tikėti, arba kito automobilio dairytis. Bet pradėjus kalbėtis, vėl sekamos panašios istorijos.
Daugumoje valstybių tokia, atsiprašant, veikla, seniai uždrausta, o Lietuvoje, pasirodo, ne. Įdomiausia, kad net Seimo teisininkai tokią išvadą suraitė, kad Seimo narys ilgai raudonuoti turėtų, pamatęs, koks jis teisiškai neišprusęs. Esą ir dabar galiojančiais reglamentais galima pasinaudoti, ir vos kelių patikslinimų užtektų, o išsivysčiusių valstybių veikla – mums ne pavyzdys: patys viską išmanome. Štai ir suprask kaip nori, kai vertinant mokslo darbus reikalaujama besąlygiškai laikytis „vakarietiškų standartų“, o tokioms buitiškoms smulkmenoms mūsų visuomenė esą dar ilgai bus nepriaugusi. Tiesa, Seimas šį kartą nesutiko su tokiomis teisės profesionalų išvadomis, bet kada kolegos pasiūlytos pataisos įsigalios, dar niekas negali pasakyti.
Neseniai vykusioje Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje diskutuota apie visai panašų teisinį „rebusą“. Firmelių, siūlančių už atlygį parengti ne tik kursinius, bet ir diplominius darbus, veikla klesti. Jau net ir gerai studento gebėjimus žinantis dėstytojas sunkiai gali įrodyti, kad jam atneštas darbas – ne šio studento kūrybos vaisius. O jei ir įrodytų, tai kas iš to: naudotis firmelių paslaugomis neuždrausta. O kas neuždrausta, tas leidžiama. Net ir teisinį precedentą jau turime, kai „konsultantų“ sumontuotą citatų rinkinį atnešęs studentas šokdino visą universitetą, reikalaudamas diplomo, nes dabartiniai teisės aktai tokių machinacijų nereglamentuoja.
Rektorių konferencijos dalyviai tuoj pat bandė kreiptis į dalyvavusius teisininkus, bet šie taip nerišliai mekeno, kad situacija tikrai neprašviesėjo. Kalbėta apie įrodymų rinkimo sunkumus, galimas kliūtis ir sudėtingas procedūras, kurios lauktų išaiškinus pažeidimus. Esą kaip nustatyti pažeidimų mastą ir t. t. Kartais susidaro vaizdas, kad turime kažkokią uždarą teisės profesionalų kastą, kurios nariai yra vieninteliai, turintys ne tik teisės, bet ir tiesos sakymo monopolį. Vos sakinį pasakęs gali išgirsti įsakmų reikalavimą kalbėti „teisine kalba“. Jei jos žinovams neįtikai – užsičiaupk. Tai ką daryti rektoriams? Kaip orientuoti savo pavaldinius? Nekreipti dėmesio ar pakeisti baigiamuosius darbus kitomis užduotimis?
Bet yra ir dar viena baigiamųjų darbų kokybės problema, apie kurią netrukus tikrai teks kalbėti. Tai – darbų vadovų kvalifikacija. Ko galima tikėtis, jei vadovas visai nekompetentingas vadovauti temai, kurią išsirinko studentas, bet katedra paskyrė, skaičiuodama darbo krūvį? Studentas stropiai vykdė vadovo nurodymus, bet darbelis, deja, niekinis. Kaip jį vertinti gynimo metu? Ir kaip pasakyti neretai arogantiškam kolegai, kad viską išmanančiųjų laikai seniai praėjo?