Apie žymiausią lietuviškosios išeivijos tautotyrininką, filosofą Juozą Girnių, minint jo 100-ąsias gimimo metines)
Prof. Ona Voverienė
Visur žmogiškoji didybė yra reta, nes ji iškovojama tik pasiaukojimu ir idealizmu. Ateitį kuria veikimas. Ateitis iš tiesų lemiama tik kovoje. Veikimas ateina su sąžinės pabudimu. Tačiau sąžinę pažadinti gali ne kiti, o tik kiekvienas pats asmeniškai. Dr. Juozas Girnius
Į straipsnio pavadinimą iškelti Juozo Girniaus žodžiai – visos jo mokslinės kūrybos leitmotyvas, ypač akcentuotas monografijoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (Čikaga, 1961; išleista mecenuojant kunigui dr. Petrui Celiešiui, nuo 1950 m. dirbusiam lietuvių parapijoje East Chicago). Nors dr. Juozas Girnius gyveno ne Lietuvoje, ne savoje žemėje ir ne savo tautoje; jis visą gyvenimą nė minutei nenustojo būti lietuviu: gyveno tautai, su tauta širdyje; rašė tik lietuviškai ir tapo vienu žymiausių tautotyrininku, tęsusiu išeivijoje Lietuvos filosofų Vydūno, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos inicijuotą ir subrandintą tautotyros idėjų programą. Nepaisant karo, emigracijos sunkumų ir kitokių to meto politinių, ekonominių ir socialinių kataklizmų, jis jautė pareigą savo tautai ir savo pavergtai Tėvynei dirbti be atvangos, kovoti už Tautos išlikimą, tęsiant savo mokytojų pradėtą darbą – kurti lietuviškosios tautotyros teorinius pamatus. 1947 m. buvo išleista jo pirmoji knyga „Lietuviškojo charakterio problema“.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.