Apie žymiausią lietuviškosios išeivijos tautotyrininką, filosofą Juozą Girnių, minint jo 100-ąsias gimimo metines)
Prof. Ona Voverienė
Visur žmogiškoji didybė yra reta, nes ji iškovojama tik pasiaukojimu ir idealizmu. Ateitį kuria veikimas. Ateitis iš tiesų lemiama tik kovoje. Veikimas ateina su sąžinės pabudimu. Tačiau sąžinę pažadinti gali ne kiti, o tik kiekvienas pats asmeniškai. Dr. Juozas Girnius
Į straipsnio pavadinimą iškelti Juozo Girniaus žodžiai – visos jo mokslinės kūrybos leitmotyvas, ypač akcentuotas monografijoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“ (Čikaga, 1961; išleista mecenuojant kunigui dr. Petrui Celiešiui, nuo 1950 m. dirbusiam lietuvių parapijoje East Chicago). Nors dr. Juozas Girnius gyveno ne Lietuvoje, ne savoje žemėje ir ne savo tautoje; jis visą gyvenimą nė minutei nenustojo būti lietuviu: gyveno tautai, su tauta širdyje; rašė tik lietuviškai ir tapo vienu žymiausių tautotyrininku, tęsusiu išeivijoje Lietuvos filosofų Vydūno, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos inicijuotą ir subrandintą tautotyros idėjų programą. Nepaisant karo, emigracijos sunkumų ir kitokių to meto politinių, ekonominių ir socialinių kataklizmų, jis jautė pareigą savo tautai ir savo pavergtai Tėvynei dirbti be atvangos, kovoti už Tautos išlikimą, tęsiant savo mokytojų pradėtą darbą – kurti lietuviškosios tautotyros teorinius pamatus. 1947 m. buvo išleista jo pirmoji knyga „Lietuviškojo charakterio problema“. Po to:
„Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje“ (1947);
„Žmogaus problema technikos amžiuje“ (1948, Lietuvoje išspausdinta 1998); „Laisvė ir būtis“ (daktaro disertacijos „K. Jasperso egzistencialistinė filosofija“, apgintos 1951 m. Monrealio universitete, Kanadoje, santrauka, 1953);
„Tauta ir tautinė ištikimybė“ (1961, ją latvių mokslininkas J. Zarinis išvertė į latvių kalbą ir išleido 1963);
„Žmogus be Dievo“ (1964);
„Idealas ir laikas“ (1966);
„Pranas Dovydaitis“ (1975).
Net jeigu ir nebūtų parašęs kitų kūrinių, o tik knygą „Tauta ir tautinė ištikimybė“, dr. Juozas Girnius amžininkų ir ateities kartų būtų laikomas vienu žymiausių Lietuvos mokslininkų, nes moksle nėra kilnesnio, tauresnio ir reikšmingesnio darbo, kaip pastangos suvokti savo Tautą ir savo Valstybę, siekiant jų išlikimo pasaulio tautų, atsirandančių ir išnykstančių, bendrijoje.
Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiuose (Utenos r.). Baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją, 1931 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos filosofijos fakultetą. 1936–1938 m. studijavo Freiburgo, Liuveno ir Sorbonos universitetuose. Freiburge jis lankė filosofo M. Heidegerio paskaitas ir parašė pirmąją savo knygą „Heidegerio egzistencialinės filosofijos pagrindai“ (1936, Lietuvoje išleista 2002). Aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje; Lietuvoje tapo vienu iš šios organizacijos ideologų. 1941–1944 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Bendradarbiavo žurnaluose „Logos“, „Židinys“, „Į Laisvę“.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir iki 1949 m. ten mokytojavo lietuviškose gimnazijose. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. 1955–1958 m. JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos narys; 1959–1964 m. – Lietuvių fronto bičiulių tarybos narys; 1963–1967 m. Ateitininkų federacijos vadovas. Nuo 1950 m. žurnalo „Aidai“ redkolegijos narys. 1952–1965 m. šį žurnalą redagavo J. Girnius, L. Andriekus ir A. Nyka-Niliūnas, vyriausiasis redaktorius buvo A. Vaičiulaitis. 1965–1980 m. Juozas Girnius – vyriausiasis „Aidų“ redaktorius. Nuo 1953 m. jis buvo „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius, dalyvavo „Literatūros lankų“ redakcinio kolektyvo veikloje (žr. Aldona Vasiliauskienė. Dr. Girnius: konferencija filosofo gimtinėje // Lietuvos Aidas. 2005, rugsėjo 17). Parengė spaudai S. Šalkauskio „Raštų“ du tomus (1986–1991). 1994 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Dr. Juozo Girniaus monografija „Tauta ir tautinė ištikimybė“ – fundamentalus teorinis tautotyros veikalas, parašytas to meto pasaulio tautotyros kontekste, papildant lietuviškosios tautotyros, plėtotos prieškario Lietuvoje, pagrindinius teorinius rezultatus, patikslinant sąvokas ir praplečiant jų sistemą. Europos tautotyros pasiekimų kontekste jis patikslino jų vidinius ryšius ir įvedė iki jo nenagrinėtus tyrimo objektus: tautos ir mokslo apie ją išlikimo galimybes svetur – tremtyje arba emigracijoje. Monografijos tekstas persunktas tėvynės patrioto ir piliečio nerimu dėl savosios tautos žmonių išlikimo nenutautėjus okupuotoje tėvynėje, nes „lietuvių tauta istoriniame vyksme gali ir išnykti“ (žr. Juozas Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė. Čikaga, 1961, 6–7 p.).
Tautos išlikimo ir kuo ilgesnį jos buvimo pasaulyje laiką mokslininkas mato tik nuolatiniame tautos žmonių budėjime, stebint ir laiku išsiaiškinant tautai gręsiančius pavojus, ypač nutautėjimo, atpažįstant tų gręsiančių pavojų pagrindinius veiksnius, jų reiškimosi formas ir priežastis bei laiku juos šalinant, t. y. nuolat kovojant už tautos išlikimą. Tačiau, kaip knygos pratarmėje rašo jos leidėjas dr. Vytautas Vardys, „šiais dramatiniais nacionalizmo ir tarptautiškumo įtampos laikais budėjimas neįmanomas be atsakymų į pamatinius klausimus, liečiančius tautą, jos esmę, jos santykį su gyvu, egzistuojančiu asmeniu. Tie atsakymai reikalingi tautos gyvybei pratęsti“ (Vytautas Vardys. Įvadinis žodis // Ten pat.). J. Girniaus knyga „Tauta ir tautinė ištikimybė“ ir atsako į šiuos klausimus.
Nors knyga buvo parašyta ir išleista 1961 m.; jos pagrindinės mintys ne tik neprarado reikšmės, bet tapo dar labiau aktualios šiandieninėje Lietuvoje, iš kurios jau emigravo pusė milijono jaunų žmonių, patraukusių svetur ieškoti sotesnės duonos kąsnio ir laimės. Todėl šviesaus atminimo mokslininko dr. Juozo Girniaus nerimas dėl tautos ateities ir mūsų laikais mąstantiems žmonėms yra puikiai suprantamas.
Knygą sudaro jau minėto Vytauto Vardžio ir Stasio Barzduko įvadiniai žodžiai (S. Barzduko tekstas pavadintas „Tikėjimas neviltyje ir ištikimybė pavojuje“, ten pat, 10–14 p.) ir keturios pagrindinės dalys: „Tauta“, „Tautinė ištikimybė svetur“, „Tautinės ištikimybės pagrindai“, „Rezistencinis tikėjimas kaip tautinės ištikimybės siela“. Pirmojoje dalyje autorius nagrinėja pagrindinių tautotyros sąvokų sistemą, į kurią įeina: bendruomenė, tauta, tautinė sąmonė, tautinė kultūra, tautinė valstybė, patriotizmas, kosmopolitizmas, nacionalizmas, nutautėjimas. Jų analizę pagal dr. Juozą Girnių pateikiau straipsniuose, spausdintuose „Lietuvos Aide“ 1999–2004 m. Tų straipsnių santraukas perspausdinau knygose „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009) ir „Tautotyros etiudai“ (V., 2011). Tačiau didžioji dalis informacijos, paskelbtos minėtose publikacijose, liko už šių knygų ribų ir laukia išsamios akademinės monografijos apie dr. Juozo Girniaus gyvenimą bei kūrybą.
Monografijoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“ J. Girnius ne tik aiškina šių svarbiausių tautotyros sąvokų esmę, bet ir nagrinėja jų vidinius ryšius, bendruomenę ir organizaciją, suprantant kaip visuomeniškumo apraiškas, o žmogų, kaip visuomeninę būtybę. Nagrinėjant tautą ir valstybę, akcentuojamas tautos bendruomeninis, o valstybės – organizacinis pobūdis. Tautinė kultūra vadinama objektyviausiu tautos pagrindu. Tauta įvardijama kaip moralinė bendruomenė, o tautinė sąmonė – kaip subjektyvusis tautos pagrindas. Patriotizmas iškeliamas į tautos moralinio ir dvasinio tautos ryšio statusą.
Visa pirmoji dalis skiriama patriotizmo, kosmopolitizmo ir nacionalizmo sąvokų analizei. Nutautėjimas vadinamas viena iš tautinio nejautrumo priežasčių. Jį sąlygoja egoizmas, sumaterialėjimas, dvasingumo praradimas, pasidavimas svetimos šalies kultūrinei įtakai, kosmopolitizmui ir t. t. Patriotizmas suprantamas, kaip dorinis asmens įsipareigojimas tautai ir žmogaus gyvenimo prasmės realizavimas. Sąvoką „tauta“ J. Girnius apibrėžia kaip prigimtinę bendruomenę: „Bendruomenė yra visa, kas yra natūralu ir spontaniška“, o „organizacija – visa, kas yra sukurta socialinės technikos prasme“ (ten pat, 27 p.). Kultūra yra žmogaus atskirties iš viso biologinio pasaulio pagrindas, antroji „žmogaus prigimtis“. Tačiau ji priklauso „ne atskiram žmogui, o visiems drauge todėl, kad ji yra pačių susikuriama, o ne gimimu suteikiama“ (ten pat, 29 p.). Asmuo, perimdamas kultūrą, išauga į savo amžiaus žmogų ir tampa kultūrine būtybe: „Būti kultūrine būtybe lygu būti visuomenine būtybe, esmiškai susieta su kitais.“ (ten pat). Laikydami kultūrą savo egzistencijos pagrindu, mes esame ne tik nuo kitų priklausomi, bet ir kitiems įsipareigoję. Solidarumas ūkinėje bei kultūrinėje veikloje įpareigoja moraliniam solidarumui. Moralinis solidarumas – „tai ta vidinė kultūra, kurią vadiname dora arba moraline kultūra. Kaip viena prasme žmogus pats turi susikurti savo egzistencijos sąlygas, taip antra prasme, jis privalo pats save sukurti vertinga asmenybe“ (ten pat, 21 p.).
Tautiškumo žiedai – kilmė, kalba, tradicijos, gyvenimo būdas, bendras likimas, istorija. „Be savos valstybės tauta negali būti laisva. Valstybė yra ta organizacija, kuri įgalina tautą laisvai gyventi ir laisvai kurti tautinę kultūrą. Tautos laisvė – jos valstybinė nepriklausomybė.“ (ten pat, 58–59 p.). Laisva tauta nepriklausomoje valstybėje – toks yra visų tautų autentiškas principas ir politinis idealas. Tačiau, kur yra laisvė, ten yra ir kova, nes visada tikrovėje vienų laisvę riboja kitų laisvė. Tautos istorija – jos kovos istorija. Kiekviena valstybė faktiškai remiasi viena kuria tauta, net ir tada, kai joje gyvena ir daugiau tautų.
Tautinis idealas įprasmina visą lietuvių tautos gyvenimą. Tikėjimas tokiu idealu ir jo siekimas palaiko gyvą tautinę mūsų dvasią, o kur „dvasia gyva, ji pati randa savo sprendimus“ (Barzdukas S. Tikėjimas neviltyje ir ištikimybė pavojuje // Girnius J., ten pat, 12 p.). Tautinis valstybės modelis istoriškai susiformavo su demokratinės valstybės samprata. Demokratiškai laisvės aistrai susijungus su tautiniu jausmu, „tautos, lyg praregėjo, žvelgdamos į save, susidomėdamos savo praeitimi ir drauge užsidegdamos tautinės laisvės mintimi. Abstrakčiai suvoktą valstybę pakeitė tautinės valstybės modelis. XIX a. kilo visa eilė tautinių revoliucijų: Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje. Ir nors jos buvo paskandintos kraujyje, tautų laisvės mintis vis giliau ir plačiau skleidėsi žmonių sąmonėje. Dalis tautų išsivadavo ir sukūrė savo valstybes po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau didelė jų dalis pateko į komunistinės Rusijos vergiją – po Antrojo. Tautos gyvena, valstybės kariauja“ (ten pat, 42 p.). Po komunistinės Rusijos imperijos subyrėjimo, išsivadavusios tautos atkūrė savo tautines valstybes. Tačiau, kai kurios iš jų, tarp jų ir Lietuva, dėl pragmatinių tikslų išsižadėjo tautinės valstybės idealų ir siekių ir tapo tik gerovės siekiančiomis valstybėmis. Todėl šiuo metu jos pralaimi laisvės kovą.
„Tikėti Lietuvos istoriniu amžinumu autoriui reiškia „visomis pajėgomis kovoti, kad piktas likimas jos neištiktų, tai visomis pastangomis rūpintis, kad nemirtume Lietuvai, kur bebūtume atsidūrę. Tikėti lietuviškosios dvasios kūrybiniu nemirtingumu, tai kiekvienam pagal savo pajėgas įsipareigoti lietuviškosios kultūros ugdymui.“ (Barzdukas S., ten pat).
Tautinėje valstybėje tautos kultūra – yra tautos forma, „kuri materialius tautos siekius sulydo į vieną visumą ir tuo būdu suformuoja tautinę individualybę – tautinę dvasią“ (R. Eisleris). „Kultūra sukuria tautą, nes ji formuoja visus ryšius, kurie tautą sieja.“ (ten pat, 79 p.). Dėl tautinės kultūros stokos Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, nors ir išaugusioje į galingą valstybę, jos šviesuomenė iš pradžių pasidavė gudų bei rusų, vėliau – lenkų kultūrų įtakai, o liaudis, neturėdama atramos ryškesnėje kultūroje, tirpo kaimynų naudai. „Nesukūrę pajėgios kultūros ne tik praradome nepriklausomybę, bet ir atsidūrėme prieš pačios tautinės gyvybės užgesimo grėsmę.“ (ten pat, 81 p.).
Tautinė gyvybė ir vienybė yra susijusi su kultūrine vienybe: kultūra suteikia tautai dvasinę vienybę. „Kultūra tautai yra jos pašaukimas, suteikiąs jos egzistencijai žmogiškąją prasmę.“ (ten pat, 82 p.). Nepriklausoma tautinė valstybė žmogaus būtį pakeičia galimybėmis, kurių realizavimas priklauso nuo paties individo. Žmogus, būdamas laisvas laisvoje valstybėje, privalo pats realizuoti savo esmines galimybes ir šia prasme pats save sukurti. „Todėl kaip atskiram žmogui, taip ir tautai kyla uždavinys vertingai egzistuoti, o ne tik laike trukti. Vertingai egzistuoti – tai išplėtoti savo galimybes kūrybiniais laimėjimais ir tuo būdu savo trukmę gyvenime pakelti į istorijos rangą.“ (ten pat, 83 p.) Tautai vykdyti savo pašaukimą – tai kurti savo kultūrą.
Tauta pabunda tik tada, kai joje subręsta tautinė sąmonė. Kol tautinė sąmonė nėra išsiskleidusi, tol tautos lyg ir nėra, nes ji pati savęs nežino. Tai ir parodo skirtumą tarp minios, etninės bendruomenės ir tautos. Tautą nuo minios ir nuo etninės bendruomenės skiria tautinės sąmonės išsiskleidimas. Tik įsižiebus tautinei sąmonei, minia arba etninė bendruomenė tampa tauta. „Kultūra kuria tautą, kaip objektą; tautinė sąmonė pažadina ją, kaip subjektą.“ (ten pat, 92 p.). Taigi tauta – tai kultūra, sąmonė ir valia, tai sąmoningai savo vienybę teigianti bendruomenė. Tauta susikuria suvokdama pati save ir norėdama būti sąmoninga ir valinga jėga.
Tautos žadintojui tauta yra idėja ir subjektas, ne tai, ką reikia tirti, o tai, ką reikia kurti ir į ką apeliuoti, kad tauta būtų tuo, kuo ji pati privalo būti. Tauta yra ir objektas, ir subjektas, faktas ir idėja, tikrovė ir uždavinys. „Ji turi turėti bendrų garbingų žygių praeityje ir bendrą tikslą dabartyje, būti drauge atlikus didelių dalykų ir norėti dar jų atlikti – štai esminė sąlyga tautai.“ (E. Renan).
Nepakanka tautoje tik būti, jai pasyviai priklausyti. Privalu jai angažuotis ir įsipareigoti. Faktinę tautos vienybę tautinė sąmonė pakeičia į moralinę vienybę ir įpareigoja asmenį gyventi tautai, būti jai ištikimam, rūpintis jos pažanga, ugdyti broliškumą ir t. t. Turėdama prieš akis savo pašaukimą, sąmoninga TAUTA save suvokia ne tik kaip faktą, bet ir kaip uždavinį. Etninės bendruomenės uždavinys – asmens auklėjimas individualiai atsakomybei ir kūrybinei iniciatyvai. Etninei bendruomenei pakanka konformizmo, o tauta remiasi sąmoningu patriotizmu. Tautinė sąmonė individe atsiskleidžia patriotizmu. „Patriotizmas tautinę sąmonę padaro dinamine jėga, tautą sulydo į moralinę bendruomenę. Patriotizmas yra tautos širdis.“ (ten pat, 97 p.). Šv. Augustinas patriotizmo pagrindiniu principu paskelbė, o prelatas lietuvių kultūroje įtvirtino nuostatą: „Tebūnie tau pirmieji tėvas ir motina, bet Tėvynė tau tebūnie aukščiau ir už tėvus.“
To principo laikėsi visi pokario Lietuvos partizanai, ėję ginti ir žūti už Tėvynę, už jos idealus. Tėvynė mylima dėl to, kad ji yra sava, o ne dėl kokių nors istorinių ar pragmatinių jos savybių: joje sukurtos gerovės, žmonių kilnumo, krašto gražumo ar istorijos didingumo ir pan. Tėvynės ir Tautos meilė nėra akla. Ji viską mato: ir „didvyrių žemę“, ir Tautos „arielkinius padliecus“, ir žmones, ir jų gerus bei blogus darbus. „Mylėti savo Tėvynę ir savo Tautą, tai reiškia kurti ją tokią, kuri būtų verta entuziazmo visu jos plotu. Meilė ne kitus įpareigoja, o pati įsipareigoja. Ši pagrindinė tiesa slypi patriotizme. Būti patriotu – tai pačiam įsipareigoti savo Tautai.“(ten pat, p. 114). Tikras įsipareigojimas visuomet reiškiasi per darbą, veiklą ir auką. „Tikra savo Tautos meilė neleidžia nurimti, matant joje netobulybių ir ydų, pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime. Ji verčia kovoti su savo Tautos silpnybėmis ir nevykusiais polinkiais, ją drausminti ir net smarkiau paplakti, kai jos nukrypimai velka ją iš deramos pažangos kelio.“ (Cit. pagal St. Šalkauskį, p. 119).
Tokių žodžių ir tokios dorai subrandintos teorijos, kažin ar rasime kurios nors kitos tautos tautotyroje. Turėdami tokį Vinco Kudirkos sukurtą valstybinį himną ir tokią tautotyros teorijos pamatą, kokį yra sukūrę Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Grigas, Algirdas Patackas, Romualdas Ozolas ir ypač dr. Juozas Grinius, esame tikrai stiprūs ir tikrai turime didžiulę potenciją atgaivinti savo Tautos galią ir valią, jeigu laikysimės jų išmąstytų nuostatų ir jas savo gyvenime realizuosime. Tai dabar ir yra svarbiausia.
Kitos trys knygos dalys yra skirtos tautinei ištikimybei, gyvenant svetur. Antroje knygos dalyje analizuojamas tautos ryšys su kraštu, nutautimas kaip nusikaltimas be kaltės jausmo, bendruomenės nusiteikimas kovai su nutautimu, tautinė lietuvių išeivių santalka – Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB). PLB suvokiama kaip lietuviškosios išeivijos organizacinė santalka, jos organizacinė forma ir bendruomenės dvasia, ryšys su tauta, vertinant save, kaip tautos dalį, o ne atplaišą, gyvenant tautai, jos idealų realizavimui, siekiant tautinio broliškumo, vienybės, solidarumo ir atsakomybės, nevengiant kovos prieš nukrypimus ir kritikos; gyvenant lietuviškąją kultūra ir ją kuriant; skleidžiant jos laimėjimus pasaulyje. Gyventi į mecenavimą žiūrint kaip į kūrybą; auklėjant jaunąją kartą lietuvybės dvasia, išugdant ją į lietuvybę per kalbą, tautos istoriją, tautinę kultūrą ir tautinį charakterį; stiprinant lietuvišką šeimą, lituanistines mokyklas, vasaros stovyklas, jaunimo organizacijas, ugdant tautinės ištikimybės idealus, rezistencinį tikėjimą, kaip tautinės ištikimybės sielą, asmeninį idealizmą ir ištikimybę kaip kūrybinę atsakomybę už savo tautos ir Tėvynės ateitį.
Dr. Juozas Girnius mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone. Palaidotas Lietuvoje, Sudeikiuose. Žurnalistė, buvusi „Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė viename iš savo straipsnių, skirtų filosofo Juozo Girniaus atminimui, pacitavo prof. Juozo Brazaičio „Raštų“ ketvirtojo tomo eilutes, įtvirtinančias filosofo atminimą šiais žodžiais: „Dr. Juozas Girnius pataikė suprasti tekamo amžiaus srovę. Suprasti jo idėjinius rūpesčius. Ne tik suprasti, bet juos priimti. Pataikė suprasti ir prisiimti ir šio amžiaus formas ir jomis reikštis. Sakytum, sugebėjo rūpintis šio amžiaus rūpesčiais ir kalbėti šio amžiaus kalba… Dr. J. Girnius yra nusileidęs į savo amžiaus gyvenimo srovę ir savo veiksmais kartais desperatiškai, dažniau herojiškai mėgina srovei vadovauti, įspėdamas nuo povandeninių uolų, rodydamas švyturius…“(Juozas Brazaitis. Cituojama pagal A. Žemaitytės straipsnį: In Memoriam // Dienovidis, 1994).
Tarsi testamentinį perspėjimą dabar išeinantiems iš Lietuvos filosofas paliko žodžius: „Savo versmių vanduo gaivesnis už svetimų šalių vyną, savajai tautai laimėtoji šviesa brangesnė už pasaulinio garso vardą. Tebūnie pirmuoju rūpesčiu, kad kūrybinė šviesa neišblėstų mumyse, besistengiant ja svetimuosius nušviesti. Ne pasaulinė istorija ir ne visuotinė kultūra išlaikys mūsų tautą gyvą, o tik mūsų pačių tautinė kultūra.“
Nors Lietuvoje yra išleisti Juozo Girniaus „Raštai“ (4 tomai, V., 1991–2001), mūsų dinamiškame informaciniame amžiuje jų, esančių tik bibliotekose, nepakanka. Reikėtų jo knygą „Tauta ir tautinė ištikimybė“ išleisti dideliu tiražu valstybės lėšomis, kad ji būtų prieinama visiems dar ne visiškai nutautėjusiems lietuviams. Reikia išversti ją į anglų kalbą, kad ji taptų prieinama visoms lietuviškoms diasporoms užsienyje. „Tik taip išliksime – patys šviesdamiesi ir šviesdami.“ (Juozas Girnius).
———————————————-