Yra du diametraliai priešingi požiūriai į įstatymą. Pirmojo šalininkai teigia: „Gal šis įstatymas ir nėra labai protingas, bet vis tiek tai yra įstatymas.“ Antrojo požiūrio rėmėjai atsiliepia: „Įstatymas yra stulpas, kurį galima apeiti.“
Prieš kelis dešimtmečius buvo cituojami tokie bene keturis ar net penkis kartus Sovietų Sąjungos didvyriu tituluotam ir net iškiliausiu rašytoju paskelbtam Leonidui Brežnevui priskiriami žodžiai (cituoju iš atminties): „Gerų įstatymų mes priėmėme nemažai. Dabar reikia pasiekti, kad jie būtų vykdomi.“
O kaip įstatymą vertiname mes, jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus turintys savo Konstituciją? Apie tai geriausiai parodo ne patetiškai tariami žodžiai, o kasdieninis elgesys. Kiekvienas, kuriam tenka važinėti Vilniaus gatvėmis, patvirtins, kad daugelio vairuotojų elgsena neturi nieko bendra su kelių kodeksu – eismo taisyklėmis. Įžūlus, netgi vadinamas chuliganišku vairavimas, sveiku protu nepaaiškinami manevravimai liudija absoliučią nepagarbą net elementariajai tvarkai. Todėl būtų naivu tikėtis, kad tokie asmenys, išlipę iš automobilio, laikysis kitas gyvenimo sritis reglamentuojančių įstatymų. Juk ne vienas iš jų užima solidžius postus viešojo valdymo įstaigose. Nieko neverti jų postringavimai tribūnose ir susitikimuose su bendruomenių bei žiniasklaidos atstovais apie tai, kad reikia elgtis sąžiningai, skaidriai, teisingai. Neklauskite jų, ar jie turi sąžinę.
Pagarba įstatymui ir doras elgesys gali susiformuoti tik per gana ilgą laiką, bent 2–3 skirtingų kartų gyvenimą. Penkiasdešimtmečio, per kurį tuo metu gyvenusieji buvo priversti vadovautis svetimos valstybės primestomis taisyklėmis, įtaka dar niekur nedingo. Dabartinių dvidešimtmečių ar trisdešimtmečių, šiuo metu chuliganiškai vairuojančių prabangius automobilius, seneliai ir tėvai didžiąją gyvenimo dalį praleido valdomi svetimų. Kaip buvo galima gerbti jų įstatymus, kai reali veikla buvo priešinga tam, apie ką kalbama teisės aktuose, reglamentuose, procedūrose? Pavyzdžiui, sovietiniai rinkimai – vienas kandidatas į vieną vietą, renkant rajonų ir miestų tarybų narius – buvo vadinama „demokratiškiausia pasaulyje“. Todėl nė kiek nestebina, kad taip suformuotos valdžios institucijos buvo svetimos visuomenei.
Tačiau kaip visuomenės ir valdžios požiūris pasikeitė dabar? Ir ar tikrai pasikeitė? Ar ir dabar egzistuoja gili takoskyra tarp „mes“ (visuomenė) ir „jie“ (valdžia)? Jau vien tai, kad populiariausios yra televizijos laidos, kuriose atpasakojami nusikaltimai ir įtarimai, rodo, kad minėtoji takoskyra niekur neišnyko. Niekur nedingo nei pasipūtėliškas kai kurių valdžios atstovų elgesys, nei daugelio mūsų išankstinis nepasitikėjimas ką tik išrinktaisiais. Antai į ketvirtą dešimtį įžengęs ištęstinių studijų studentas vos ne su pasididžiavimu pyškina, kad jis „iš principo“ niekada nedalyvauja jokiuose rinkimuose. Kodėl? Todėl, kad, jo manymu, atskiro asmens balsas nieko nelems – valdys tie, kurie valdė iki šiol, valdžios struktūrose bus perstumdytos tik kelios kėdės, tačiau niekas nepasikeis. Į klausimą, kada vis dėlto galima tikėtis teigiamų permainų, jis atsako, kad „galbūt tvarką galėtų įvesti Briuselis“.
Kaip visa tai iki skausmo pažįstama: pats nieko nedarysiu, nes esu įsitikinęs, kad nieko ir nepasieksiu. Anksčiau ne vienas aiškindavo, kad tvarką įves Kremlius, dabar – Briuselis. Daug kartų girdėta: „Reikia šlubo vokiečio su bizūnu.“ Todėl net neklauskite, kodėl pats taip kalbantis pažeidinėja elementariausią tvarką. Atsakymas ir taip aiškus: jei skaudus bizūnas ant sprando nekrinta, tai ir bet kuris įstatymas ne man skirtas.
Prieš kurį laiką teko pagal „Erasmus“ programą dėstyti Graikijos Egėjo universitete. Ekonomikos ir vadybos fakultetas įsikūręs Chios saloje. Į akis krito gausybė dviračių ir nedidelių motociklų, kurie ten labai praverčia kasdien. Tai – populiariausios transporto priemonės. Neteko ten pamatyti nei gremėzdiškų visureigių, nei limuzinų, nei „britvų“, kurių gausybė, vos sniegui nutirpus, laksto tiek mūsų greitkeliais, tiek kaimo keliukais. Chios saloje ant dviračių nekabo įmantrios spynos.
Kai grįžęs pradėjau apie tai pasakoti iš oro uosto mus vežusiam taksistui, tas net patikėti nenorėjo:
– Tai kas ten per žmonės, kad nevagia? Va, praėjusį mėnesį kaimynų vaikis nusipirko motociklą ir nakčiai jį prirakino keliomis spynomis prie specialiai pasigaminto masyvaus plieninio stovo. Paryčiais stovas buvo supjaustytas, o motociklas – pavogtas. Niekas nieko nematė ir negirdėjo. Žinoma, gal ir matė, bet apsimetė, kad nemato.
Paskui kurį laiką pamąstęs taksistas staiga prapliupo:
– Aha, supratau. Juk ten sala, ar ne? Ir dar nedidelė. Iš ten kitaip, kaip laivu arba lėktuvu, neišvyksi, taigi ir pavogto motociklo neišsiveši. Viskas aišku…
Apie tai, kad ten vogti gali būti paprasčiausiai nepriimtina, kad vagystė nesiderina su bendrabūvio normomis, jam net į galvą neatėjo. Atseit, visi vagia, jei tik gali.
Tai kodėl Lietuvos ūkininko šeimos nariai iki Antrojo pasaulinio karo, išeidami į laukus, namo durų nerakindavo? Kartais atremdavo į duris šluotą ilgu kotu ar kauptuką. Suprask, aš lauke arba darže. Kaimynas ar šiaip prašalaitis, užsukęs be šeimininko kvietimo, trobos durų nepraverdavo, ne jam priklausančio daikto neimdavo. Žinojo, kad vogtas daiktas laimės nesuteiks, o aplinkinių paniekos neišvengsi.
Asmens elgseną lemia susiformavusi dorovinių vertybių skalė. Ją ir šeimose, ir mokykloje, ir bendruomenėje nuolat ugdė. Jau mažiems vaikams mamos pasakodavo apie žmogelį, vagiliavusį visą gyvenimą. Pajutęs, kad sveikata silpsta, nusprendė atlikti išpažintį. Išpasakojo apie savo nuodėmes, kiek galėdamas išsamiau, labai stengdamasis, kad apie kurį nors blogą darbą neliktų nepasakęs. Juk ką žinai, gal paskutinį kartą turi galimybę savo gyvenimą nuodėmklausiui atskleisti. Baigdamas pasakoti paklausė, ką turėtų daryti, kad už šias nuodėmes būtų atleista. Pasiguodė, kad didelių nusikaltimų lyg ir nepadaręs, nes tik smulkus kišenvagis buvęs. Pagautas vagiant net atsiprašydavęs.
Kunigas išklausęs pirmiausia patarė vogtus daiktus jų savininkams grąžinti ir tik tada vėl pas jį ateiti. Tai išgirdęs vagišius labai susijaudino: girdi, niekaip negali to padaryti, nes nieko neturi, tik marškinius, bet ir tie patys – visai skylėti.
– Tai matai, kaip išėjo: visą gyvenimą vogei, bet nieko neturi. Eik ir bent atsiprašyk nuskriaustųjų, – tarė kunigas. Net ir išrišimo nedavė.
Vagystė sovietmečiu buvo tapusi įprastiniu reiškiniu. Okupantų valdžia viską iš ūkininkų atėmė, todėl ir vogti iš jos – ne nuodėmė. Palaipsniui tas įprotis taip išplito, kad jau nebeliko skirtumo, iš ko vogti – iš valdžios ar iš savo artimiausio kaimyno. Kai kam vagystė tapo savotišku pomėgiu ar net sportu. Vagystė įgijo ir naujų vardų: kombinavimas (nevagia, o tik „sukombinuoja“), mokėjimas gyventi („sumanus vyras, žino, kaip iš valdžios prasigyventi, pats kombinuoja ir kitiems nedraudžia“), plagijavimas… Antai vieno gerai žinomo universiteto gerai žinomo veikėjo sūnus įžūliai apsivogė, nurašęs svetimą, seniai apgintą disertaciją. Tai tėvukas, žinoma, sūnelio ne tik nesudraudė, bet apvogtą kolegę iki šiol (jau antrą dešimtmetį) po teismus tampo. Atseit, toji ji įžeidusi, o gal net apšmeižusi, išdrįstama paskelbti apie vagystę viešai. Ar esate girdėję apie tokį teisinį kalambūrą, kuris skamba maždaug taip: „Baudžiamoji byla privataus kaltinimo tvarka?“
Dabar skaitome studentų baigiamuosius diplominius darbus. O kiek tarp jų bus tokių, kuriuos kažkokios „firmelės“ sukurpė arba pats studentas iš „Google“ tekstų susirankiojo? Bet gal tai ne vagystė, o tik… apsukriojo „kombinacija“? Juk įrodyti, kad pasisavino svetimą tekstą, bus labai nelengva.