Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete susitikome su komandos, sukūrusios pirmąjį ir dabar kuriančios antrąjį kosminį palydovą, nariais – Vyteniu Buzu, Linu Sargaučiu ir Laurynu Mačiuliu. Į „Mokslo Lietuvos“ klausimus atsakė kosminės misijos vadovas Vytenis Buzas. Kai kuriuos atsakymus papildė jo kolega Laurynas Mačiulis.
Kaip susiformavo Jūsų komanda, susidomėjusi dalyvavimu kosminių tyrimų programose?
Komandos istorija prasidėjo maždaug prieš penkerius metus, kai mudu su kolega Laurynu Mačiuliu tuo metu baigėme bakalauro studijas VGTU Antano Gustaičio aviacijos institute. Ką tik buvome grįžę po studijų Vokietijoje pagal „Erasmus“ programą ir jautėmės gero požiūrio įkvėpti, pasisėmę vokiškos inžinerinės disciplinos. Kaip tik tuo metu, apie 2008–2009 metus, Lietuvoje prasidėjo pirmosios kalbos apie kosminius palydovus. Tuo metu estai juos jau konstravo ir buvo gana toli pažengę, latviai taip pat buvo kai ką sukonstravę, o mes net nebuvome pradėję. Tokio fakto „stumiami“ ir susimąstėme apie kosminį palydovą. Turbūt tada ir pradėjo formuotis komandos užuomazgos. Aišku, dirbome labai mėgėjiškai, svajokliškai, dairėmės ir mokėmės. Išgirdome apie tarptautinį „Qube 50“ projektą, skirtą termosferos tyrimams, kuriame dalyvaujame ir dabar. Pradėję rengti palydovo koncepciją, pasirinkome „QubeSat“ standartą, pagal kurį palydovą sudaro dešimties centimetrų dydžio kubeliai – vienetai (angl. units). Dabar kuriamą naująjį palydovą sudarys trys sujungti kubeliai. Pirmasis mūsų sukurtas palydovas „Lituanica SAT 1“ turėjo tik vieną kubelį, t. y. buvo vieno kubinio decimetro dydžio.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.
