Bažnytinio paveldo muziejuje įvyko dviejų naujų „Ištakų“ serijos knygų sutiktuvės. Dr. Živilė Nedzinskaitė, dr. Darius Antanavičius ir doc. dr. Liudas Jovaiša papasakojo apie knygą „Kaip jėzuitai žemaičių mylias trumpino. 1695 m. Kražių rankraščio prozos fragmentai“. Prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, dr. Viktorija Vaitkevičiūtė, prof. dr. Jūratė Kiaupienė pristatė Petro Skargos knygą „Seimo pamokslai. Kvietimas atgailauti Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams“.
1694–1695 m. Kražių kolegijoje retoriką studijavę aštuoni Jėzaus draugijos nariai, vadovaujami talentingo mokytojo Petro Puzinos, paliko savarankiškos kūrybos rinkinį „Fructus horni meditationis rhetoricae Crosis ab academicis Societatis fusi et in cornucopiam depositi“ („Metinis retorinės meditacijos derlius, kurį Kražiuose supylė ir sudėjo į gausybės ragą Jėzaus Draugijos studentai“). Tai didžiulės apimties, reto grožio ir nuo laiko negandų beveik nenukentėjęs rankraštis, kuriame atsispindi visos XVII a. pabaigos poetikos ir retorikos mokslų tendencijos, Baroko epochai būdingų literatūros žanrų gausa, taip pat studentų išmonė ir literatūriniai gabumai, įvairių sričių išmanymas ir erudicija.
Iš 30 rankraščio kalbų šioje knygoje pristatome 6, kurios atspindi visos prozinės dalies tekstų įvairovę, atskleidžia rankraščio savitumą, geriausiai reprezentuoja XVII a. pabaigos Lietuvos švietimo sistemos pasiekimus, rodo literatūros teorijos įtaką individualiai kūrybai, Baroko pasaulėjautos įprasminimą skirtingos rūšies kalbų tekstuose. Dvi pirmosios kalbos reprezentuoja eloquentia sacra sritį. Viena jų skirta Japonijoje nukankintiems trims jėzuitų misionieriams, kita – Didžiojo penktadienio meditacija Viešpaties kančios tema. Kitos keturios – retai jėzuitų studentų kūryboje pasitaikančios pasaulietinio turinio kalbos, tiesiogiai susijusios su Žemaitija. Tai šlovinamoji kalba netoli Kražių buvusiai Greitiškei, pokalbiai apie Žemaitijos mylių trumpinimo naudą ir žalą, kuriose ryškus Lietuvos istorinis, kultūrinis ir religinis kontekstas, taip pat dviejų skirtingų diskutuojančių žmonių savybės. Knygoje taip pat pateikta iš Žemaitijos kilusio Jono Horodeckio kalba apie Žemaitijos herbą – Lokį. Tai, ko gero, vienintelis kūrinys senojoje Lietuvos raštijoje, skirtas Žemaitijos herbui, o kartu ir visai Žemaitijai.
Ši knyga yra pirmasis leidinys, skirtas tik lotyniškai jėzuitų studentų kūrybai. Kartu tai tarsi paminklas visiems LDK kolegijų studentams: išsilavinusiems, apsiskaičiusiems, išradingiems, šmaikštiems. Jie papildė dvasininkų luomo ir akademinio to meto elito gretas, dirbo savos valstybės ir tikėjimo naudai, jie yra tiltas, jungiantis mus su praeitimi.
Petras Skarga (Piotr Skarga Powęski, Petrus Skarga, 1536–1612) yra įspūdinga figūra XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Lenkijos ir Lietuvos literatūroje, kultūroje ir politikoje. Jėzuitas, aktyvus kontrreformacijos veikėjas, publicistas, pamokslininkas, teologas, pirmasis Vilniaus universiteto rektorius paliko gausų literatūrinį palikimą, laiškų ir dokumentų rinkinius. Skargos Seimo pamokslai (Kazania sejmowe, I leid. 1597) laikomi vienu meniškiausių XVI a. prozos tekstų Lenkijoje ir LDK, retorinio meno viršūne. Šie pamokslai – tai kvietimas atgailai, siekis sužadinti patriotinius jausmus, priminti vertybes, kurių laikantis galima išgelbėti valstybę.
Siekdami kuo labiau išpopuliarinti Seimo pamoksluose keliamas idėjas, ypač akcentuojant protestantiškųjų tikėjimų pražūtingumą valstybei, jėzuitai įkalbėjo P. Skargą parengti glaustesnį variantą, pavadintą Kvietimu atgailauti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams (Wzywanie do pokuty obywatelów Korony Polskiej i Wielkiego Księstwa Litewskiego, I leid. 1610). Šioje knygoje pirmą kartą skelbiami P. Skargos pamokslų vertimai į lietuvių kalbą. Juos papildo išsamūs literatūrologės Eugenijos Ulčinaitės ir istorikės Jūratės Kiaupienės straipsniai, atskleidžiantys Skargos ir jo politinių pamokslų svarbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje.