Vytautas Rimša
Tautinių draugijų veikos samprata ir prasmė
Labai svarbus vaidmuo, ugdant ir stiprinant mūsų valstybės gyventojų tautinį imunitetą, savimonę ir saviraišką, ypač sprendžiant jų nacionalinės savasties, istorinių tautinių tradicijų ir etnokultūros išsaugojimo problemas, pagaliau, skiepijant visuomenėje pagarbą tautos istorijai, puoselėjant šventus prieraišumo ir meilės jausmus savo artimui, šeimai, gimtinei ir tėvynei, šiandieninėje Lietuvoje turėtų tekti visuomeninėms nevyriausybinėms organizacijoms – asociacijoms, draugijoms, bendruomenėms ir kitiems socialiniams sambūriams.
Nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1941 m.) ir atkūrus Lietuvos valstybingumą (nuo 1990 m.), daug tokių bendrijų, skatindamos šalies gyventojų socializacijos procesus ir ugdydamos jų meilę bei pagarbą savo tėvynei, atliko itin svarbų vaidmenį. Jos ir šiuo metu savanoriškai, įvairiomis formomis nuosekliai dirba mokslo, tautotyros, edukacijos, kultūros, taip pat ir patriotinį ugdymo darbą, kuriuo dar menkai domisi ar neįstengia aprėpti valstybė ir jos išlaikomos institucijos. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad ir spaudoje jau gerą dešimtmetį gvildenamą problemą apie nepakankamą moksleivių patriotinį ugdymą mokyklose, arba tas vietoves, kuriose per pastaruosius 25-erius nepriklausomybės metus neliko nė vienos valstybės išlaikomos mokyklos, kultūros centro ar bibliotekos. Tokia socialinė ir kultūrinė dalies gyventojų atskirtis, ypač galimybių mažinimas savarankiškai šviestis ir lavintis, didina visuomenės susiskaldymą ir kelia opias Lietuvos valstybės bei tautos išlikimo, jos savasties išsaugojimo problemas. O tai – vienas esminių mūsų valstybės ir tautos vystymosi strateginių klausimų.
Prof. Onos Voverienės nuomone, Lietuvių tautos išlikimo, savasties, tradicijų, ir nacionalinio paveldo išsaugojimo problemas itin padidino: „[…] Lietuvos kultūroje dominavę sovietiniai internacionalistai, ir dabar valdžios remiami ir dominuojantys – globalistai-kosmopolitai, sudarantys galingas viešosios ir mokslinės žiniasklaidos propagandines pajėgas, besistengiantys iš Tautos atminties išrauti tautinę savimonę, iš moksleivių programų – Tautos istoriją ir didžiųjų mūsų Tautos vyrų ir moterų žygdarbius, kuriant ir stiprinant mūsų Tautos valstybę ir kultūrą. O ką jau ir bekalbėti apie tautotyros mokslą ir jos tyrėjų pastangas gaivinti mūsų tautotyros istoriją, jos didvyrius ir kurti jos teoriją, mūsų Tautos išlikimo globalėjančiame pasaulyje pamatą.“ („Mokslo Lietuva“, 2012 m. rugpjūčio 29 d.). Šiame kontekste, sprendžiant lietuvių tautos išlikimo ir ateities, konsolidacijos ir socialinio imuniteto ar tautinių tradicijų ir savasties išsaugojimo, pagaliau – gyventojų pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo problemas, tautinių asociacijų ir draugijų veikla bei istorijos, kraštotyros, tautotyros, edukacijos ir kultūros darbai įgauna neįkainojamą vertę.
Sektinu pavyzdžiu kitiems judėjimams, sprendžiant šiuos uždavinius, galėtų būti Tėvynės pažinimo draugijos (toliau – TPD) veikla. Pirmiausia, gyventojams konsoliduoti, minėtoms problemoms spręsti ir savo tikslams realizuoti, ji yra subūrusi daug mokslo darbuotojų ir kitų specialistų – gimtojo krašto ir tėvynės patriotų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, siekdama atgaivinti ir išplėsti tautotyros, kraštotyros, etnokultūros ir kitus šios krypties socialinius tyrimus, stiprinti gyventojų patriotinius jausmus, draugija parengė ir išleido kelias dešimtis akademinio lygio mokslinių darbų, turinčių ryškią išliekamąją vertę. Žinant draugijos vadovų ir narių mokslinės veiklos užmojus, atliktų tyrimų tematikos aprėptį ir rezultatus, tenka net stebėtis ir džiaugtis jų entuziazmu, atkaklumu, nuoseklumu ir darbštumu.
TPD ištakos ir veiklos istoriniai aspektai
Draugijos sukūrimo ištakos siekia Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo laikus. Iš esmės jos idėją subrandino ir įgyvendino Kaune būrelis to meto Laikinosios sostinės inteligentų, panorusių visuomenine veikla aktyviau įsitraukti į jaunos valstybės kūrimo procesus ir atgimstančios tėvynės bei tautos puoselėjimo darbus. Tai atitiko pakilią, tuo metu šalyje sparčiai plintančią patriotinę dvasią ir bendrus tautos siekius. Nevalia pamiršti, kad Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu gimtojo krašto pažinimas, tyrimas ir žinių apie jį sklaida buvo itin aukštai vertinami ir suprantami, kaip vieni iš svarbiausiųjų valstybės ir visuomeninių jos institucijų veiklos uždavinių bei lietuvių tautos patriotinio ugdymo pagrindinių darbų. Daug inteligentų giliai tikėjo, kad nuo to labai daug priklausys visos valstybės ir tautos ateitis, jos kultūra ir ekonominis lygis. Gimtojo krašto ir tėvynės pažinimo dalykus buvo imta dėstyti net mokyklose.
Panašių tautinių, mokslinių, edukacinių ir politinių jaunos valstybės kūrimo nuostatų, sparčiai plitusių visuomenėje, veikiamas, žinomas to meto dailininkas, archeologas ir muziejininkas, tautos istorinės ir kultūrinės atminties žadintojas Tomas Daugirdas (1852–1919) ir sumojo įkurti Tėvynės pažinimo draugija. Aptarus visa tai su keliais bendraminčiais, 1919 m. gegužės 28 dieną TPD buvo įteisinta ir pradėjo darbą.
Steigėjų užmojai buvo dideli. Įstatuose jie skelbė, kad TPD rūpinsis kultūros paminklų registracijos, apsaugos ir tyrimo problemomis, muziejų ir archyvų veikla, planuos istorijos, archeologijos, etnologijos ir etnografijos, gamtos ir lietuvių liaudies meno tyrimus, telks šiam darbui Lietuvos mokslininkus ir kitus suinteresuotus asmenis. Ypač daug dėmesio žadėta skirti moksleiviams ir jaunimui, buriant juos kraštotyros ir tautotyros darbams mokyklose, organizuojant istorijos ir tautos gyvenimo empirinę veiklą, populiarinant draugijos darbus ir ugdant patriotinius jaunimo jausmus. Visos draugijos jėgos turėjo būti sutelktos į šias pagrindinės veiklos sritis:
1) išlikusio tautinio paveldo apskaitą, dokumentavimą ir apsaugą;
2) krašto istorijos, gamtos ir lietuvių meno tyrimus;
3) įtakos jaunimui stiprinimą (krašto pažinimo žinių ir veiklos sklaidą, patriotizmo ugdymą ir pan.).
Pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1940) TPD daugiausia rūpinosi organizaciniais ir teisiniais klausimais, skleidė informaciją apie savo tikslus ir uždavinius, telkė naujus narius. Patriotiškai nusiteikusiai Kauno inteligentijai šios draugijos atsiradimas ir jos ryžtas darbuotis tautos labui padarė gerą įspūdį. Nepriklausomybės metais į jos veiklą įsitraukė daug žymių kultūros ir mokslo veikėjų, tarp jų: prof. Eduardas Volteris, Vladas Nagevičius, prel. Antanas Dambrauskas, gamtininkas Tadas Ivanauskas, dailininkas Kajetonas Sklėrius, psichologas ir pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis, botanikas Liudas Vailionis ir kt. Bendromis jėgomis atlikta nemažai organizacinių ir kitų darbų: parengti ir paskelbti PAB įstatai, sudaryti ir aptarti perspektyviniai veiklos planai, parengti metodiniai patarimai tėvynės pažinimo ir tautinio ugdymo darbams šalies mokyklose organizuoti. Mokslininkai ir akademinis jaunimas buvo raginamas drąsiau imtis tautotyros bei kraštotyros mokslinės veiklos mokslinės veiklos. Pradėta rašyti šia tema knygeles ir straipsnius.
Deja, prasidėjus sovietų invazijai į mūsų šalį, o militaristinei Lenkijai išdavikiškai okupavus sostinę Vilnių ir Pietryčių Lietuvos kraštą, TPD veiklos planai liko neįgyvendinti, nes jėgos ir ištekliai greitai išseko. Ieškodama išeities ir būdų išgyventi, TPD tuo metu susijungė su Lietuvos mokslo draugija ir veikė išvien (Račkauskas K. Tautos atminties sargybiniai. V., 2012). Įžengus į Lietuvą okupacinei SSRS kariuomenei, TPD, kaip ir kitos čia veikusios mokslo, kultūros ir edukacijos organizacijos, buvo uždrausta ir jos veikla nutrūko.
Darbai atkūrus nepriklausomybę
Antrasis ir intensyviausias draugijos veiklos laikotarpis pasidėjo Lietuvos valstybės savarankiškumo atkūrimo metais. 1989 m. spalio 2 d. žymaus istoriko ir kraštotyrininko, vėliau ilgamečio jos pirmininko, dr. Kazio Račkausko iniciatyva TPD buvo atkurta, o jos programa – gerokai papildyta ir išplėsta. Netrukus buvo įkurta leidykla „Gimtinė“, o nuo 1997 m. darbą pradėjo ir Tėviškės pažinimo paramos fondas, kuris rėmė draugijos leidinius, rengė ir įgyvendino jos projektus. Leidyklai ir fondui vadovavo TPD pirmininkas.
Naujuose TPD įstatuose buvo rašoma, kad ateityje ji: burs darbui tautiečius, besidominčius šeimos, gimtinės ir tėviškės praeitimi; talkins mokslui, tiriant nedidelių vietovių praeitį, kultūrą ir gamtą; kels draugijos narių mokslinę kvalifikaciją ir leis literatūrą; ugdys visuomenės tautinę savivoką, istorinį išprusimą ir dvasingumą; leis švietėjiškais ir pažintiniais tikslais laikraštį bei knygas. Visa tai ketinta įgyvendinti kultūros, švietimo ir auklėjamojo darbo priemonėmis. Svarbus vaidmuo taip pat turėjo tekti krašto istorijos ir dabartinio gyvenimo pažintiniams seminarams, konferencijoms, jaunimo ir moksleivių vasaros stovykloms, knygų leidybai. Be to, jaunimui ir moksleiviams numatyta rengti viktorinas tokiomis temomis, kaip šeima, gimtinė, tėviškė ir kt.
TPD pirmininkas dr. Kazimieras Račkauskas sugebėjo suburti kelis šimtus tautotyros entuziastų, išplėtė jos padalinių skaičių respublikoje, o veiklą ėmė organizuoti teritoriniu principu. Dabar TPD skyriai veikia daugelyje miestų ir rajonų, o neretai – ir gimnazijose bei kitose mokyklose. Aktyviausi iš jų yra Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Alytaus, Telšių, Kazlų Rūdos skyriai, kurių nariai – įvairių profesijų žmones. Nemažą jų dalį sudaro spėję pagarsėti mokslininkai. Antai, vien sostinės skyriui priklauso profesoriai Vytenis Rimkus ir Ona Voverienė, mokslų daktarai – Jonas Rekešius, Kazimieras Račkauskas, Jonas Dautaras, Nastazija Kairiūkštytė ir kt.
TPD nariai ypač daug nuveikė, rengdami etnokultūros tyrimus, leisdami monografijas, straipsnių rinkinius ir kitas knygas bei periodikos leidinius, sulaukusius aukšto specialistų ir visuomenės įvertinimo. Aptardama draugijos šio etapo darbus, prof. Ona Vovierenė 2012 m. rašė: „Jų aruodas stebėtinai gausus ir akademiškai profesionalus. Prieš gerą dešimtmetį, užsukusi į Tėvynės pažinimo draugijos vieną iš konferencijų pasidairyti, likau apstulbinta, išvydusi jos ariamus tautotyros dirvonus ir tikruosius tautotyros darbininkus – ne žodžiais, bet darbais gaivinančius tautos savasties lobyną. Bemaž mano akyse buvo surengtos kelios tautotyros talkos – paskelbti ir realizuojami septyni pažintiniai projektai, ekspedicijos, akcijos, parašytos ir išleistos 24 knygos, organizuota 12 jų sutiktuvių; 1989–2009 m. leistas Tėvynės pažinimo draugijos entuziastų mėnraštis „Gimtinė“ (leidėjas ir red. K. Račkauskas. – VR), kuriame išspausdinta per 6 tūkst. straipsnių, gaivinančių mūsų kultūrinio paveldo atmintį. […] Išugdyta, ko gero, pirmoji Lietuvoje tautotyrininkų mokykla, iki šiol produktyviai ir pasiaukojančiai dirbanti ir stovinti Tautos kultūros paveldo sargyboje, aktyviai bendradarbiaujanti naujoje Tėvynės pažinimo draugijos iniciatyvoje – tęstiniame moksliniame leidinyje „Tautotyros metraštis“ („Mokslo Lietuva“, 2012, rugpjūčio 29 d.).
Draugijos darbo rezultatai ir jų sklaida
Metraštis pratęsė geriausias buvusio TPD laikraščio „Gimtinė“ tradicijas. 2010–2014 m. nemažai savo straipsnių jame yra paskelbę įvairių profesijų mokslininkai ir kiti autoriai: Juozas Elekšis, Janina Ivoškaitė, Apolonija Girdžiūnienė, Vytautas Indrašius, Jonas Laurinavičius, Gintautas Ereminas, Alvyra Girdžiūnienė, Julius Norkevičius, Janina Jankauskienė ir kt. Tai –mokslinės krypties, gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys. Didžiausią jo dalį sudaro naujų etnokultūros tyrimų rezultatai ir straipsniai istorijos, kultūros bei kitomis temomis. Yra ir draugijos renginių aprašymų, knygų recenzijų.
TPD atliktus tautotyros, etnokultūros ir kitus mokslinius tyrimo darbus beveik visada vainikuoja knygos. Antai, buvęs pirmininkas, istorijos mokslų dr. Kazimieras Račkauskas yra parašęs per 10 knygų: „Aukštadvaris“ ir „Mano tėviškė“ (abi 2002), „Žvilgsnis į Bekštonis“ (2005), „Tautotyros pradmenys“ ir „Lietuvos deimančiukai“ (abi 2008), „Bekštonys“ ir „Tautotyros savanorių darbai“ (abi 2009), „Paparčių šviesos židinys: mokyklos praeities fragmentai“ (2010), „Tautos atminties sargybiniai“ (2012) ir kt.
Daug istorijos ir kraštotyros knygų apie Lietuvos ir JAV lietuviškas mokyklas bei žymius pedagogus nepriklausomybės metais yra taip pat išleidęs ir LPD narys, Lietuvos edukologijos universiteto, Edukacinių tyrimų instituto darbuotojas doc. dr. Jonas Dautaras (plačiau „Mokslo Lietuva“, 2014 m. gruodžio 29 d.).
Visuomenės, ypač kraštotyrininkų ir kitų specialistų dėmesio yra vertos draugijos įkūrėjo Tado Daugirdo premijos laureačių – prof. Onos Voverienės „Prie tautotyros versmių…“ (2009), „Tautotyros etiudai“ (2011) ir Elenos Mažeikienės (Telšių r.) „Tučiai – Žemaitijos kertelė“ (2010) knygos. TPD nariai gražiai pasitiko mokytojos Janinos Jankauskienės pasakojimus „Pedagoginės akvarelės“ (2007), tautotyrininkės Onutės Bleizgienės (iš Leipalingio) – „Skamba Gerdašių varpai“ (2008), kelis jos parengtus tautosakos rinkinius ir kitus draugijos narių leidinius.
Knygos ir jų sutiktuvės yra vienas iš efektyviausių būdų TPD mokslinės veiklos rezultatams populiarinti ir diegti į visuomenės gyvenimą. Jos padeda tyrimo rezultatams pasiekti visuomenę ir patekti į mokslinę apyvartą. Šios knygos papildo ir praturtina mūsų tautos mokslo bei kultūros paveldą, leidžia jį išsaugoti ateities kartoms. Pagaliau, šie renginiai turtina ir pačių draugijos narių profesinės žinias, didina jų išprusimą, žadina smalsumą, skatina kūrybingumą ir ryžtą mokslinei veiklai. Gal todėl knygų sutiktuvių tradicija draugijos veikloje gyvuoja jau daugiau kaip 20 metų. Reikia džiaugtis, kad dr. Kazimerui Račkauskui 2012 m. pasitraukus iš pirmininko pareigų, nauji TPD vadovai – istorikas dr. Jonas Rekešius ir Vilniaus skyriaus pirmininke Birutė Mikulytė toliau tęsia tiek buvusias esmines tyrimų kryptis, tiek ir edukacijos renginių organizavimo tradicijas.
Apskritai, tarpukario metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nebodama kai kurių sunkumų – šalies vadovų dėmesio stokos, nuolatinio lėšų stygiaus leidybai ir kitų – TPD atliko gana daug reikšmingų mokslo, edukacijos ir kultūros darbų. Siekdama žadinti ir stiprinti visuomenės tautinę dvasią ir kitų savo tikslų, TPD sutelkė darbui nemažai tuo suinteresuotų, aktyvių šalies gyventojų – tiek patyrusių mokslininkų, tiek kitų specialistų, tiek ir jaunimo. Tai sudarė gerą pagrindą jos veiklai šalyje tarpti ir plėtotis.
LR Seimui 2013 m. paskelbus šalyje 2015 m. Etnografinių regionų metais, o LMT sudarius komisiją, planą ir numačius lėšas, sužibo vilties kibirkštėlė sulaukti panašaus dėmesio ateityje TPD ir kitoms visuomeninėms bendrijoms. Didelių vilčių čia teikia ir tai, kad LR Seimas šį nutarimą priėmė „įvertindamas tai, kad viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių yra regioninio, istorinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimas“, kartu „pabrėždamas Lietuvos etnografinių regionų istorinę reikšmę ir savitumo puoselėjimo svarbą“ (iš LRS 2013 10 15 nutarimo Nr. XII-564).