Jonas Vytautas Lukošiūnas, Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
Visą gyvenimą esame susiję su žemės ūkiu, gamtosauga ir melioracija. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje. Nors tai daug geriau nei sausringi regionai, tačiau tenka kovoti su drėgmės pertekliumi, nes dirvų užmirkimas apsunkina jų dirbimą ir mažina derlių. Tai suprato mūsų seneliai ir tėvai, kurie net ir primityviomis sąlygomis bandė sausinti užmirkusias žemes: kasė griovius, sausino daubas ir pelkutes.
Didžioji melioracija ir mažų upelių bei pelkių (gamtos mikrorezervatų) naikinimas prasidėjo apie 1929 m. Buvo pradėti melioracijos darbai: vietoj vingiuotų natūralių upelių buvo kasami tiesūs melioracijos grioviai, į kuriuos buvo tiesiamos uždaro drenažo linijos, siekiant greičiai nuleisti nuo laukų sniego tirpsmo ir lietaus vandenis. Pirmieji drenažo vamzdeliai buvo įvežti iš Vokietijos ir iš kai kurių kitų šalių. Jie buvo gana aukštos kokybės, net poliruotu vidiniu paviršiumi. Viena iš pirmųjų drenažo sistemų Lietuvoje buvo įrengta 1930 m. Dotnuvos laukuose ir sėkmingai veikė beveik 70 metų, kol prieš keliolika metų buvo rekonstruota. Kadangi dauguma drenažo rinktuvų dar sėkmingai funkcionavo, naujasis drenažas buvo paklotas, stengiantis nesugadinti senojo.
Straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams. Dėl prenumeratos kreiptis į „Mokslo Lietuvos“ redakciją.