Jonas Vytautas Lukošiūnas, Prof. habil. dr. Antanas Svirskis
Visą gyvenimą esame susiję su žemės ūkiu, gamtosauga ir melioracija. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje. Nors tai daug geriau nei sausringi regionai, tačiau tenka kovoti su drėgmės pertekliumi, nes dirvų užmirkimas apsunkina jų dirbimą ir mažina derlių. Tai suprato mūsų seneliai ir tėvai, kurie net ir primityviomis sąlygomis bandė sausinti užmirkusias žemes: kasė griovius, sausino daubas ir pelkutes.
Didžioji melioracija ir mažų upelių bei pelkių (gamtos mikrorezervatų) naikinimas prasidėjo apie 1929 m. Buvo pradėti melioracijos darbai: vietoj vingiuotų natūralių upelių buvo kasami tiesūs melioracijos grioviai, į kuriuos buvo tiesiamos uždaro drenažo linijos, siekiant greičiai nuleisti nuo laukų sniego tirpsmo ir lietaus vandenis. Pirmieji drenažo vamzdeliai buvo įvežti iš Vokietijos ir iš kai kurių kitų šalių. Jie buvo gana aukštos kokybės, net poliruotu vidiniu paviršiumi. Viena iš pirmųjų drenažo sistemų Lietuvoje buvo įrengta 1930 m. Dotnuvos laukuose ir sėkmingai veikė beveik 70 metų, kol prieš keliolika metų buvo rekonstruota. Kadangi dauguma drenažo rinktuvų dar sėkmingai funkcionavo, naujasis drenažas buvo paklotas, stengiantis nesugadinti senojo.
Jau pirmieji melioratoriai, tiesindami upelius ir kasdami griovius, susidūrė su iškastos žemės paskleidimu ar išvežimu. Šalia iškastų griovių susidarė žemių, ypač molio volai, kurie trukdė paviršiniam vandeniui patekti į griovius, todėl ūkininkai kasė griovelius, kuriais vanduo iš apsemtų laukų nutekėdavo į griovius. Prasidėjus prievartinei kolektyvizacijai, melioracijai pradėti naudoti traktoriai, kuriems reikėjo didelių laukų. Buvo užarti ir užversti grioviai ir grioveliai, laukuose sutyvuliavo vanduo. Po ilgų svarstymų Lietuvoje, kaip ir kitose į sovietų imperiją patekusiose valstybėse, pradėta neregėta visuotinė laukų melioracija. Tam buvo skirtos didelės lėšos, sukurta drenažo vamzdelių ir kitų įrengimų pramonė. Suformuoti dideli laukai, palengvėjo žemdirbystė, padidėjo javų derlius.
Tačiau greta visuotinės melioracijos teigiamų poslinkių visai šalies gamtai ir kraštovaizdžiui buvo padaryta didžiulė žala: sunaikinta didžioji dalis pelkių ir kitų švaraus vandens telkinių, nuotėkio reguliacijos ir bioįvairovės rezervatų. Ištiesinti natūralūs upeliai tapo greitai nutekančio, dirvožemio erozijos ir agrochemijos produktais užteršto vandens arterijomis, sukeliančiomis ne tik didesnių vandens telkinių eutrofikaciją, bet ir Nemuno, Kuršių marių, net Baltijos jūros taršą.
Rengiant melioracijos sistemas, neišvengiamai teko gilinti melioracijos griovius – perteklinės drėgmės rinktuvus. Taip atsirado dar didesni griovių krantų volai. Be to, prasidėjo vienkiemių ir kaimų sodybų naikinimas. Daugumos jų liekanos, taip pat kelmai bei kitos atliekos buvo „laidojami“ čia pat iškastose duobėse. Praėjus keleriems metams, į jas suverstos organinės atliekos suirdavo ir, tose vietose susigulėjus žemei, atsirasdavo įdubos. Jose susikaupęs paviršinis, chemikalais ir dirvožemio erozijos medžiagomis užterštas vanduo be didesnės filtracijos patekdavo į rinktuvus ir nutekėdavo į vandens telkinius. Daugelio tyrimų duomenimis (Z. Kinderis ir kt.), nustatyti drenažo nuotėkio (mm) ir išplaunamų maisto medžiagų vidutiniai kiekiai įvairiuose dirvožemiuose pateikiami lentelėje.
Išplaunamų cheminių medžiagų kiekis (kg/ha per metus)
| Drenažonuotėkis (mm) | N | K | Ca | Mg | Dirvožemis |
| 230 | 19 | 4 | 169 | 61 | 1070 |
| 190 | 15 | 4 | 139 | 50 | 884 |
| 129 | 10 | 2 | 94 | 34 | 600 |
| 65 | 5 | 1 | 48 | 17 | 302 |
Bendradarbiaujant su kūrybingais Vandens ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus mokslininkais, vadovaujamais Lietuvos nusipelniusio melioratoriaus Sigito Juozapo Svirskio, teko tobulinti melioracijos sistemas. 1988 m. pripažintas Jono Vytauto Lukošiūno ir Rimantės Smindriūnienės išradimas „Sausinimo sistemos“. Šio išradimo esmė: pašalinami melioracijos kanalų krantų volai, o kad velėnos neterštų dirvų, šalia kanalo iškasamas griovelis, į kurį velėnos ir suverčiamos. Šviesaus atminimo S. J. Svirskis šį griovelį pavadino „ekologine tranšėja“, nes iš lauko atitekantis vanduo apsivalo nuo teršalų. Kanalo krantas paverčiamas tarsi nuožulniu upelio šlaitu, o perteklinis dirvožemio sluoksnis panaudojamas dauboms, kurias padarė melioruotuose laukuose vykstančių procesų nesuvokiantys žmonės, užlyginti. Pašalinus volus ir išlyginus daubas, didžioji perteklinio paviršinio vandens dalis tolygiai nuteka dirvos paviršiumi ir pagirdo augalus trąšiu vandeniu, o ne drenažo vamzdžiais nugarma į kanalus. Pastarieji atlieka dalinį buvusių upelių, kurių krantai yra žemiau dirbamos žemės paviršiaus, vaidmenį.
Pritariant prof. Petrui Vasinauskui ir minėto instituto projektuotojams, kilo mintis pabandyti atkurti Lietuvos dirbamų laukų profilį, kurį sugadino intensyvioji melioracija. Tuometinis Ginkūnų ūkio direktorius Vytautas Buivis pasiūlė šį išradimą įdiegti jų laukuose. Jau 1987 m. pavyko taip sutvarkyti pirmuosius 20 ha žemės. Metai pasitaikė sausringi ir pastebimo efekto nebuvo gauta, todėl atsirado skeptikų, abejojančių šio išradimo nauda.
Vėl kilo mintis kreiptis į prof. P. Vasinauską ir sužinoti jo nuomonę. Profesorius atidžiai išklausė, peržiūrėjo brėžinius, pagal kuriuos Ginkūnų laukuose buvo atlikti darbai, ir pasakė, kad atėjo laikas tai daryti platesniu mastu. Jis pažymėjo, kad tai yra ne tik sugadinto žemės profilio, bet ir mažų upelių atkūrimas. Profesorius net raštu nurodė, kad pradėtus darbus tikslinga tęsti (P. Vasinauskas, 1989). Susidomėjusiems buvo organizuojami seminarai ir ekskursijos. Prof. P. Vasinauskas išradimo autoriui patarė bendradarbiauti su tuo metu dar jaunu mokslininku (dabar profesoriumi) Antanu Svirskiu, sakydamas, kad pastarajam rūpi ne tik augalų selekcija, bet ir žemės ūkio bei gamtinės aplinkos problemos. Tas mūsų bendradarbiavimas sėkmingai tęsiasi iki šiol.
1991 m. Ginkūnų žemėse, kur buvo įdiegtas minėtas išradimas, gautas vidutinis javų derlius siekė 82 cnt/ha, kai vidutinis viso ūkio derlius buvo 42 cnt/ha. Lietuvos valstybingumo atgimimo pradžioje V. Buivis, matydamas šio išradimo naudą, paprašė jį įdiegti jo tėvų atgautoje žemėje. Gaila, kad V. Buivį ištiko staigi mirtis, o prasidėjusi žemės reforma sutrukdė šiam išradimui paplisti po Lietuvos laukus. Tačiau išradimo „Sausinimo sistemos“ reikšmė, gerinant ekologinę situaciją, nesensta. Mes ir toliau tobuliname šio ir kitų išradimų priedėlius. Aprašymais, paveikslais ir maketais esame pasiryžę patarti restauruojantiems ir tobulinantiems melioracijos sistemas.
Panašūs darbai atliekami ir kitose šalyse. Plati natūralių upelių atstatymo programa vykdoma Švedijoje, Danijoje ir kt. Apie tai ne kartą rašėme (A. Svirskis, 1992; 1998; 2001; 2002; 2014). 1995 m., padedant Švedijos specialistams, buvo atnaujintos melioracijos sistemos Kėdainių rajone, Rolando Liutkevičiaus ūkyje ir dar viename ūkyje Ukmergės rajone. Ten labai gražiai atkurti natūralūs upeliai, atsodinti želdiniai ir sutvarkyta aplinka. R. Liutkevičiaus ir dar keturiuose Lietuvos ūkiuose pagal tarptautinę programą vykdomas vandens taršos monitoringas.
Gaila, kad tokie darbai nepaplito, nors per pastaruosius septynerius metus, tvarkant Lietuvos kraštovaizdį, panaudota net 2,6 milijardo litų ES paramos. Dar 1992 m. prof. P. Vasinauskas, sužinojęs, kad Ginkūnų laukuose sėkmingai atkurta apie 25 km mažųjų upelių krantų, pasakė norįs visoje Lietuvoje matyti atkurtus mažuosius upelius su medžių gojeliais jų šlaituose. Gaila, kad dabar beveik nebeturime tokių žmonių, kaip J. P. Aleksa, P. Vasinauskas, A. Stancevičius, kurie ir šiais laikais diskutuotų apie sėjomainas, laukų dydžius, jų žalinimą, melioracijos sistemų ekologizavimą ir dirvų kalkinimą, nes gamtosaugos problemos ir dirvožemių degradacija tik didėja (žr. literatūros sąrašą)
Melioracijos įrenginiai – didelis valstybės turtas. Tačiau jie sensta, susidėvi ir reikalauja remonto bei rekonstrukcijos. Lietuvos teritorija išvagota keliolikos tūkstančių kilometrų magistralinių melioracijos griovių tinklu. Racionaliai naudojant, jie daugeliu atvejų yra tarsi mikrodraustiniai, kuriuose dar randa prieglobstį kamanės ir kiti naudingi vabzdžiai, kurapkos, putpelės, vieversiai, sparčiai nykstantys ežiai, driežai, kiškiai ir kt. Atviri melioracijos grioviai tapo ne tik pagrindiniu vandens šaltinis bitėms, drugiams, įvairiems gyvūnams ir paukščiams atsigerti, bet ir paskutiniu prieglobsčiu varliagyviams veistis ir slėptis nuo riaumojančios žemės ūkio technikos bei pesticidų tvaiko. Daugumą augalų rūšių, įtrauktų į Lietuvos Raudonąją knygą, rasime tik grioviuose ir pagrioviuose. Nuo mūsų sumanumo ir tinkamos, ne „kosmetinės“, melioracijos sistemų priežiūros priklausys tolesnis bioįvairovės išsaugojimas. Gamta iš tikrųjų yra visų namai. Tad visi, pagal galimybes, prisidėkime prie žemės ir gamtos įvairovės išsaugojimo.
Literatūra:
Dirsė A., Stancevičius A. Nekaltinkim melioracijos / Valstiečių laikraštis, 1990, rugpjūčio 29.
Dirsė A., Stancevičius A. Sausinimo ir drėkinimo problemos. Tolesnis žemių kultūrinimas // Žemėtvarka ir melioracija 1995, Nr. 1, p. 31–36.
Motuzas, A. (1998) Profesorius Petras Vasinauskas, Vilnius, 262 p.
Stancevičius A., Dirsė A. Ar atsiprašysime melioratorių? // Žemės ūkis 2000, Nr. 7, p. 10–11.
Svirskis A. 6 savaičių pažintis su Švedijos kaimu // Ūkininko patarėjas,1992, kovo14.
Svirskis A. Žemiškas rojus žmogui ir visai gamta // Žemės ūkis. 1998, Nr. 8, 9, 10, p. 28–29.
Svirskis A.Subalansuota plėtra ir žemės ūkio ekologizavimas // Ekologija: socialinis ir pedagoginis aspektai / Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys. ŠU leidykla, 2001, p. 179–182.
Svirskis A. Nederlingų ar apleistų žemės ūkio naudmenų transformavimas į natūralias pievas (renatūralizacija) // Mokslinės gamybinės konferencijos „Gyvūnų mitybos mokslas konkurencingam ūkiui vystyti“ pranešimai. Baisogala, 2002, p. 11–14.
Svirskis A. Kaip (ar) žalinsim Lietuvą? //Mano ūkis, 2014, kovo 11.
Vasinauskas P. Melioracija: vakar – geradarė, šiandien – nusidėjėlė, rytoj? // Žemės ūkis, 1989, Nr. 11, p.18–19.