Tokio suvažiavimo Lietuvoje nebuvo nuo 1989 metų, t. y. nuo to momento, kai buvo įkurta Lietuvos mokslininkų sąjunga. Įkūrėme šią sąjungą, išrinkome jos tarybą ir… išsiskirstėme. Atseit, išrinktieji dabar tvarkykitės vieni ir atstovaukite mūsų interesams. Panašiai atsitiko ir su viso Atgimimo laikotarpio, ir su skatintoju įkurti Lietuvos mokslininkų sąjungą – Sąjūdžiu. Didžiausia ir galingiausia visoje mūsų valstybės istorijoje neformalioji visuomeninė institucija išsiskirstė netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.
Neseniai LR Seime buvo akcentuota, kad „mokslo visuomenė menkai įtraukiama, sprendžiant dabartines šalies ūkio ir kultūros problemas, strategiškai planuojant šalies vystymąsi, prognozuojant vienokias ar kitokias valstybinės valdžios veiksmų pasekmes“. Nesilpnėjant emigracijos tendencijoms, valstybė praranda žmonių išteklius. Judraus, jau ne vienoje valstybėje apsilankiusio ir net joje padirbėjusio išsilavinusio specialisto neįmanoma išlaikyti Lietuvoje, mokant beveik mažiausią Europos Sąjungoje atlyginimą. Jokių savivaldos problemų neįmanoma išspręsti „iš viršaus“ diegiant valdžios klerkų kabinetuose išperėtą „seniūnaitijų“ steigimo modelį, beje, nesiderinantį su Konstitucija, ir tuo pat metu blokuojant bet kurias realios savivaldos iniciatyvas.
Peržvelgus pirmųjų ir dabartinio Seimo sudėtį išryškėja, kad tarp įstatymų leidėjo funkciją atliekančios institucijos narių ryškiai sumažėjo specialistų, turinčių aukščiausią profesinę kvalifikaciją. Nedažnai sutiksime mokslininką, vadovaujantį ministerijai ar strateginę reikšmę valstybės raidai turinčiam departamentui. Ne taip dažnai, kaip derėtų, sutiksime mokslininkus, inicijuojančius valstybės ūkio valdymo reformas. Antra vertus, kai tokios iniciatyvos atsiranda, paaiškėja, kad mokslininkai – jų autoriai – žinomi tik siauram specialistų ratui. Tada kyla įvairiausių abejonių, spėliojimų, kad reformos neva būsiančios naudingos tik centrinės valdžios arba stambiojo verslo struktūroms. Imama aiškintis ne siūlomų reformų esmę, o jų užsakovus, svarstyti, kas ir kokio dydžio atlyginimą mokėjo reformų kūrėjams. Tokiuose svarstymuose racionalusis siūlomų permainų grūdas lieka kažkur nuošalėje, o tuo pat metu pasipila raginimai blokuoti planuojamas reformas, streikuoti, kreiptis su peticijomis į Prezidentūrą ir t. t. Apmaudžiausia tai, kad vadinamieji protestų organizatoriai ne tik nesiūlo jokios alternatyvos, bet neretai net negali konkrečiai paaiškinti, dėl ko jie siūlo protestuoti. Vietoje racionalios siūlomų pokyčių kritikos tenka išgirsti tokius postringavimus:
– Mes jais (t. y. reformų rengėjais) nepasitikime.
– Kodėl?
– Mes jų nepažįstame (nieko apie juos nežinome).
Tačiau vadovaujantis tokia, atsiprašant, „logika“, galima bet kokį sumanymą sužlugdyti.
Atotrūkis tarp plačiosios ir akademinės visuomenės – nebepateisinamas. Akademinė visuomenė užsidarė arba atsidūrė uždaryta savųjų institucijų rėmuose. Kas vyksta fakultetų, katedrų, skyrių ir laboratorijų viduje, kokia atmosfera ten vyrauja, apie tai dažniausiai stengiamasi nekalbėti arba apsiribojama trumpais komentarais artimiausių bendradarbių rate. Kodėl viename kolektyve ilgai ignoruotas arba net iš jo pašalintas darbuotojas po kurio laiko išryškėja kaip puikių idėjų generatorius arba originalių sprendimų autorius? Kodėl kai kuriose institucijose galioja nerašyta, bet kiekvienam „įkalta“ taisyklė, kad mokslininkui negalima be vadovo žinios dalyvauti bet kokioje neakademinėje, juo labiau – politinėje veikloje?
Panašių klausimų galima išvardinti ir daugiau. Apie ne visai teigiamus aspektus liudija ir labai silpna profsąjunginių darinių veikla, ir anaiptol kūrybiškumo neskatinantys vadovo ir pavaldinių santykiai. Tik gana retais atvejais išryškėję konfliktai ar netikėtai atskleista ilgus metus užsitęsusi stagnacija parodo, kad akademiniuose sluoksniuose stinga skaidrumo, o iniciatyvos teisė pripažįstama tik vadovui arba priklausantiems jo artimų bičiulių ratui. Eilinių mokslo darbuotojų pasiūlymai kartais sutinkami abejingai arba net kelia susierzinimą. Ir kaip tokiais atvejais neprisiminsi garsiosios patarlės: „Kas leidžiama Jupiteriui…“. Nors, atvirai sakant, tas, įsivaizduojantis save Jupiteriu, iš tikrųjų tėra tik pilka, bet pikta ir perdėm susireikšminusi vidutinybė. Mokslo institucijose kartais tenka matyti, kaip pasikeičia elgesys asmens, dėl tam tikrų, neretai net atsitiktinių aplinkybių, tapusio vadovu. Bet koks kūrybiškumas užgniaužiamas susidūrus su vadovu (nors ir laikinuoju), kuris mano, kad tik jam priklauso pokyčių generavimo ir jų įgyvendinimo teisė. Kalbantis su gabiais ir sveiko užsispyrimo nestokojančiais žmonėmis, pasirinkusiais nieko bendra su mokslu neturintį gyvenimo kelią, ne kartą teko išgirsti, kad jie tarp žinomų akademinės bendruomenės atstovų nesutiko asmens, kurio pavyzdžiu būtų norėję sekti.
Kas visgi skatina žmogų rinktis tyrėjo mokslininko kelią? Gana dažnai paaiškėja, kad didžiausia paskata buvo tikėjimas, kad mokslininkų kolektyvuose vyrauja kūrybinių ieškojimų atmosfera, aukšta bendravimo kultūra, vyresniųjų geranoriškumas ir pagalba pradedantiesiems. Į mokslo institucijas dažniausiai ateinama, siekiant dirbti greta asmenybių, pasižyminčių neeiliniu talentu ir išskirtinėmis dorovinėmis savybėmis. Niekšybė, pavydas, nesąžiningumas šalia tokių asmenybių tiesiog negali atsirasti. Jau ne vieną dešimtmetį dirbusieji mokslo institucijose dažniausiai mini kolegas, kurių visas gyvenimas paženklintas taurumu ir dvasine šiluma, neišmatuojama kantrybe ir ryžtu, gebėjimu ir kitus paskatinti pasinerti į kūrybos grožio pasaulį. Ne vienas mokslui paskyręs savo gyvenimą pasako esąs laimingas, kad galėjo visas savo jėgas ir visą laiką atiduoti kurdamas žmonijai svarbias naujoves. Dauguma mokslininkų sako neskaičiuojantys darbo valandų, neapsiribojantys darbu „nuo 8 iki 17-tos“.
Mokslininkų veikloje ryškiai išsiskiria dvi labai skirtingos savo prigimtimi tendencijos – specializacija ir tarpdiscipliniškumas. Didžiausieji praėjusių šimtmečių mokslininkai dažniausiai pasižymėjo itin universaliu išprusimu, lėmusių nuostabius atradimus keliose srityse. Jie buvo matematikai ir gamtininkai, istorikai ir kalbininkai, filosofai, net ypač talentingi dailininkai ar muzikai. Tačiau XX a. buvo kartojama, kad mokslininkų universalų laikai jau negrįžtamai praėjo, todėl sėkmė gali lydėti tik gebančius visą save atiduoti kuo siauresnei sričiai. Tačiau mūsų laikais vis labiau ryškėja, kad tarpdiscipliniškumo reikšmė niekur nedingo, o itin specializuota veikla gali tapti net pražūtinga žmonijai. Tyrėjas, nesidomintis, kaip jo atradimai atomo fizikoje, farmakologijoje ar genetikoje gali paveikti ekonomikos raidą arba ateities kartų gyvenimo kokybę, neretai įsivaizduoja, kad tik jo veikla gali būti laikoma tikruoju mokslu. Iš taip susireikšminusių ima sklisti net panieka humanitarų ar sociologų tyrinėjimams. Siauros specializacijos atstovui vis sunkiau suvokti, kad gali būti labai aktualios tokios tyrimų ar mokomųjų studijų programos, kuriose integruojamos gamtos, technologinių ir socialinių mokslų sritys. Ateina laikas, kai toks tyrėjas jau nebemoka susikalbėti su kitų specialybių atstovais. Jam darosi visiškai nebesuprantama, kaip jo paties veiklai gali būti naudinga tarpdisciplininių mokslinių susivienijimų patirtis.
Mokslininkams gerosios patirties pavyzdžiu galėtų būti tokių kūrybinių susivienijimų, kaip rašytojų, kompozitorių, dailininkų ar žurnalistų, veikla. Šių sričių kūrėjai laiko didžiule garbe tapti kūrybinių sąjungų nariais. Tokios sąjungos skatina kūrėjų bendradarbiavimą ir naujovių paieškas, rūpinasi kūrybos rezultatų sklaida. Priklausymas kūrybinei sąjungai leidžia daug efektyviau spręsti profesines problemas ir sukurti kuo palankesnes sąlygas kūrėjų veiklai. Taigi, susirinkusiems į savo visuotinį suvažiavimą Lietuvos mokslininkams tikrai nestigs temų, kurias reikia kuo greičiau visapusiškai aptarti.