Prof. dr. Jonas JASAITIS
Neseniai įvykusioje Lietuvos universitetų rektorių konferencijos sesijoje vėl prabilus apie tai, kad pasitaiko gynimui teikiamų baigiamųjų darbų, kuriuose matomos plagijavimo apraiškos arba net neaiški viso darbo autorystė, pasigirdo siūlymų šios galutinio atsiskaitymo formos nelaikyti vienintele. Kurią formą tikslinga pasirinkti, priklausytų nuo studijų pakopos (bakalauro ar magistro) ir krypties. Neoficialiuose pasisakymuose užsiminta, kad, pavyzdžiui, bakalauro studijose įgytų kompetencijų lygį galima nustatyti ir kitais būdais, nes parašytas baigiamasis darbas anaiptol ne visada įrodo profesinę kompetenciją. Tačiau pernelyg greitai pritarti panašiems siūlymams nereikėtų, kadangi juose nesunku pamatyti sąsajas su bandymais ir toliau „liberalizuoti“ (trumpinti, lengvinti ir pan.) studijas, atsisakyti bazinių teorinių dalykų, siaurinti būsimos profesinės veiklos profilį. Einant tokiu keliu, gana greitai būtų prarasta universitetinio ugdymo esmė.
Universitetuose, geriausiai organizuojančiuose studijų procesą ir rengiančiuose labai aukštos kvalifikacijos specialistus, yra išryškėję efektyvūs sprendimai, leidžiantys tobulinti baigiamųjų darbų kokybę. Kai kuriuos iš jų čia ir aptarsime, daugiausia dėmesio skirdami socialinių mokslų sričiai, nes čia tikrai susikaupė nemažai taisytinų dalykų.
Laikas keisti baigiamųjų darbų rašymo reglamentus ir tobulinti vertinimo metodiką. Pasirinkti baigiamųjų darbo temas studentai turėtų ne vėliau kaip priešpaskutinio kurso pavasario semestre, kad dar prieš atostogas būtų apsisprendę, kurias temas nagrinės, ir žinotų, kas joms vadovaus. Ypač tai aktualu ištęstinių studijų studentams, kuriems tikrai stinga laiko. Tačiau ir nuolatinių studijų studentai jausis saugiau, jei temą ir vadovą turės likus ne mažiau kaip metams iki gynimo.
Būtina peržiūrėti baigiamųjų darbų temas. Reikia atsisakyti abstrakčių, su konkretaus atvejo analize nesusietų temų. Adresato neturintys darbai neretai tampa paviršutiniškai apžvelgtų citatų rinkiniais. Tokie darbai netarnauja studentų profesiniam pasirengimui.
Antra darbo sėkmę lemianti aplinkybė yra racionali baigiamųjų darbų vadovų skyrimo tvarka. Skiriant darbų vadovus, būtina atsižvelgti į jų kompetenciją ir mokslinių interesų sritis. Baigiamojo darbo tema turi būti kuo labiau artima vadovo tyrimų sričiai. Vadovas turi labai gerai žinoti būsimame darbe nagrinėtinas problemas, kad galėtų patarti studentui, tiek nagrinėjant teorinius šaltinius, tiek planuojant empirinį tyrimą.
Turime labai sustiprinti darbų praktinį reikšmingumą. Baigiamuosiuose darbuose teikiamos rekomendacijos turi būti konkrečios, skirtos aiškiai įvardintiems adresatams. Baigiamojo darbo autorius turėtų būti neabejingas pasirinktai temai, gerai suvokiantis jos esmę ir socialinės situacijos tobulinimo būtinybę. Ypač tai išryškėja nagrinėjant gyventojų užimtumo, jaunimo nedarbo, emigracijos, socialinės paramos, visuomenės socialinio aktyvumo, savivaldos tobulinimo, gyventojų struktūros pokyčių ir verslo plėtros temas. Kai darbas parašytas abejingo „pašalinio“ stebėtojo maniera, vengiant nagrinėti visuomenėje plačiai diskutuojamas, bet neefektyviai sprendžiamas viešojo valdymo problemas, jis praranda prasmę. Tokio darbo rašymas neprisideda prie studento profesinio pasirengimo būsimajam darbui.
Kita pastaraisiais metais vis aštresne tampanti baigiamųjų darbų turinio problema yra jų perkrovimas citatomis, peraugantis į kompiliaciją. Skaitant tokius darbus, dažnai nebeaišku, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti pats darbo autorius, kaip jis vertina pasirinktą problemą ir kuriuos jos sprendimus suvokia kaip efektyvius. Rengiant baigiamuosius darbus, būtina daug atidžiau ir sistemingiau analizuoti teorinius šaltinius. Vadovas turi padėti studentui susigaudyti, kurie autoriai sistemingai, o ne pripuolamai nagrinėja pasirinktą temą, turi savo akademines mokyklas arba aktyviai atstovauja konkrečiai akademinei mokyklai, kurių rekomendacijos yra tikrai originalios. Baigiamųjų darbų autoriai teorinėje dalyje turi aiškiai įvardinti skirtingas akademines mokyklas ir nurodyti jų esminius bruožus. Būtina išsamiai susipažinti su pasirinktų autorių darbų visuma, neapsiribojant atsitiktinai į akiratį patekusiomis publikacijomis. Antai studentė, pacitavusi gerai žinomo atitinkamoje mokslo srityje mokslininko darbą, paskelbtą 2002 m., net nebeužsimena apie jo 2003–2014 m. publikacijas. Paaiškėjo, kad ji nėra su jomis susipažinusi ir net nežino, kad tokie darbai yra publikuoti.
Prie „Copy-Paste“ metodo plitimo prisidėjo ir perdėtas reikalavimas cituoti kuo daugiau užsienio valstybių autorių. Daug atidžiau reikia vertinti užsienio autorius, rašančius socialinių mokslų temomis. Vadovai turėtų padėti išsiaiškinti, kurie autoriai yra paskelbę originalių idėjų, o kurie tik atsitiktinai palietė nagrinėjamą problemą vienoje kitoje publikacijoje. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad kai kurių užsienio šalių socioekonominė situacija yra labai skirtinga nuo Baltijos valstybių, todėl tiek publikacijų problematika, tiek ir tyrėjų išvados kardinaliai skiriasi. Nė viena užsienio autorių rekomendacija neturi būti diegiama mūsų valstybėje, neatlikus išsamios lyginamosios analizės.
Peržvelgus ginamų darbų teorines dalis, išryškėjo nemalonus paradoksas: kai kurie studentai net nesinaudoja universiteto ir fakulteto mokslinėmis bibliotekomis, o tenkinasi tik internetinėje erdvėje paskelbtomis šaltinių ištraukomis bei antriniais šaltiniais. Pavyzdžiui, užsienio autorius cituojamas iš Lietuvoje paskelbto šaltinio, kartojant jau paskelbtą citatą ir jos šaltinį perrašant iš cituojamo straipsnio literatūros sąrašo. Kompiliaciją turi pakeisti savarankiškas šaltinių nagrinėjimas, lyginimas ir apibendrinimas.
Būtina aiškiau reglamentuoti vadinamųjų katedrinių gynimų vaidmenį, apibrėžti jų funkcijas ir galimus sprendimus. Vadinamasis katedrinis gynimas negali virsti konsultacija, kurioje komisijos nariai aiškina menkai tesusigaudančiam būsimo darbo autoriui, nuo ko pradėti tyrimą ir kaip apibendrinti jo duomenis. Katedriniam gynimui turi būti pristatytas toks darbo variantas, kuris parodytų, kad studentas jau atliko visus pagrindinius tyrimus, žino temos teorinius pagrindus ir gali išsamiai įvertinti atliktų empirinių tyrimų rezultatus. Turi būti įgyvendinamas pagrindinis katedrinių gynimų tikslas – įvertinti, ar studentas jau yra pasirengęs ginti baigiamąjį darbą viešai. Tai leis išvengti darbų, parengtų per kelias paskutines savaites, likusias iki galutinio gynimo. Sumažės ieškančių „firmos“, kuri parengs baigiamąjį darbą. Kai kur katedrinių gynimų reikšmė visai sunyko, nes jų komisijos jokių realių sprendimų nebepriima. Taigi kyla klausimas, kokia apskritai katedrinio gynimo prasmė? Tik pasikalbėti, pagraudenti, kad susikauptų?
Efektyvus baigiamojo darbo vertės patikrinimas yra jo išankstinis pristatymas institucijoje, kuriai aktuali baigiamojo darbo tema arba kurioje buvo atlikti tyrimai. Tai leis įgyvendinti mokslo, studijų ir visuomenės partnerystę, išvengti formaliai parengtų, jokio praktinio pritaikymo neturinčių baigiamųjų darbų, paskatins studentus nagrinėti svarbiausias aktualias socialines temas, nenukrypti į beprasmišką tarpusavyje nesusietų teorinių teiginių aptarinėjimą. Tokia praktika prisidės ir prie baigiamųjų darbų vadovų kompetencijos tobulinimo, leis daug geriau informuoti visuomenę apie universitetų veiklą, paskatins ją šia veikla nuolat domėtis, leis giliau suvokti mokslo įtaką visuomenės pažangai.