Prof. dr. Antanas Andrijauskas
Pabaiga. Pradžia Nr. 10 (542) ir 11 (543)
Jau pirmasis J. Mačiūno paskelbtas manifestas liudijo, kad jo įkurtas sąjūdis pirmiausia buvo nukreiptas prieš gyvybingumą praradusį komercializuotą vėlyvąjį modernizmą. Jis skelbė naujo socialiai angažuoto ir atitinkančio aktualius visuomenės poreikius meno ideologiją, siekė įtvirtinti bendrą socialiai ir politiškai organizuoto meno frontą. Šios idėjos atitiko tuomet Vakaruose, ypač Prancūzijoje, vyravusių kairiosios pakraipos menininkų ir intelektinio elito laikyseną bei idealus.
Tačiau neabejotinai vienas svarbiausių J. Mačiūno tikslų, kaip rodo Fluxus manifestai, buvo IŠGRYNINTI PASAULĮ NUO „EUROPANIZMO“, t. y. nuo eurocentrizmo ideologijos, ir įtvirtinti universalius įvairių tautų bei civilizacijų socialiai aktualius estetinius ir meno principus. Jo eurocentrizmo kritika buvo nukreipta prieš klasikinius Vakarų estetikos ir meno principus. J. Mačiūnas buvo naujo metacivilizacinės eros menininko prototipas, žmogus, kupinas didžios pagarbos įvairių civilizacijų meninės kūrybos formoms, atkakliai kovojęs su bet kokiomis eurocentrizmo ir rasizmo apraiškomis. Pakako garsiam vokiečių kompozitoriui K. H. Stockhauzenui niekinamai atsiliepti apie džiazą, kaip apie juodukų muziką, ir po šios rasistinės frazės jis galutinai prarado J. Mačiūno pagarbą.
Mačiūno suburti Fluxus šalininkai siekė sujungti socialiai aktualias įvairių tautų ir kultūrų meninės raiškos formas, išryškinti nesistemingą vidinį įvairių kūrybos sričių, meno rūšių ir žanrų sąryšingumą, juose slypintį „neprogramuojamą spontaniškumą“, iškelti mene kūrybinio prado svarbą, suteikti galimybę reikštis ne tik tradicinėms, pretenduojančioms į „išliekamumą meno istorijos ir muziejų lentynose“, bet ir efemeriškoms, greitai išnykstančioms formoms. Vadinamieji vieši Fluxus koncertai, akcijos, parodos dažniausiai buvo ne visai vieši, o vykdavo pusiau privačioje aplinkoje, neretai niekur prieš tai neskelbus.
Formuodamas konceptualias estetines Fluxus nuostatas, J. Mačiūnas pabrėžė grupuotės nukreiptumą prieš naujaisiais laikais nusistovėjusią moderniąją vakarietišką meno sampratą, menų hierarchijoje iškeliančią dailiuosius menus (muziką, teatrą, poeziją, tapybą, skulptūrą ir pan.), ir siekė išryškinti taikomųjų menų bei dizaino svarbą. Jo manifestuose, laiškuose yra daug šeštojo dešimtmečio intelektualams būdingų istoriosofinių, nusivylimo tradicinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis, mąstymo ir kūrybos principais motyvų, suvokimas, kad civilizacijos istorijoje vyksta esminis lūžis, kuris labai paveiks postmoderniosios epochos raidą.
„Fluxus, – rašė Kenas Friedmanas, – atsirado tuomet, kai keitėsi pasaulėžiūros. Era, kurią kažkada anglakalbiame pasaulyje vadinome Elžbietos epocha, baigėsi tik dabar. Nors dar nežinome jos pavadinimo, ryškėja nauja era. Ribiniai būviai ekologinėse sistemose duoda pradžią įdomioms gyvybės rūšims. Pereinamaisiais istorijos laikotarpiais atsiranda įdomių kultūros formų. Tokios asmenybės, kaip Marcelis Duchampas ir Johnas Cage’as, pagrįstai laikomi Fluxus pirmtakais, tačiau dar svarbiau idėjos. Revoliucinės rusų meno grupės, pvz., LEF, kai kuriems iš mūsų, labiausiai Mačiūnui, darė didžiulę įtaką. Kitiems svarbiausia buvo De Stilj ir Bauhauzo filosofija. Mintis, kad gali būti kartu menininkas ir gamintojas, architektas ar dizaineris, tapo svarbiausia mūsų požiūryje į savo veiklą ir reikšmę visuomenėje. Svarbu dirbti ir gamyboje, ir muziejuje, sugebėti keisti pozicijas ir kartu reikštis abiejose srityse.“ [Friedman, 1996, p. 290].
Anarchiška ir skandalinga, eiliniam meno vartotojui menkai suprantama, Fluxus sąjūdžio šalininkų veikla netenkino estetinių komercializuotos Vakarų visuomenės skonių. Jį nuosekliai finansiškai rėmė tik keletas avangardinį meną palaikančių galerijų, muziejų, mecenatų ir paskiros įtakingesnės dailės pasaulio asmenybės. Fluxus, paties J. Mačiūno prisipažinimu, pasiglemžė jo finansinius išteklius, kadangi 90 procentų uždirbtų už grafikos dizainą pinigų jis išleisdavo sąjūdžio veiklai.
Mačiūnas ir Fluxus šalininkai kūrybą suvokė labai plačiai – kaip spontanišką kūrybinės dvasios raišką, kurioje įvairiomis ir netikėtomis formomis atsispindi žmogaus mąstymo intensyvumas, kasdienybės poelgių logika ir paradoksai, nyksta sunkiai matoma riba tarp meno ir gyvenimo. Žmogaus gyvenimas ir spontaniškas kūrybinės dvasios polėkis susilieja į vientisą kūrybą. Fluxus šalininkai, kaip ir dzen Meno kelio išpažinėjai, kūrybą traktavo kaip savitą gyvenimo, požiūrių į žmogų supantį pasaulį, mąstymo būdą, spontanišką atsaką į rutininio gyvenimo logiką. Jiems būdingas pasaulio regėjimo „atvirumas“, netikėtos reakcijos į kasdieniškiausius gyvenimo reiškinius, gebėjimas juose įžvelgti ypatingą prasmę ir poetiką. Kūryboje jiems, kaip ir dzen šalininkams, svarbiausia netikėtas atradimo džiaugsmas.
Mačiūnas, kaip ir wenrenhua (bunjinga) mokyklų šalininkai, iškelia meno kūrimą dėl meno, o ne dėl pinigų, jis neturi turėti prekinės paklausos ar mistifikuojamos vertės, kadangi tai yra vienas jo sutramdymo būdų. J. Mačiūnas, kaip ir tradicinė japonų estetika, skelbia meno ir kasdienio gyvenimo, buities suartėjimą, atsiriboja nuo Vakarų estetikoje ir meno tradicijoje vyravusios meno, kaip pamėgdžiojimo, koncepcijos, kurią pakeičia antimimetinėmis estetinėmis nuostatomis, spontaniškais veiksmais, akcijomis, nonkonformistiniu požiūriu į tradicines vertybių sistemas, klasikinį Vakarų kultūros palikimą, ieško alternatyvų tradicinėms racionalistinėms meninės kūrybos koncepcijoms.
Neatsiejamas Fluxus estetikos bruožas buvo priešinimasis bet kokioms kūrybinę asmenybės laisvę ribojančioms struktūroms, rutinai, biurokratinėms institucijoms, išsekusioms mąstymo ir kūrybos formoms, jų parodijavimas, provokavimas, pasityčiojimas. Kaip akivaizdų šios tezės pavyzdį galime pateikti tipišką postmodernistiniam menui akciją, kurią J. Mačiūnas pristatė 1975 m. Niujorke, kai plačiai išreklamavo renginį Fluxfest Presents: 12! Big Names! („Fluxfestivalis pristato: 12! Didieji vardai!“), kuriame gausiai susirinkę žiūrovai vietoj lauktų įžymybių pamatė tik ekrane didelėmis raidėmis užrašytus jų vardus.
Fluxus šalininkai rėmėsi dzen estetikos idėja apie meną, ne kaip apie komercializuotą, institucializuotą, išbaigtą ir vientisą objektą, o kaip apie procesą, vyksmą, kuris skleidžiasi konkrečią būties akimirką ir, atspindėjęs visuomet unikalią, nepakartojamą kultūrinę ir socialinę situaciją, baigiasi ir išnyksta. Todėl postmoderniajame mene aktualėja subjektyvumas, svarbiausia darosi perteikti tas sąmonės būsenas, išgyvenimus, kurie atsiranda žmonėms kūrybiškai bendraujant.
Ankstyvajam grupuotės veiklos etapui būdingas hepeningų svarbos sureikšminimas. Stiprėjant priešpriešai tarp įvairių respektabilumą įgavusių klasikinio modernizmo ir apskritai tradicinio meno formų, Fluxus sąjūdyje darėsi aktualesni vėliau tapę vientisa, dzen estetikos principais pagrįsta kūrybos forma, vizualiniai reginiai, kuriuose pirmiausia išryškinamas meno efemeriškumas, spontaniškumas, gebėjimas paveikti suvokėjo sąmonę. J. Mačiūnas ir jo bendražygiai kūrė daugybę improvizuotų, dažniausiai tarpusavyje nesusijusių vizualiai suvokiamų veiksmų gatvėse ir kitoje kasdienėje aplinkoje, siekdami sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, įtraukti į savo kūrybos procesą žiūrovus ir panaikinti ribas tarp meno bei gyvenimo. Dėl to Fluxus menininkai teigė, kad „menas ir yra gyvenimas“, kadangi jis atsiranda iš gyvenimo ir atsiliepia į įvairius jo poreikius.
Grupės veikloje itin svarbios buvo iš hepeningų išsirutuliojusios improvizuotos su realiu gyvenimu susijusios vadinamosios akcijos. Jų esmė – tiesioginis meninės kūrybos proceso perteikimas teatralizuotomis meninės išraiškos priemonėmis, pasitelkiant reginių, vyksmų, garsų ir pan. galimybes. Netrukus Fluxus veikloje ėmė vyrauti performansas – iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė meninės išraiškos priemonė – paties menininko kūnas, jo išorė, gestai. Šiuos vaidinimus dažniausiai atlikdavo kamerinėje aplinkoje arba galerijose ir fiksuodavo foto- arba vaizdo priemonėmis. Šiuo aspektu Fluxus poveikis postmodernistinio meno raidai buvo neginčijamas.
1978 m. po sunkios vėžio ligos mirus J. Mačiūnui, Fluxus sąjūdis neteko pagrindinio generatoriaus ir pamažu rimstančiomis bangomis ištirpo galingai išsiskleidusio ir meno dilerių bei kritikų palaikymą įgavusio postmodernistinio meno sraute. Istorinis J. Mačiūno vaidmuo jau buvo atliktas. Kadaise respektabilius žiūrovus šokiravusios akcijos ir koncertai tapo Vakarų postmodernistinės kultūros kasdienybe.
Daugelį J. Mačiūno idėjų ir kūrybos principų Vokietijoje plėtojo Josephas Beuys, kuris daug nuveikė Fluxus idėjas populiarindamas Europoje. Didžiulį atgarsį turėjo 1966 m. spalio mėnesį Kopenhagoje Gallery 101 ir Berlyne Rene Block Gallery jo surengtos akcijos EURAZIJA, kurios tarsi turėjo įprasminti Fluxus ideologo skelbiamą Rytų ir Vakarų pasaulių, estetinių principų ir meno suartėjimo idėją, viso Eurazijos žemyno nuo Kinijos iki vakarinių Europos pakraščių politinio bei dvasinio jungimosi idėją. Remdamasis 1922 m. Vienoje Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikai skirto kongreso metu perskaitytu R. Steinerio pranešimu, jis teigė intuityvaus dvasingo „Rytų žmogaus“ ir racionalaus „Vakarų žmogaus“ sujungimo būtinybę, regėdamas plačias abiejų pusių dvasinio praturtinimo galimybes. Be šių teorinių tam metui būdingų universalių nuostatų, Beuys, kaip ir kiti Fluxus estetikos šalininkai, plačiai rėmėsi dzen estetikos principais, kūrė daugybę spontaniškai improvizuotų kompozicijų.
Taigi J. Mačiūnas buvo ne tik universalus menininkas kūrėjas, bet ir įtakingas postmodernistinio meno teoretikas, impresarijus, ideologas, daug nuveikęs integruojant į postmodernizmo kultūrą tradicinės Tolimųjų Rytų estetikos ir meno elementus. Stiprią japonizmo įtaką J. Mačiūno ir Fluxus šalininkų kūryboje, be bendros postmodernistinio meno krypties į orientalizaciją, nulėmė tai, kad nuo pat šio sąjūdžio pradžios jo branduolį sudarė Cage’o mokiniai ir jiems dvasiškai artimi dzen estetika vadovavęsi menininkai.
Mačiūno konsoliduotas Fluxus sąjūdis sukilo prieš vartotojiškos visuomenės ideologijos apribojimus, sustiprėjusį meno komercializavimą ir naujų fetišų kūrimą. Jis atspindėjo besikeičiančią meno padėtį komercializuotoje visuomenėje, meno suartėjimą su kasdieniu gyvenimu, jo vizualizaciją, dinamiškėjimą, funkcijų, meninės kalbos kaitą, sudėtingus naujų meno formų sintezės ir hibridizacijos procesus, elitinės ir masinės kultūros suartėjimą. Fluxus sąjūdis labiausiai ieškojo naujų „neklasikinės“ japonų estetikos ir technogeninės revoliucijos inspiruotų, neretai eklektiškų, sintetinių, sinastezinių meninės kūrybos formų, buvo pasišovęs naikinti tradicinių meno rūšių ir žanrų ribas, atmesti klasikines grynojo meno formas, siekė, kad menas taptų neatsiejama gyvenimo dalimi. J. Mačiūnas ir jo bendražygiai jautė ypatingą potraukį konceptualiam, kupinam minimalizmo ir paprastumo poetikos menui. Šios estetinės nuostatos veikė įvairius minimalistinius sąjūdžius.