Dalia Šimkutė
Birželį minime dr. Algirdo Končiaus (1915 06 06–2006 11 17) – Vilniaus universiteto Gamtos-matematikos fakulteto dėstytojo, vieno iš Miškininkystės fakulteto įkūrėjų, vertėjo, akademinio skautų sąjūdžio nario – šimto metų gimimo jubiliejų. Žemaičių dailės muziejui buvo perduotas jo tėvo – etnografo, fiziko, profesoriaus Igno Končiaus ir jo šeimos archyvas – per tris tūkstančius vienetų, tarp kurių – asmeniniai laiškai, užrašai, rankraščiai, unikalūs miniatiūriniai drožiniai ir kt.
Tarpukario inteligento etalonas
Končius gimė 1915 m. Petrograde, į kurį pedagogai tėvai – Marija ir Ignas Končiai pabėgo, traukdamiesi nuo fronto. Jie grįžo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – 1922 m. A. Končius mokėsi Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Vėliau, šeimai persikėlus į Kauną, mokslus tęsė „Aušros“ gimnazijoje, kurią baigė 1933 m. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo aukštųjų miškininkystės studijų, tad įstojo į Alytaus miškininkystės mokyklą. Tačiau šios mokymo įstaigos diplomu neapsiribojo ir 1935 m. išvyko studijuoti į Prahą, Miško inžinierių aukštąją mokyklą prie Karlo universiteto. Vokiečiams okupavus Čekoslovakiją, A. Končius, deja, diplomo nespėjo gauti. Jis grįžo į gimtąją šalį ir dirbo keliose urėdijose. Neturėdamas aukštojo mokslo diplomo, 1942 m. A. Končius baigė Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakultetą, 1949 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) Miškų ūkio fakultetą. Parengė ir 1949 m. apgynė diplominį darbą „Auklėjimo kirtimai Lietuvoje“. 1972 m. apgynė disertaciją „Miškotvarka Lietuvos TSR kraštotvarkoje“, prisidėjo rengiant Lietuvos miškų kadastrą.
1939–1940 m. dirbo įvairiose girininkijose, 1940–1944 m. vidurinės mokyklos mokytoju, 1944–1948 VU vyresniuoju dėstytoju, vėliau kartu ir prodekanu, nuo 1949 iki 1952 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto vyresniuoju dėstytoju. Iki 1964 m. – Vilniaus žemės ūkio technikumo dėstytojas, 1964–1969 m. – Žemės ūkio projektavimo instituto vyresnysis inžinierius, 1973–1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė sakė, kad su A. Končiumi susipažino apie 1998-uosius. Tiesa, muziejuje jis pradėjo lankytis gerokai anksčiau, ir čia su juo bendravo tuometiniai Istorijos skyriaus darbuotojai – Stanislava Beržonskaitė ir Povilas Grigola. Pasak jos, A. Končiui muziejus yra dėkingas už perduotą savo tėvo, prof. Igno Končiaus bei šeimos archyvą. „Jį po dalelę surinko ir atidavė 1996–2006 metais. Iš visur, kur tik įmanoma – iš I. Končiaus šeimos narių ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, iš išsisklaidžiusių tėvo bičiulių ir pažįstamų. Jis vadovavosi savo tėvo pamokymu: „Viską, kas vertinga, reikia vežti ne iš Lietuvos, o į Lietuvą, į savo kraštą.“
„Tą medžiagą A. Končius į muziejų atveždavo paketėliais. Maždaug kartą per mėnesį būtinai sulaukdavome šio mielo svečio. Mes, muziejaus istorikai, apie tai iš anksto žinodami, jo laukdavome, visai dienai paruošę užkandžių. Jam atvykus, prie arbatos aptardavome naujienas. A. Končius buvo neparastai smalsus žmogus, kuriam viskas buvo įdomu, – pasakojo direktoriaus pavaduotoja. – Tada I. Končiaus archyvo tvarkytojas P. Grigola sėsdavo su juo prie atsivežto naujo dokumentų šūsnelio ir prasidėdavo visą dieną trunkantis darbas: kiekvieną dokumentą svečias išsamiai apibūdindavo, nusakydamas jo atsiradimo istoriją ir aplinkybes su įdomiausiomis detalėmis. Gaila, kad tada nebuvo galimybių, o ir mūsų patirties nepakako, kad visas tas istorijas įamžintume.“
Skurdauskienė pridūrė, kad A. Končius atseikėjo iš tėvo palikimo ir kitiems muziejams – Lietuvos nacionaliniam, Kretingos, Telšių bei Palangos bibliotekai, atsižvelgdamas į tai, kas svarbu ir reikalinga tam kraštui. Be to, jis parengė savo tėvo raštus spaudai, padėdavo muziejams parengti parodas, bendradarbiaudamas su Čekijos Respublikos ambasada, ir į Žemaičių dailės muziejų pritraukdavo puikių renginių ir įsimintinų parodų.
Paklausta, kas labiausiai įsiminė iš bendravimo su A. Končiumi, J. Skurdauskienė įvardijo vieną epizodą: „Prieš vieną Plungiškių draugijos sambūrį muziejaus svečių kambariuose jis buvo apsistojęs kartu su bičiuliu bibliofilu Juozu Šimkumi, taip pat gyvenančiu sostinėje, kurį pasikvietė norėdamas parodyti, kaip įsikūrė muziejus. Šeštadienio rytą atvykusi aplankyti svečių, radau juodu prie pusryčių stalo karštai besiginčijančius. Gerai neprisimenu, dėl ko kilo ginčas, bet abu tuo pačiu klausimu turėjo visiškai skirtingas nuomones. Ginčijosi mandagiai, bet atkakliai ir gana aistringai. Įsikarščiavę oponentai vienas po kito išsakė argumentus. Pradėjau nuogąstauti, kuo viskas baigsis, ar draugai nesusipyks? Kažkuriuo momentu drįsau įsiterpti ir, bandydama „užgesinti“ ginčą, pasiūliau dar kartą išgerti kavos. Tada A. Končius, lyg niekur nieko, nusišypsojo ir tarė: „Nereikia bijoti ginčų, tik juose gali rasis teisybė. Tik diskutuodami, o ne užsidarydami savyje, žmonės gali rasti bendrą sutarimą.“
Pavaduotojos teigimu, A. Končius buvo vienas iš tarpukario inteligentų pavyzdžių. Europietiškas išsilavinimas, inteligencija, didžiulė pagarba kitam, meilė savo kraštui ir kultūrai – tai išskyrė šį žmogų iš kitų jos pažįstamų. Jeigu reikėtų paminėti tarpukario inteligento pavyzdį, žmonės, su kuriais A. Končiui teko bendrauti, neabejotinai įvardintų būtent jį. „Jis buvo nepaprastai lengvai bendraujantis, turintis subtilų humoro jausmą, buvo ypač pastabus ir atidus aplinkai. Pasižymėjo ir gebėjimu pasakoti: dalindavosi prisiminimais apie prieškario ir pokario inteligentiją, gyvenimą Kaune, Vilniuje. Petras Cvirka, Justas Paleckis, Adolfas Jucys ir kitos žymios asmenybės tarsi gyvos atsistodavo prieš akis. Šiuos būdo bruožus jis paveldėjo iš savo tėvo“, – mano J. Skurdauskienė.
Jaudinosi dėl tėvo likimo
Su A. Končiumi daugiau kaip šešerius metus bendravo ir buvęs laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius, žurnalistas Gediminas Zemlickas. Jis prisiminė, kad baigęs Vilniaus universitetą, dalyvavo jaunųjų mokslininkų klubo „Po Zodiaku“ veikloje, kuriam tuo metu priklausė ir A. Končiaus jaunesnis sūnus Andrius. „Jis man sakydavo: „Tau reikėtų su mano tėvu susipažinti, papasakotų daug įdomių istorijų.“ Tačiau su A. Končiumi redaktorius susipažino gerokai vėliau – 2000 m. tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) vykusiame Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso baigiamajame renginyje, kurio metu A. Končius įteikė vardinę profesoriaus Igno Končiaus stipendiją geriausiai fiziką studijuojančiam Kauno technologijos universiteto studentui. Šią, kaip ir kitas vardines stipendijas gabiems ir aktyviems studentams, inicijavo ir tebeskiria JAV veikiančio lietuvių akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas, kurio iniciatyva rengiamas ir jaunųjų dainininkių konkursas. Kad tėvo vardu buvo įsteigta stipendija, labiausiai prisidėjo A. Končius ir Vydūno fondo pirmininkas Vytautas Mikūnas. Tai labai prasminga, nes tėvas ir sūnus Končiai nuo prieškario pasižymėjo skautijos veikloje, o A. Končius aptariamu metu buvo kone vyriausias amžiumi skautas Lietuvoje.
Užsimezgusios pažinties metu A. Končius pažadėjo užeiti į „Mokslo Lietuvos“ redakciją ir pažadą ištesėjo, nuo to laiko dažnai čia užsukdavo. „Jis niekada iš anksto prieš ateidamas neskambindavo, neįspėdavo. Mūsų pokalbiai užsitęsdavo dvi, tris, o kai kada ir keturias valandas. Jų metu prisimindavo karo ir pokario metus. Daugiausia pasakodavo tėvo profesoriaus I. Končiaus gyvenimo istorijas, kuriose paminėdavo daug to meto jo aplinkos žmonių. Su jauduliu pasakojo ir tokią istoriją, veikiausiai jo tėvo papasakotą: „1918 metai. Šaukimo punkte išsirikiavę savanoriai, tarp jų išsiskiria labai jau prastais drabužiais apsirengęs jaunas kaimietis, persijuosęs vos ne pančiu, per petį persimetęs nutrintą drobinį maišelį, į kurį turbūt įsidėjęs brizą lašinių ir duonos kepalą. „Kur pats išsiruošei?“, – klausia jo šauktinių punkto vyresnysis. „Tėvynės ginti“, – atsako užklaustasis… Matau, kaip A. Končiaus akyse sužvilga ašaros, lygiai tokias pat jis matė ir savo tėvo akyse, kai šis jam pasakojo apie tą varganai atrodantį savanorį. Štai kaip prabunda tautos dvasia žmoguje: 120 metų kaimo žmogui diegtas tautinės nevisavertystės kompleksas ir meilė carui, bet užteko pūstelėti naujiems vėjams ir jis pajuto, kad tėvynė gyva, ją reikia ginti, jis jai reikalingas“, – prisiminė pašnekovas.
Zemlicko teigimu, A. Končiui labiausiai rūpėjo išsaugoti ir įamžinti tėvo paveldą, tad neretai pokalbis pasisukdavo būtent apie tai. A. Končiaus pažiūros formavosi prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje ir jam studijuojant Prahoje. Jis buvo labai geranoriškas kitų tautybių atžvilgiu. „Jis gyveno prieškario Kaune, kuriame tuo metu maišėsi ir žydai, ir lenkai. Bet nepriklausomai nuo tautybės, jis buvo geranoriškas, tai jausdavo ir pašnekovai. Už tai buvo gerbiamas ir mylimas. Mums kalbantis, jis neparodydavo pykčio ar neapykantos net jį pokario metais tardžiusiems saugumiečiams. Keršto jausmas jam buvo svetimas, bet labai pergyveno dėl neteisybės ir kančių, kurias teko patirti mūsų tautai ir jos žmonėms, – kalbėjo žurnalistas. – A. Končius buvo linksmo būdo, viskuo gyvai domėjosi ir vaizdingai pasakodavo, įterpdamas gyvenimiškų istorijų, anekdotų, priežodžių. Jis būdavo kompanijos siela, šalia Algirdo visi jausdavosi laisvai, nesuvaržyti. Mokėdavo laiku ir taktiškai gerą žodį pasakyti kompanijoje esančių moterų adresu. Aukštos prabos inteligentas.“
A. Končius Žemaičių dailės muziejui perdavė per tris tūkstančius eksponatų – dokumentų, laiškų, rankraščių, miniatiūrinių drožinių, asmeninių daiktų iš savo šeimos archyvo. Nuotrauka iš Žemaičių dailės muziejaus fondų
Pasak G. Zemlicko, A. Končius labai išgyveno dėl tėvo, kuris 1944 m., siekdamas išvengti bolševikų represijų, emigravo į Vakarus, likimo. „Tas šeimos išdraskymas buvo ir A. Končiaus gyvenimo drama. Nors su Amerikoje gyvenančiu tėvu bendravo laiškais, bet jautė, kad šis yra nelaimingas, atplėštas nuo tėvynės, gimtosios Žemaitijos, todėl apie tėvą pasakojant, neretai jo akyse pasirodydavo ašaros. Išties I. Končius svetimame krašte negirdėjo nei gegutės kukavimo, nei gaidžių giedojimo, nei ožkos mekenimo – to, kas būdinga lietuviškajam kaimui. I. Končiui nemiela buvo ta dangoraižių šalis, todėl nieko apie ją nerašė, gyveno Žemaitijos ir Lietuvos prisiminimais“, – kalbėjo G. Zemlickas.
Anot žurnalisto, A. Končiui, kaip sūnui, vienu svarbiausių darbų buvo Lietuvoje išleisti tėvo parašytas knygas – „Žemaičio šnekos“ (1996), dviejų dalių prisiminimus „Mano eitasis kelias“ (2001, 2006) ir ypač „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993) bei „Savitarpinė pagalba. Vokiečių okupacija 1941–1944 metais“ (1998). „Aš pirmą kartą gyvenime mačiau tokį jaudinantį pavyzdį, kaip giliai sūnus išgyvena dėl tėvo likimo, jaučia atsakomybę išsaugoti jo palikimą ir visa tai paverčia konkrečiais darbais. Jis stengėsi išsaugoti tai, kas įmanoma ir perduoti ateities kartoms. Ne tuščiai yra sakęs: „Ne tiek svarbu, koks esi mokslininkas, bet ką gali duoti visuomenei“, – pasakojo G. Zemlickas.
Rūpinosi rankraščių tvarkymu
Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS (Lietuvos integralios muziejų informacinės sistemos) centro vedėja Danutė Mukienė su A. Končiumi susipažino Palangoje, kai ten gyveno 1991–1995 m. „Jo mama Marija Kentraitė-Končienė buvo kilusi iš Palangos, tad jis čia yra praleidęs daug laiko su savo šeima. Lietuvos pajūris visada jam buvo brangi vieta, į kurią dažnai atvykdavo, domėdavosi Palangos kultūros reikalais.
Tais metais dirbau laikraščio „Palanga“ redakcijoje, Palangos miesto savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriuje, domėjausi A. Končiaus tėvo Igno veikla tarpukario ir karo metais, gyvenimu emigracijoje, rašytiniu palikimu. Taigi, susitikimas Palangoje buvo lyg ir iš anksto nulemtas. Jį domino mano žurnalistinė veikla, rūpinosi, kad ir palangiškiai daugiau žinotų apie tėvą bei kitus jam artimus ir mylimus, gerbiamus žmones“, – bendravimo pradžią apibūdino muziejininkė.
Jai su šeima persikėlus gyventi į Vilnių, su A. Končiumi susitikdavo dažniau, nes abu priklausė Vilniaus žemaičių kultūros draugijai. Jis taip pat užsukdavo ir į Vilniuje tuo metu veikusį Žemaičių kultūros draugijos informacinį centrą, domėjosi prie žurnalo „Žemaičių žemė“ veikusios akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ veikla. „Bendradarbiaudami parengėme keletą publikacijų spaudai apie jį patį, jo tėvą ir dėdę bei nedideliu tiražu išleidome dvi savadarbes knygutes, kuriose paskelbėme A. Končiaus surinktos tautosakos dalį (žemaičių patarles, priežodžius, posakius ir kt.), sukūrėme keletą I. Končiui skirtų puslapių interneto leidinyje „Žemaitija“ (žr. www.samogit.lt).
„A. Končius konsultuodavosi su manimi dėl tėvo archyvų, kuriuos jam persiuntė iš JAV, kai mirė jo jauniausias brolis Liudas, perdavimo muziejams, archyvams, bibliotekoms klausimais. Jis norėjo, kad ten, kur tie archyvai atsidurs, juos vertintų ir populiarintų. Todėl labiausiai buvo linkęs juos perduoti, o vėliau ir perdavė Palangos bibliotekai, Plungėje įsikūrusiam Žemaičių dailės muziejui ir Lietuvos nacionaliniam muziejui“, –pasakojo D. Mukienė.
Skautus žavėjo jaunatviškumu
Končius, dar mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, prisijungė prie skautų. Bičiulystė su šia organizacija nenutrūko visą gyvenimą. Tiesa, Lietuvos skautų veikla buvo uždrausta sovietmečiu, bet vėl atgaivinta nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje. A. Končius, prisijungęs prie atkurtos Lietuvos skautų sąjungos, kurį laiką buvo jos Tarybos pirmininku ir Garbės teismo pirmininku, dalyvavo J. Basanavičiaus draugovės veikloje. Jo dėka pastarieji galėjo rinktis į sueigas Vilniaus mokytojų namuose.
Končių pažinojusios skautės – Rasa Sprangauskaitė-Bernotienė ir Jolita Buzaitytė-Kašalynienė, pabrėžė, kad jis buvo išsilavinęs, tolerantiškas, sąmojingas, galantiškas vyras – kiekviena moteris pasijusdavo dama, kai jis palaikydavo paltą. Tačiau kartu buvo kuklus, labiau mėgdavo pasakoti apie kitus, nei apie save. Filisterės R. Sprangauskaitės-Bernotienės teigimu, Vilniaus skyriaus skautai mėgdavo jį kviesti į sueigas žinodami, kad išgirs įdomių pasakojimų apie jo gyvenimą, studijų laikotarpį ar darbą. „Mane, tuometinę Gamtos fakulteto studentę, ypač domino jo draugystės su biologijos daktaru, profesoriumi Tadu Ivanausku detalės, – prisiminė filisterė. – Daugelis jo pasakojimų iš atminties jau išdilo, tačiau įstrigo tai, kad A. Končius kartą paminėjo esąs gamtos ir ekonomikos mokslų daktaras. Į klausimą, kaip tai suprasti, negi dvi disertacijas apsigynė, jis atsakė, kad yra apgynęs ekonomikos disertaciją, o gamtos moksluose disertaciją atstoja ilgametis bendravimas su T. Ivanausku. Jie kartu keliavo į keletą ekspedicijų po Artimuosius Rytus. Vilniuje gyveno netoli vienas kito, berods, Didžiojoje gatvėje, tad dažnai susitikdavo, bendraudavo. A. Končius tikrai daug žinojo apie gamtą.
Vienoje sueigoje A. Končius pasakojo apie savo studijas Prahos universitete bei tuometinius studentų ir aukštuomenės papročius. Būtent tada mes sužinojome apie „five o’clock’ą“ (angl. penkta valanda) – su penkta valanda siejamo arbatos gėrimo ir ramaus bendravimo laiką. Mūsų sueigos prasidėdavo kiek vėliau, tačiau ir jas brolis Algirdas leido vadinti „five o’cloc’u“, ypač jei gerdavome arbatą.“
Kiekvieną rudenį studentai skautai švenčia savo gimtadienį – 1924 m. spalio 16 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įkurta pirmoji Studentų skautų draugovė. Korporantai laikosi tradicijos iškilmingąją šventės dalį užbaigti valsu. Iki šiol abi moterys gerai prisimena tą vakarą, kai A. Končius šoko valsą. „Tai buvo 1997 metų rudenį, metinėje studentų skautų korporacijos „Vytis“ ir akademinės skaučių draugovės šventėje, gotikinėje Vilniaus dailės akademijos salėje. Algirdas ėmėsi vadovauti valsui, kai poros sujungiamos bendram šokiui. Galiu tik spėti, kad jis to išmoko studijuodamas Čekijoje, nes iš mūsų jaunųjų akademikų, taip pat ten studijavusių, esu girdėjusi, kad Vienos pokyliai su polkomis ir valsais yra populiarūs ir tarp nūdienos studentų. Tai išlikusios buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos tradicijos“, – paaiškino Jolita Buzaitytė-Kašalynienė.
Jai antrindama R. Sprangauskaitė-Bernotienė pabrėžė, kad garbusis skautas, nepaisant amžiaus, puikiai šoko: „Manau, kad su juo galėjo varžytis nebent keletas jaunų žmonių, lankiusių šokio studijas ar būrelius.“ Paklausta, kuo labiausiai jis žavėjo, pašnekovė nedvejodama įvardijo – jaunatviškumu. „Tuo metu, kai teko laimė su juo bendrauti, jam buvo daugiau nei 80 metų, bet jis visada buvo jaunatviškas – nepaprastai šviesaus proto ir atminties, į renginius ateidavo pasipuošęs, kažkodėl pamenu jį visada vilkintį kostiumu“, – paaiškino savo mintį R. Sprangauskaitė-Bernotienė.
Vyresnioji skautininkė, gilvelininkė, filisterė Jolita Buzaitytė-Kašalynienė prisiminė su A. Končiumi susitikusi pirmoje skautų akademikų stovykloje 1991 m. rugpjūčio pradžioje Pakretuonėje. Tai buvo jos pirmoji skautų stovykla ir trečiasis susitikimas su skautais, susiejęs su skautybe visam gyvenimui. „Mes, jaunimas, stovyklavome visą savaitę, o jos pabaigoje į svečius atvyko senųjų – prieškario skautų delegacija, tarp kurių buvo ir A. Končius“, – sakė pašnekovė.
Tačiau draugystė su juo užsimezgė vėliau, kai jau buvo baigusi magistrantūros studijas. „Pamenu kartą sutikau jį miesto autobuse, bet nedrįsau prieiti pasisveikinti. Dabar tai juokingai atrodo… O draugystė prasidėjo, kai kažkokia proga apsilankiau jo namuose, kambarėlyje Didžiojoje gatvėje. Atmintin įstrigo dailūs, senoviški, raštais išmarginti kavos puodeliai ir sidabro stikliukai, gyvas ir įdomus pašnekovas, šiltas jausmas. Vėliau tų susitikimų buvo daugiau, teko susipažinti su jo vyresniojo sūnaus Gintaro šeima, anūkais, dalyvauti devyniasdešimties metų jubiliejaus šventėje, lankytis paskutiniame būste Konarskio gatvėje. Man patiko klausytis Algirdo pasakojimų, nes buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, plačių pažiūrų žmogus, patyręs ir karšto, ir šalto, bet išlaikęs subtilų humoro jausmą ir sveiką nuovoką. Patiko su juo kalbėtis globaliomis temomis. Pagarbiai išklausydavo mano samprotavimus įvairiais klausimais. Su juo jaučiausi laisvai, nejutau 45 metų amžiaus skirtumo, nenusibosdavo ir neįkyrėdavo su pamokymais…“, – sakė J. Buzaitytė-Kašalynienė. Baigdama pokalbį, skautė pabrėžė, kad brolis Algirdas jai yra inteligentiškumo etalonas, todėl labai džiaugiasi, kad turėjo galimybę jį pažinti, bendrauti ir semtis iš jo išminties.
Autorė yra Žemaičių dailės muziejaus mokslinės bibliotekos vedėja