Prof. habil. dr. Jonas Grigas
Mokslas yra labiausiai jaudinanti atradimų iniciatyva žmonijos istorijoje. Per stulbinančiai trumpą laiko tarpą mokslas praplėtė mūsų žinias nuo subatominių dalelių iki Visatos elgesio. Jis atskleidžia, kaip veikia gamtos dėsniai ir kaip viskas tarpusavyje susieta. Mokslas įgalina numatyti, kas tam tikromis aplinkybėmis gali atsitikti. Tai ir sudaro mokslo grožį. Mokslu vadinu žinių kūrybą anglosaksų science prasme. Kasmet mokslas atranda vis naujų reiškinių, o žmonės nuolat mokosi ir tas žinias taiko gilesnei pasaulio sampratai bei gyvenimo kokybės gerinti.
Bene didžiausiais mokslo pasiekimais gali didžiuotis fizika. O koks yra filosofijos vaidmuo šiuolaikinės fizikos kontekste? Ką apie tai sako žymūs pasaulio fizikai? Ką fizika ir filosofija gali pasakyti apie pasaulio tikrovę?
Fizikai ir filosofai skirtingai supranta pasaulį. Todėl fizikai jau nuo seno pakritikuodavo filosofus. Naujausią ginčą tarp fizikų ir filosofų pakurstė amerikiečio astrofiziko Neilo deGrasse Taisono (Neil deGrasse Tyson) pastaba, kuria jis sumenkino filosofiją sakydamas, kad atėjo laikas paskandinti ją, nes ji nepateikia jokių konkrečių atsakymų į mokslinius klausimus.
Bet ši pastaba – ne vienintelė seniai besitęsiančioje diskusijoje. Garsusis britų fizikas Stefenas Hokingas (Stephen Hawking) taip pat nevengia aštrių žodžių filosofams, sakydamas, kad, jo manymu, filosofija yra mirusi. Kitas garsus XX a. italų fizikas Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) filosofiją vadino kvailoka. Savo ruožtu, filosofas Deividas Albertas (David Albert) 2012 m. pliekė fiziką Laurencą Krausą (Lawrence Krauss) už jo knygoje išsakytą teiginį, kad fizika davė atsakymus į fundamentalius būties klausimus.
Fizikas Synas Kerolas (Sean Carroll) pastebi, kad nesutarimai tarp fizikų ir filosofų kyla todėl, kad filosofai nerenka duomenų ir nedaro eksperimentų, yra per daug sutelkę dėmesį į nestebimus dalykus, o fizikai nenaudoja filosofijos savo darbuose. Minėti puikūs fizikai ignoruoja turtingą fizikos ir filosofijos sąveikos istoriją. Iš tikrųjų jie nesąmoningai filosofuoja net tada, kai kuria mokslą. Pavyzdžiui, Feinmanas savo paskaitų knygoje „The Character of Physical Law“ kalba apie mokslo dorybes, apie mokslo metodologiją, apie netobulą mokslo kelią tiesos link. Kitais žodžiais, jis kalba apie mokslo filosofiją. Gilių filosofinių apmąstymų yra ir knygoje „Feynman Lectures on Physics.“ Ir Taisonas, dažnai kalbėdamas apie multivisatą, kalba filosofiškai.
Iš dalies problema kyla iš semantikos. Dauguma fizikų, kurdami hipotezes, nesąmoningai filosofuoja. Filosofija yra aukštesnio lygio požiūris į tai, ką daro mokslas. Galima manyti, kad filosofija prasideda ten, kur baigiasi fizika, ir fizika prasideda ten, kur baigiasi filosofija. Ir tai tinka visiems mokslams.
Mokslo istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kurie patvirtina šį požiūrį. Kai mokslas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, beveik visi apmąstymai apie jį atėjo iš graikų filosofų, o vėliau iš Azijos, arabų ir europiečių mąstytojų, kurie buvo vadinami gamtos filosofais. Kiekvienas, kuris svarstydavo gamtos jėgas, mąstydavo, iš ko sudarytos ir kodėl šviečia žvaigždės, ar keičiasi gyvieji padarai, ar jie visada buvo tokie patys, arba svarstė gyvenimą po mirties – visi jie filosofavo. Bet šimtmečiais tik mokslas galėjo atsakyti į šiuos filosofinius klausimus. Todėl filosofija įžengė ten, kur senovės pirmykščio mokslo era baigėsi ir vėl mokslas įžengė į visuomenės gyvenimą, kai jis galėjo atsakyti filosofinius klausimus.
Gilius filosofinius klausimus svarstė kvantinės fizikos kūrėjai Nilsas Boras (Niels Bohr) ir Verneris Haizenbergas (Werner Heisenberg). Jie buvo puikūs mokslininkai ir tikri filosofai. Haizenbergas net parašė knygą „Physics and Philosophy“ (Fizika ir filosofija). Jie buvo filosofais, nes suprato, kad kvantinė fizika verčia permąstyti tikrovės prigimtį – ne tik elektronų ir fotonų, bet ir gilesnių dalykų, tokių kaip sąmonės, objektyvumo, suvokimo. Boras ir Haizenbergas suprato, kad jie negali svarstyti tokių gilią prasmę turinčių fizikos dalykų kitaip nei filosofiškai. Nors vėliau kvantinės fizikos reiškiniai buvo patvirtinti moksliniais eksperimentais, filosofiniai argumentai padėjo jiems išgyventi. Net pokario kartos mokslininkai, skeptiškai vertinantys filosofus, suprato filosofijos vertę, kaip mąstymo orientyrą, nagrinėjant miglotas pažinimo ribos problemas.
Dabar mokslas sparčiausiai plėtojamas mokslų pakraščiuose, kur yra daug netikrumo. Ten ir įžengia filosofija. Apie filosofiją galima galvoti kaip apie mokslinio mąstymo pavaduotoją, kol mokslas subręsta tikrovės prigimčiai suprasti. Šia prasme Taisonas, Hokingas, Krausas ir kiti yra filosofai. Ar gali eksperimentai arba grynas protas ir teoriniai modeliai atskleisti tikrovės prigimtį? Ar fizikos triumfas reiškia, kad filosofija yra atgyvenusi? Kai fizikai kalba apie Visatos reiškinius, jie įsitraukia į tūkstantmetes filosofines tradicijas. Todėl fizikai taip pat yra filosofai.
2012 m. fizikas Laurencas Krausas leidinyje „The Atlantic“ paskelbė straipsnį „Ar fizika pavertė filosofiją ir religiją atgyvenusia?“ Jis rašė: „Filosofija yra sritis, kuri primena pokštą, kad tie, kurie nieko nemoka, – moko, o kurie nemoka mokyti – moko gimnazijose. Blogiausia filosofijos dalis yra mokslo filosofija. Ji neįneša jokio indėlio į mokslą. Filosofai jaučia įtampą ir grėsmę, kadangi mokslas progresuoja, o filosofija – ne.“ Kai kurie filosofai nepalankiai įvertino minėtą straipsnį, todėl Krausas žurnale „Scientific American“ 2014 m. paskelbė kitą straipsnį „Filosofijos paguoda“. Jame jis pastebi: „Aš ir mano kolegos manome, kad filosofiniai samprotavimai apie fiziką ir mokslo prigimtį yra nenaudingi ir nedaro įtakos mokslo progresui.“
Krausas yra ne vienintelis, taip vertinantis filosofiją. 2010 m. fizikai Stefenas Hokingas ir Leonardas Mlodinovas išleido knygą „The Grand Design“ (Didysis projektas), kurioje rašoma: „Filosofija yra mirusi, kadangi filosofai nespėja sekti mokslo, ypač fizikos. Mokslininkai tapo žinių ir atradimų deglo nešėjai.“ Filosofai nieko negali pasakyti tokiais klausimais:
Kaip veikia Visata?
Kokia yra tikrovės prigimtis?
Kaip ji atsirado?
Ar Visatai reikalingas Kūrėjas?
Hokingas ir Mlodinovas mano, kad tik mokslininkai – ne filosofai – gali atsakyti į šiuos klausimus. Minėtasis Neilas deGrasse Taisonas 2014 m. taip pat pastebėjo, kad mokslas juda pirmyn, o filosofija yra įklimpusi, nenaudinga ir mirusi. Už tokį požiūrį jis yra kritikuojamas.
Bet Taisono požiūris iš esmės atspindi tai, ką tvirtino filosofai nuo Platono ir Aristotelio laikų, – žinias apie pasaulį galima įgyti tik grynu mąstymu. Bet tokių žinių negalima įgyti sėdint fotelyje. Jas galima įgyti tik stebėjimais ir eksperimentais. Todėl moksliniams tyrimams pasaulyje skiriami šimtai milijardų dolerių, eurų ar pan. Šimtai milijonų eurų skiriama ir Lietuvoje. Hokingas primena, kad natūralią atranką Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) ir Alfredas Raselas Volesas (Alfred Russel Wallace) atskleidė, tik ilgai stebėdami gamtą.
1992 m. knygoje „Dreams of a Final Theory“ (Galutinės teorijos vizijos) Nobelio premijos laureatas Stevenas Vainbergas (Steven Weinberg) vieną skyrių pavadino „Against Philosophy“ (Prieš filosofiją). Jame jis rašo apie filosofijos neveiksmingumą. Vainbergas neatmeta visos filosofijos, o tik mokslo filosofiją, pastebėdamas, kad ji mažai domina mokslininkus. Jis mano, kad filosofijos pozityvizmas padarė daugiau žalos, nei davė naudos.
Vienas iš įtakingų pozityvistų buvo XIX a. fizikas Ernstas Machas (Ernst Mach), kuris neigė medžiagų atominę sandarą, kadangi atomai buvo nematomi. Jis šaipėsi: „Parodykite man atomą?“ Šiandien atomus galime pamatyti tuneliniu mikroskopu. Bet mūsų modeliuose yra kitų nematomų objektų, pavyzdžiui, kvarkų. Fizikai daugiau rimtai nebežiūri į pozityvizmą, jis fizikai nedaro jokios įtakos.
Jei pažvelgtume į istoriją, pastebėtume, kad iki visai nesenų laikų tarp fizikos ir gamtos filosofijos nebuvo skirtumo. Iki šiol daugelyje pasaulio šalių fizikai gina filosofijos daktaro (PhD) disertacijas. Talis iš Mileto (Thales of Miletus) (624–546 m. pr. Kr.) laikomas pirmuoju Vakarų tradicijų fiziku ir pirmuoju filosofu. Jis siekė supantį pasaulį paaiškinti gamtiniais reiškiniais, o ne mitologija. Pavyzdžiui, jis manė, kad Žemė yra apsupta vandenynų ir plaukioja ant vandens, o Žemės drebėjimus sukelia vandens bangų mūša. Nors aiškinimas buvo neteisingas, bet buvo geresnis, nei mitologinio dievo Poseidono smūgiavimas į Žemę trišakiu. Rašoma, kad Talis numatė saulės užtemimą 585 m. pr. Kr., nors mokslo istorikai tuo abejoja. Talis laikė, kad visos medžiagos sudarytos iš vandens. Tai buvo pirmasis Vakarų pasaulyje bandymas medžiagų prigimtį aiškinti nepasitelkiant nematomų dvasių. Talis ir kiti to meto filosofai tikrovę laikė materialia. Šiandien fizikams nereikia antgamtinių elementų jų modeliuose, jie sėkmingai aprašo stebimus reiškinius.
Nesantaika atsirado tada, kai fizika ir gamtos filosofija pradėjo skirtis, XVII a. Galilėjui ir Niutonui atradus dėsnius, aprašančius kūnų judėjimą. Niutonas aprašė planetų judėjimo dėsnius, kuriuos anksčiau buvo atradęs Kepleris. Sėkmingas Halėjaus (Halley) kometos grįžimo 1759 m. numatymas parodė didžią mokslo jėgą.
Niutono fizikos sėkmė atvėrė galimybę filosofuoti apie tikslią Visatą. Atrodė, kad mechanikos dėsniai nusako viską, kas šiame materialiame pasaulyje vyksta, kad jame nėra vietos aktyviai Dievo veiklai. Kaip pastebėjo prancūzų matematikas, astronomas ir fizikas Pieras-Simonas Laplasas (Pierre-Simon Laplace), Niutono dėsnių pakako paaiškinti skrydį per ankstyvąją istoriją. Jis pasiūlė esminę mintį: suprasti Visatą nieko kito nereikia, tik fizikos. Nors kvantinės fizikos Haizenbergo neapibrėžtumo principas paneigė tiksliai veikiančios Visatos modelį, kvantinė fizika lieka filosofiškai sunkiai interpretuojama. Bet fizikos modeliai gana gerai aprašo materialųjį pasaulį, kurį stebime akimis ir instrumentais.
XX a. pirmoje pusėje žymiausi fizikai – Nilsas Boras, Ervinas Šriodingeris (Erwin Schrödinger), Verneris Haizenbergas, Albertas Einšteinas ir kiti – svarstė savo revoliucinių atradimų reliatyvumo ir kvantinėje fizikoje filosofinius aspektus. Po Antrojo pasaulinio karo nauja žymių fizikų karta – Ričardas Feinmanas, Stevenas Vainbergas ir kiti – filosofinius apmąstymus laikė nevaisingais. Pavyzdžiui, Vainbergas reklamuoja „realistinį“ kvantinės fizikos interpretavimą teigdamas, kad „banginė funkcija yra fizinės tikrovės atspindys,“ o kvantiniai laukai yra jos pagrindinės sudedamosios dalys. 2012 m. žurnale „Scientific American“ fizikas Deividas Tongas (David Tong) eina toliau teigdamas, kad eksperimentiškai stebimos dalelės tėra tik iliuzija ir tie, kurie jas laiko fundamentaliomis medžiagos dalelėmis, yra nenuoširdūs: „Fizikai moko, kad gamtos statybinės plytos yra tokios dalelės, kaip elektronai ar kvarkai. Tai melas. Statybinės gamtos plytos yra ne dalelės, bet erdvėje išplitę laukai.“
Šis požiūris atitinka prastą filosofinį mąstymą. Vainbergas ir Tongas išreiškia platonišką tikrovės supratimą, nes Stenfordo „Filosofijos enciklopedijoje“ rašoma: „Platonizmas laiko, kad egzistuoja abstraktūs objektai, kurių nėra erdvėje ir laike, kurie yra nefizikiniai ir neprotiniai. Ta prasme platonizmas yra šiuolaikinis požiūris, nors vargu ar Platonas patvirtintų šį požiūrį.“
Kai kurie fizikai nekritiškai priėmė platonišką tikrovės supratimą interpretuodami savo rezultatus. Tai negerai, nes anapus jausmų esančią tikrovę jie susieja su pažintiniais įrankiais, kuriuos žmonės naudoja stebimiems reiškiniams aprašyti.
Fizikai tikrina, kiek jų modeliai atitinka tikrovę, imdami duomenis iš dalelių greitintuvų, mikroskopų, teleskopų ar įvairiausių spektrometrų. Šie duomenys, o ne teorijos, apsprendžia, ar modelis atitinka tikrovę. Jei modelis nesutinka su duomenimis – jis neatitinka tikrovės. Modeliai yra tik formulės fizikos rūmo lentoje. Juos lengva nutrinti, bet duomenų – ne.
Teorijos yra laikinos. Nežinome, ar kvantinių laukų teorijos kada nors nepakeis kitas galingesnis modelis, kuris net neminės laukų ar dalelių. Kaip ir visos fizikos teorijos, kvantinių laukų teorija yra modelis – žmogaus išmonė. Mes tikriname modelius, bet niekada negalime būti tikri, kiek jie atitinka tikrovę. Jie yra metafiziniai. Jei būtų empirinis būdas nustatyti galutinę tikrovę, tai būtų fizika, ne metafizika. Bet tokių būdų nėra. Eksperimentiniu požiūriu mes negalime žinoti, iš ko sudaryti tikrovės elementai. Šiuo požiūriu tikrovė yra tai, ką stebime. Ji nebūtinai atitinka teorinius modelius. Modeliai turi aprašyti stebėjimus ir jiems nereikia metafizikos. Modelių aiškinamoji vertė yra mokslo romantikos esmė, ji turi prognozuojančią galią. Kvantinė fizika yra geriausias pavyzdys, nepaisant filosofinės interpretacijos keblumų.
Tie, kurie laikosi platoniškojo požiūrio į tikrovę, yra nenuoširdūs, jei nevertina filosofijos. Jie laikosi vienos iš įtakingiausių visų laikų filosofų doktrinos ir tai juos pačius paverčia filosofais. Vainbergo, Hokingo, Mlodinovo, Krauso ir Taisono prieštaravimai daugiau skirti metafizikams ir nerodo pakankamo žmonijos minties pripažinimo etikos, estetikos ar politikos srityse.
Hokingas ir Mlodinovas rašo daugiausia apie kosmologiją, ir ten, kur metafiziniu mėginimu išspręsti tikrosios prigimties klausimą piktnaudžiaujama, jie yra teisūs. Metafizika ir jos proto-kosmologinės hipotezės vertinamos kaip filosofija, kuri viduramžiais buvo laikoma teologijos tarnaite. Hokingas ir Mlodinovas teigia, kad metafizikai, kurie kalba apie kosmologinius dalykus, nepakankamai nutuokia apie mokslą, kad galėtų pasakyti ką nors naudingo. Kosmologinė metafizika yra išstumta geriau informuotos fizikos, ir su tuo nesutiktų nebent teologai. Krausas griežtai kritikuoja mokslo filosofiją, bet būtų teisingiau, jei jis kritikuotų kokius nors metafizikos aspektus. Metafizika pretenduoja suprasti ir teisingai aprašyti tikrovę, bet nėra būdo sužinoti, ar ji tai gali.
Taigi, nors minėti žymūs fizikai yra teisūs, kad nevertina kosmologinės metafizikos, bet jie būtų neteisūs, jei iš viso atsiribotų nuo filosofijos. Fizikai tikrovę aprašo pagal stebėjimų duomenis ir netvirtina, kad jų modeliai tiksliai atitinka tikrovę. Todėl Hokingas ir Mlodinovas elgiasi kaip filosofai diskutuodami apie tai, ką mes galime žinoti apie tikrovę, nors jų atsakymas yra „nieko“.
Visi žymūs filosofijos kritikai, kurių požiūrį čia apžvelgėme, labai giliai mąsto apie žmonijos žinių šaltinius. Geriausia, ką jie gali pasakyti, yra tai, kad jie mokslą supranta geriau nei profesionaliausi filosofai, nes remiasi stebėjimais ir eksperimentais, o ne grynu mąstymu sėdint fotelyje – ne filosofavimu. Bet kol apie filosofiją kalbame, ji nėra mirusi. Autorius yra habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VU profesorius emeritas, Lietuvos mokslo premijos laureatas.