(Apie išeivijos tautotyrininką, filosofą Juozą Girnių, minint 100-ąsias jo gimimo metines)
Prof. Ona Voverienė
Pabaiga. Pradžia Nr. 10 (542)
Tauta pabunda tik tada, kai joje subręsta tautinė sąmonė. Kol tautinė sąmonė nėra išsiskleidusi, tol tautos lyg ir nėra, nes ji pati savęs nežino. Tai ir parodo skirtumą tarp minios, etninės bendruomenės ir tautos. Tautą nuo minios ir nuo etninės bendruomenės skiria tautinės sąmonės išsiskleidimas. Tik įsižiebus tautinei sąmonei, minia arba etninė bendruomenė tampa tauta. „Kultūra kuria tautą, kaip objektą; tautinė sąmonė pažadina ją, kaip subjektą“ (ten pat, 92 p.). Taigi, tauta – tai kultūra, sąmonė ir valia, tai sąmoningai savo vienybę teigianti bendruomenė. Tauta susikuria suvokdama pati save ir norėdama būti sąmoninga ir valinga jėga.
Tautos žadintojui tauta yra idėja ir subjektas, ne tai, ką reikia tirti, o tai, ką reikia kurti ir į ką apeliuoti, kad tauta būtų tuo, kuo ji pati privalo būti. Tauta yra ir objektas, ir subjektas, faktas ir idėja, tikrovė ir uždavinys: „Ji turi turėti bendrų garbingų žygių praeityje ir bendrą tikslą dabartyje, būti drauge atlikus didelių dalykų ir norėti dar jų atlikti – štai esminė sąlyga tautai.“ (E. Renan).
Nepakanka tautoje tik būti, jai pasyviai priklausyti. Privalu jai angažuotis ir įsipareigoti. Faktinę tautos vienybę tautinė sąmonė pakeičia į moralinę vienybę ir įpareigoja asmenį gyventi tautai, būti jai ištikimam, rūpintis jos pažanga, ugdyti broliškumą ir pan. Turėdama prieš akis savo pašaukimą, sąmoninga TAUTA save suvokia ne tik kaip faktą, bet ir kaip uždavinį. Etninės bendruomenės uždavinys – asmens auklėjimas individualiai atsakomybei ir kūrybinei iniciatyvai. Etninei bendruomenei pakanka konformizmo, o tauta remiasi sąmoningu patriotizmu. Tautinė sąmonė individe atsiskleidžia patriotizmu. „Patriotizmas tautinę sąmonę padaro dinamine jėga, tautą sulydo į moralinę bendruomenę. Patriotizmas yra tautos širdis“ (ten pat, 97 p.). Šv. Augustinas patriotizmo pagrindiniu principu paskelbė, o prelatas lietuvių kultūroje įtvirtino nuostatą: „Tebūnie tau pirmieji tėvas ir motina, bet Tėvynė tau tebūnie aukščiau ir už tėvus.“
To principo laikėsi visi pokario Lietuvos partizanai, ėję ginti ir žūti už Tėvynę, už jos idealus. Tėvynė mylima dėl to, kad ji yra sava, o ne dėl kokių nors istorinių ar pragmatinių jos savybių: joje sukurtos gerovės, žmonių kilnumo, krašto gražumo ar istorijos didingumo ir pan. Tėvynės ir Tautos meilė nėra akla. Ji viską mato: ir „didvyrių žemę“, ir Tautos „arielkinius padliecus“, ir žmones, ir jų gerus bei blogus darbus. „Mylėti savo Tėvynę ir savo Tautą, tai reiškia kurti ją tokią, kuri būtų verta entuziazmo visu jos plotu. Meilė ne kitus įpareigoja, o pati įsipareigoja. Ši pagrindinė tiesa slypi patriotizme. Būti patriotu – tai pačiam įsipareigoti savo Tautai“ (ten pat, p. 114). Tikras įsipareigojimas visada reiškiasi per darbą, veiklą ir auką. „Tikra savo Tautos meilė neleidžia nurimti, matant joje netobulybių ir ydų, pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime. Ji verčia kovoti su savo Tautos silpnybėmis ir nevykusiais polinkiais, ją drausminti ir net smarkiau paplakti, kai jos nukrypimai velka ją iš deramos pažangos kelio“ (cit. pagal St. Šalkauskį, p. 119).
Tokių žodžių ir tokios doriškai subrandintos teorijos kažin ar rasime kurios nors kitos tautos tautotyroje. Turėdami tokį Vinco Kudirkos sukurtą valstybinį himną ir tokį tautotyros teorijos pamatą, kokį yra sukūrę Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Grigas, Algirdas Patackas, Romualdas Ozolas ir ypač dr. Juozas Grinius, esame tikrai stiprūs ir tikrai turime didžiulę potenciją atgaivinti savo Tautos galią ir valią, jeigu laikysimės jų išmąstytų nuostatų ir jas savo gyvenime realizuosime. O tai dabar ir yra svarbiausia.
Kitos trys knygos dalys yra skirtos tautinei ištikimybei, gyvenant svetur. Antroje knygos dalyje analizuojamas tautos ryšys su kraštu, nutautimas kaip nusikaltimas be kaltės jausmo, bendruomenės nusiteikimas kovai su nutautimu, tautinė lietuvių išeivių santalka – Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB). PLB suvokiama kaip lietuviškosios išeivijos organizacinė santalka, jos organizacinė forma ir bendruomenės dvasia, ryšys su tauta, vertinant save, kaip tautos dalį, o ne atplaišą, gyvenant tautai, jos idealų realizavimui, siekiant tautinio broliškumo, vienybės, solidarumo ir atsakomybės, nevengiant kovos prieš nukrypimus ir kritikos; gyvenant lietuviškąją kultūra ir ją kuriant; skleidžiant jos laimėjimus pasaulyje. Gyventi į mecenavimą žiūrint, kaip į kūrybą; auklėjant jaunąją kartą lietuvybės dvasia, įugdant ją į lietuvybę per kalbą, tautos istoriją, tautinę kultūrą ir tautinį charakterį; stiprinant lietuvišką šeimą, lituanistines mokyklas, vasaros stovyklas, jaunimo organizacijas, ugdant tautinės ištikimybės idealus, rezistencinį tikėjimą, kaip tautinės ištikimybės sielą, asmeninį idealizmą ir ištikimybę kaip kūrybinę atsakomybę už savo tautos ir Tėvynės ateitį.
Dr. Juozas Girnius mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostone. Palaidotas Lietuvoje, Sudeikiuose. Žurnalistė Aldona Žemaitytė, buvusi „Dienovidžio“ redaktorė, viename iš savo straipsnių, skirtų filosofo Juozo Girniaus atminimui, pacitavo prof. Juozo Brazaičio „Raštų“ ketvirtojo tomo eilutes, įtvirtinančias filosofo atminimą: „Dr. Juozas Girnius pataikė suprasti tekamo amžiaus srovę. Suprasti jo idėjinius rūpesčius. Ne tik suprasti, bet juos priimti. Pataikė suprasti ir prisiimti ir šio amžiaus formas ir jomis reikštis. Sakytum, sugebėjo rūpintis šio amžiaus rūpesčiais ir kalbėti šio amžiaus kalba… Dr. J. Girnius yra nusileidęs į savo amžiaus gyvenimo srovę ir savo veiksmais kartais desperatiškai, dažniau herojiškai mėgina srovei vadovauti, įspėdamas nuo povandeninių uolų, rodydamas švyturius…“ (Juozas Brazaitis. Cituojama pagal A. Žemaitytės straipsnį: In Memoriam // Dienovidis, 1994).
Tarsi testamentinį perspėjimą dabar išeinantiems iš Lietuvos filosofas paliko žodžius: „Savo versmių vanduo gaivesnis už svetimų šalių vyną, savajai tautai laimėtoji šviesa brangesnė už pasaulinio garso vardą. Tebūnie pirmuoju rūpesčiu, kad kūrybinė šviesa neišblėstų mumyse, besistengiant ja svetimuosius nušviesti. Ne pasaulinė istorija ir ne visuotinė kultūra išlaikys mūsų tautą gyvą, o tik mūsų pačių tautinė kultūra.“
Nors Lietuvoje yra išleisti Juozo Girniaus „Raštai“ (4 tomai, V., 1991–2001), mūsų dinamiškame informaciniame amžiuje jų, esančių tik bibliotekose, nepakanka. Reikėtų jo knygą „Tauta ir tautinė ištikimybė“ išleisti dideliu tiražu valstybės lėšomis, kad ji būtų prieinama visiems dar ne visiškai nutautėjusiems lietuviams. Reikia išversti ją į anglų kalbą, kad ji taptų prieinama visoms lietuviškoms diasporoms užsienyje. „Tik taip išliksime – patys šviesdamiesi ir šviesdami.“ (Juozas Girnius).