Birželio 3 d. Seime, Parlamento galerijoje pristatyta tarptautinė paroda „Praradę Tėvynę. išeivių iš Baltijos šalių istorija. 1944–1952“. ją parengė Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekamuziejus ir lietuvių, latvių bei estų bendruomenės išeivijoje, rėmė Lietuvos kultūros taryba. Ši paroda – unikalus projektas, kuriuo siekiama pristatyti išskirtinį išeivių iš Baltijos šalių gyvenimą Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose.
2014 m. sukako 70 metų, kai iš Lietuvos, vengdami sovietinių represijų, pasitraukė politikos, mokslo ir kultūros elito atstovai. Vokietijoje įkurtose perkeltųjų asmenų stovyklose vyko aktyvus visuomeninis gyvenimas, buvo steigiamos mokyklos, veikė Pabaltijo universitetas, buvo leidžiamos
knygos, gyvavo teatriniai sambūriai, dailininkai organizavo parodas. išeiviai iš Baltijos šalių pirmaisiais gyvenimo svetur metais saugojo ir puoselėjo kalbą, kultūrines tradicijas, tai buvo svarbiausias tautinės tapatybės išlaikymo išeivijoje garantas.
Parengė Justė Radzevičiūtė-Laugalienė, Ryšių su visuomene skyriaus atstovė
Stasys Santvaras
Laiškas „Motinai“
Tu niekad, Mama, nepalikai žemės, kurią tėvai tau paliko. Kai Tavo vaikui, tikinčiam Dievą, Tiesą ir Laisvę, teko atplėšti širdį nuo gimtų namų – Tu netvėrei ir mažiams atgulei į Palangos pamario smėlį…
Negalėjau Tavęs paskutinėj kelionėj palydėti, negaliu net lauko gėlių ant tavo atnešti, neleis man dabar kryžium tavo vardą pagerbti. Ar Tu matai, Mama, kokia didelė toji neteisybė? …
Graudi pareiga man liko – šią knygą padėti prie Tavo mirusių kojų. Neskaitysi Tu jos, nesidžiaugsi vaiko darbais, kaip anądien džiaugeisi, ir niekad niekad jau aš negirdėsiu Tavo švelnių paguodos žodžių. Vieniša Tu ilsiesi Viešpaty, ir mano širdy spindi atsiminimai, kad turėjau Motiną – Motiną kaip Angelą Sargą…
Sūnus
Tubingen, , 1945.XI.27.
Stasys Santvaras
LAIVAI PALAUŽTOM BURĖM
Audringom mariom plaukia
Laivai palaužtom burėm – –
Ant kranto stovim nusigandę,
Su nerimu į klaikią kovą žiūrim…
Mėginam žiburį įžiebti,
Nakčia palyda dūmai laužo – –
Bet mes tokie mažyčiai žiburėliai –
Pačių mūs valtį vėtra daužo …
Norėtum peršokt gelmę,
Norėtum perrėkti perkūną,
Bet vos matai pro tolį,
Kaip laivas viens po kito žūna …
Laikykit, vyrai, vairą,
Širdy laikykit viltį! –
Ateis Dangaus Šviesa per dangų
Ir dūkstančiom vilnim palieps nutilti …
(Cituojama iš penktosios lyrikos knygos „Laivai palaužtom burėm“, išleistos karo pabėgėlių stovykloje 1945 m. gruodžio mėn. Tiubingene)